Jei išgirstama istorijos žodis, tai paprastai galvojama apie karalius, kunigaikščius, karus ir jų vadus. Bet juk politinis šalies sutvarkymas tėra daugiau išviršinis dalykas, o karai tai nepaprasti atsitikimai, kurie palyginti, retai pasitaiko. Šiaip gi žmogus gyvena kasdieninį gyvenimą, atsieit, rūpinasi pastoge, drabužiu, maistu, jaunosios kartos išlaikymu, pagaliau, galvoja apie dvasinius dalykus. Tai visa apima kultūros istorija. Mes paimsime vieną jos sritį ir žvilgterėsime į senovės prūsų lietuvių kultūros gyvenimą.
Pirma patikima žinia yra iš IX amžiaus. Tuomet Wulfstanas iš Silezijos atvyko į dabartinio Dancigo ir Elbingo apylinkes ir aprašė čia gyvenančių mūsų brolių prūsų gyvenimą. Jis sako, jog Prūsų (kuriuos jis vadina aisčiais) šalis yra didelė, turi daug miestų, kurių kiekviename yra karalius. Čia yra daug medaus ir pagaunama daug žuvies. Tame krašte karalius ir turtingieji geria kumelės pieną, o vergai — midų. Žmonės nepaprastai vertina greitus žirgus.
Pagal vadinamą Elbingo žodyną, galima spręsti, jog XV-to amžiaus pradžioje senieji Prūsų lietuviai turėjo miestų ir kaimų, turėjo atidalintas dirvas, kurias apdirbdavo žagre ir akėčiomis ir paskui sėdavo įvairiausius javus. Štai jų rūšys; žieminiai ir vasariniai rugiai, žieminiai ir vasariniai kviečiai, miežiai, avižos, žirniai, vikiai, lęšiukai, kanapės ir dobilai. Jų daržai irgi nebuvo tušti. Čia augo pupos, aguonos ir visiems mums žinomi garstyčiai. Prie namų buvo sodai, kur noko obuoliai, kriaušės, slyvos ir vyšnios. Tvartuose laikė arklius, galvijus, asilus, mulus, avis, ožkas. O po kiemus vaikščiojo žąsys, antys ir vištos.
Įdomu pažinti ir senųjų prūsų lietuvių valgiai ir gėrimai. Jie kimšo dešras, kepė iš miltų įvairius kepsnius, mėgo sūrį ir sviestą, pagaliau turėjo saldaus ir rūgusio pieno. Be to, tie senieji mūsų giminaičiai gėrė alų, vyną, ir, kaip jau minėjome, kumelės pieną. Jis ypatingu būdu būdavo rauginamas ir laikomas skanėstu.
Tai svaiginamas gėrimas. XI amžiaus rašytojas Adomas Bremenietis paleido žinią, esą prūsai gėrę pieną su krauju. Tai vėliau per tikrą pinigą ėmė ištisa eilė kronikininkų. Kad jais negalima pasitikėti, išrodė garsus senųjų prūsų lietuvių istorijos žinovas prof. Maksas Toeppenas. Iš tikrųjų, gana patikimas XIV amžiaus pradžios kryžiuočių rašytojas Petras Dusburgas mini tik karvių pieną, kumelių pieną, midų ir tyrą vandenį. Legenda apie kraują bus paimta iš graikų ir romėnų rašytojų.
Senieji prūsų lietuviai įvairių įvairiausių dalykų dirbosi iš šių metalų; aukso, sidabro, vario, žalvario, švino, cino ir geležies. Tai atlikdavo kalviai. Suprantama, netrūko ir kitokių amatininkų, pvz., – odininkų — balnių, audėjų, kurpių, siuvėjų, bendorių ir kitokių. Tuomet jau važinėta vežimais ir rogėmis. Net turėta vandeninių malūnų.
Jei buvo miestų, tai turėję būti gerai pastatytas žemės ūkis. Mat, reikia išmaitinti gausingus miestiečius. Kryžiuočių istorikas Dusburgas rašo, jog kai kurios gyvenamosios vietos turėto taip tirštai gyventojų, jog į kariuomenę statydavo po 500 vyrų. Šitokis skaičius iš tikrųjų daug pasako. Jei tiek susirasdavo jaunų sveikų vyrų, tai gyventojų turėjo būti keleriopai, gal dešimtį kartų daugiau. Apie neblogą žemės dirbimą rodo ir tai, jog kryžiuočių laikais prūsai buvo nepaprastai pamėgę savo žagrę ir vokiškam plūgui buvo labai sunku ją išstumi iš apyvartos. Nebe reikalo I-ame amžiuje prieš Kristaus gimimą Romėnų rašytojas Tacitus prūsus lietuvius labai išgyrė. Jis sako, kad aisčiai, t. y. tie patys prūsai, yra labai darbštūs ir geriau žemę dirba už tinginius germanus.
