G. Jakavonis. Europos Sąjungos ar jos vadovybės krizė?

„Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj…“ skamba galvoje D. Trampui pareiškus, kad Panamos kanalas, Kanada, Grenlandija turi priklausyti JAV, o lietuvių nuomonę formuojantys influenceriai tyli, pabrukę „uodegas“. Vienas kitas, kaip Bačiulis ar Kojala, dar bando Lietuvos draugo Nr.1, t. y. Amerikos kailį gelbėti paistalais, tikėdamiesi, kad pataikys į traukinio, skriejančio „teisingais“ bėgiais kompaniją, už ką jiems ir mokami pinigai. Visus vadinę „kremliniais“, „putinistais“, mūsų glaudžiai su LRT susiję tapinai, šurajevai, valinskai tyli, bandydami susigaudyti, iš kur vėjas pučia (ir pinigus neša), smerkiantys grobiantį Putiną, dabar turėtų į „šuns dienas“ siųsti Ameriką ir naująjį jos prezidentą D. Trampą.

Tyli ir „dvaro“ propagandistas Laurinavičius, prisistatantis kaip politologas, kuris, mano manymu, arba nusišneka, arba „šneka vėjus“. Galėtų dabar, kai visi tyli kaip vandens į burną prisisėmę, išeiti į LRT ir paklausti, kam priklauso Grenlandija, Panamos kanalas arba Kanada?

Vis galvoju, kur dabar yra visi mūsų „vertybinės“ politikos ir demokratijos apologetai, kai už sienos, Baltarusijoje, vykdomi prezidento rinkimai, o jokie tapinai su grybauskaitėmis neorganizuoja jokių „laisvės kelių“ nuo Vilniaus iki Medininkų? Atrodo, kad tik vienas, laike ir aplinkoje pasiklydęs G Nausėda, ruošiantis D. Trampui derėtis su V. Putinu, grasina Rusijai, kad atsiims Karaliaučių.

Man vis kyla klausimas, ar tas mūsų aukštas ir gražus supranta, kas jis yra, kokiai valstybei vadovauja ir kurios šalies žmonės jį rinko, kad atstovautų savo tautos interesams.

Apkaltinęs R. Žemaitaitį, kuris smerkia Izraelį už beginklių palestiniečių žudynes bei mokyklų bombardavimus, antisemitizmu, mūsų Prezidentas atidirbo sisteminei žiniasklaidai, mūsuose formuojančiai „dvaro“ nuomonę visuomenei. Ši, ką tik besišaipiusi iš Mongolijos, kuri pagal tarptautinį arešto orderį nesuėmė į jų šalį atvykusio V. Putino, pritilo, kai tokį patį arešto orderį Jungtinės Tautos išdavė Izraelio premjerui Benjaminui Netanjahui.

Norėčiau pamatyti, kaip šiuo atveju „didvyrių žemės“ „vertybinę“ politiką propaguojantys mūsų politikai vykdytų JT revoliuciją – suimti žydų valstybės vadovą. Pasaulyje, kuriame niekas nesilaiko jokių taisyklių, mūsų vadai, besistengdami įtikti į valdžią atvedusiems pinigams, šioje vertybių, galių, besikeičiančių pasaulio lyderių „mišrainėje“ atrodo apgailėtinai.

Kai kalbama apie deklaruojamas Vakarų pasaulio vertybes, viskas atrodytų nuoseklu, kai Amerika sutaria su ES ir mums aišku, kad blogis – tai Rusija su Kinija, pažeidinėjančios mums brukamas „žmogaus teises“, susijusias su visokiomis LGBT organizacijomis bei į mūsų kraštus plūstančiais pabėgėlių srautais.

Bet kai tarpusavyje dėl ekonomikos konkuruojančios pasaulio galios, net nepatraukus šonan širmų ir uždangų, susiginčija atvirai, Lietuvos elito politikos strategų padėtis pasidaro nepavydėtina.

Nors esame ES dalis, aplink gyvenantys kaimynai visada su kreiva šypsena pastebėdavo, kad Amerika Europoje kalba „Lietuvos lūpomis“. Net dabar, pasitraukus iš politikos pasaulio tarptautinių santykių „hegemonui“ Gabrieliui, šventa vieta tuščia neliko. JAV politikai, nesvarbu Baideno ar Trampo ji būtų, Lietuvoje stojo atstovauti toks, kažkaip amerikonų pakalbintas ir mūsų Prezidentūroje daug metų besitrynęs Kęstutis Budrys, kuris dabar jau yra tapęs Užsienio reikalų ministru.

Kai po lietuviško „Santa Barbaros“ serialo į eurokomisarus mūsų Prezidentūros buvo deleguotas Andrius Kubilius, niekas rimtai nesusimąstė, kas iš tikrųjų atsitiko. Ogi pagal visus požymius geopolitinėje erdvėje ekonominę įtaką prarandanti bendrija dar labiau susilpnėjo. Nekalbėsiu apie prieš Kiniją ir JAV konkurencingumą prarandančią ES, o apie karinę jos galią lyginant su potencialiai mums priešininke įvardijamą Rusiją.

Dabar jau aiškiai įvardijama, kad be NATO, kurios ateitis be JAV neįsivaizduojama, Europos Sąjunga kariniame konflikte su agresyvia Rytų kaimyne sėkmingai kovoti šansų beveik neturi. Ir šiuo metu eurokomisaru atsakingu už jos gynybą skiriamas ką Europa turi geriausio, t. y. A. Kubilius.

Bandau įsivaizduoti blogiausią scenarijų, kai Rusija puola ES. Lietuvos krašto gynybai vadovauja D. Šakalienė, o visą Europą nuo Putino gina A. Kubilius. Prisimenant šio politiko veiklą, iš atminties iškyla „Mažeikių naftos“ padovanojimas amerikiečiams, ištaškyti milijardai įvairiems energetiniams projektams, kurie nebuvo įgyvendinti, permokėjimai ir skolinimasis pinigų su didžiausiais palūkanų procentais krizių laikotarpiais.

Kai žinai, kad Europos Komisijai vadovauja Ursula von der Lajen, viena nepopuliariausių politikių gimtojoje Vokietijoje, kuriai buvo iškelta byla už mokslinio darbo plagijavimą, A. Kubiliaus patvirtinimas eurokomisaru – visai nestebina. O. D. Trampo pasakymas, kad jis bendraus su dirbančiais, o ne šnekančiais-žadančiais politikais, Europos Sąjungos vadovybei, kurioje vyrauja tokių bla-bla-bla mentalitetas, nieko gero nežada.

Nieko gero jis nežada vis labiau krizėn klimpstant ir visoms šioje sąjungoje esančioms valstybėms, ir jų žmonėms. Man tai labai primena senovės Romą, kur, vadovaujant senatoriams, gyventa „duonos ir renginių“ principu, didžiuotasi savo kultūrine išmintimi, iškalba, o imperija, įsiveržus barbarams, subyrėjo kaip kortų namelis.

P.S.Atrodytų, savaime aišku, kad svarbiausias užsienio politikos tikslas – ji turi tarnauti Lietuvos žmonių gerovei. Jei taip būtų elgęsis mūsų valdžios elitas, šiandien nei jiems, nei juos aptarnaujančiai sisteminei žiniasklaidai nereikėtų jaustis „kvailio“ vietoje.