Reikia iškelti aikštėn vieną dalyką. Kryžiuočiai, prieš eidami į Prūsų žemę, ją gerai buvo pažinę. Juk čia skelbė krikščionybę vyskupas Kristijonas, kuris paskui nuvyko į Romą. Į ordiną atvyko pasiuntiniai Mazovijos kunigaikščio Konrado. Pagaliau, patys kryžiuočiai siuntė savo žmones į tą kraštą, kad susipažintų su aplinka. Vadinasi, buvo pakankamai progų sužinoti, kokia ta prūsų lietuvių šalis, ar ji derlinga, ar yra pakankamai žemės ūkio gaminių, kad galėtų išmaitinti atvykstančius krikščionybės skelbėjus. Pagaliau, reikia atsiminti, jog to meto kryžiuočių vyriausias magistras Hermannas-Salza buvo vienas žymiausių to laiko politikų. Tai realistas ir praktikas, kuris žiūri apčiuopiamos naudos iš esamų aplinkybių. Argi jis būtų sutikęs iš pietų krašto keltis į kažin kokią bastūnų šalį, kur net maisto nepakaks? Jei vokiečiai vienuoliai vyko čionai tik su kryžium ir kardu, tai matyt buvo ramūs, kad nereikės badauti. Kruopštus jų kronikininkas Dusburgas, kuris šiaip nepraleidžia įvairiausių smulkmenų, nemini, kad vokiečiai į Prūsų šalį būtų atsivežę galvijų, kiaulių, avių… Labai vykusiai vokietis Benno Martiny vokiškame laikraštyje vardu „Senovės prūsų mėnraštis“ 1872 metais pastebėjo, jog kryžiuočių vadovybė buvo labai jautri žemės ūkiui. Jei prūsai būtų nemokėję žemės dirbti, tai vyriausias magistras būtų tikriausiai tą dalyką sutvarkęs.
Dusburgas, anot Martiny, dėl to labai šykščiai duoda žinių apie prūsų lietuvių medžiaginį gyvenimą, kad jis beveik niekuo nesiskyrė nuo kryžiuočių tėvynės, atsieit, Vokietijos gyvenimo. Ypatingai žemės ūkis. Mes žinome, kad vėliau kryžiuočių ordinas Prūsų žemėje užvedė javų ūkį, kuris Europoje turėjo garsų vardą. Kryžiuočių valstybės javai buvo žinomi didžiuosiuose Europos uostuose. Argi tai būtų buvę galima padaryti be vietinių lietuvių žemdirbių? Galima sutikti, jog krikščionybės skelbėjai, ypačiai vėliau, kai ką kitaip sutvarkė ir įvedė pagerinimų, bet, šiaip ar taip, vietinių prūsų lietuvių žemės ūkio kultūra sudarė pagrindą. Kai XVIII amžiaus pradžioje po baisiojo bado ir maro į Prūsų Lietuvą prigužėjo daugybė kolonistų, atsieit, vokiečių, prancūzų ir kitokių, tai pasirodė, kad daug jų žemės ūkiui buvo netinkami. Labai dažnai pačių vokiečių šaltiniai juos vadina tinginiais.
Ir prūsų lietuvių garsinga žirgo meilė, daug patarnavo kryžiuočiams-vokiečiams. Neatsitiktinai jų žemėje išaugo garsūs visoje Vokietijoje ir už jos sienų valstybiniai žirgynai. Tai lietuviško vardo trakėnai. Net čia įauginta nauja arklių veislė, pavadinta trakėnų vardu. Prieš didįjį karą patsai kaizeris Vilius jojamąjį žirgą rinkdavosi iš trakėnų. Toliau galime suminėti, jog senieji prūsai buvo drausmingi ir drąsūs. Del to patys kryžiuočiai vokiečiai juos mielai imdavo į savo kariuomenę. Ana, Vytauto ir Švitrigailos kovų metu senieji dokumentai dažnai apie tai mini.
Įdomu išgirsti apie senovės prūsų lietuvių jaują ir pirtį. Reikia pastebėti, jog vokiečių rašytojai lietuvišką jaują keistai vadina Jange. Tai trobesys, skirtas javams džiovinti. Viršum krosnies buvo įtaisyti tam tikri skliautai, kuriuose padaryta mažų skylučių šilumai praeiti. Skliautai buvo apdėti sluoksniu akmenų, mat, taip šilima lygiau pasiskirstydavo. Reikia pastebėti, jog ir vokiškos Marienburgo pilies apšildymas irgi panašiai buvo įrengtas. Jaujoje paprastai būdavo atskira patalpa maudymuisi, kuri buvo vadinama pirtimi. Dėl to kartais ir jauja buvo tokiu vardu vadinama. Vokietis Hėnnenbėrgeris 1595 m. rašė, jog Įsrūties apylinkėse pas vietos prūsus lietuvius buvo daug tokių pastatų. Po šimto metų, atsieit, 1690 metais Lepneris Būdviečiuose netoli Ragainės parašė knygą apie senovės Prūsų gyventojus.
Pasak jo, jauja buvo būtinas prūsų lietuvių trobesys. Kokias iš to galime padaryti išvadas? Jei jauja XVI amžiaus pabaigoje buvo plačiai vartojama, tai ji čia turėjo atsirasti mažiausia prieš kelis šimtus metų. Mat, ūkininkavimo būdas ne staiga atsiranda, bet išrieda palengva.
Tokiu būdu ir jauja rodo, jog prūsai lietuviai, dar prieš kryžiuočiams ateinant bus turėję ne visai žemą žemės ūkio kultūrą. Praeinant galima pastebėti, jog jaujose iškulti grūdai būdavo sausi ir tikdavo tolimam eksportui. Džiovinimas nesunaikindavo jųjų daigumo. Be to, dūmai (kadangi dūmtraukio nebūdavo) sunaikindavo visokius grybelius, parazitus, kurie paprastai būva prikibę prie šiaudų ir grūdų.
Tai viena. Antras dalykas yra pirtis. Jinai rodo senovės lietuvių švarumą. Buvo maudomasi kas 2 — 3 savaitės. Tokios garo maudynės labai teigiamai veikdavo gyventojų sveikatą. Tik visa nelaimė, jog vokiečiai apie 1690 metus jaujas uždraudė. Jiems rūpėjo ne sveikata, bet medžiaginė nauda: girdi, jaujos dažnai užsidega ir taip sunaikinami grūdų ištekliai. Prieš maudymąsi buvo nusistatę ir vokiečių protestantų kunigai.
Kaip žinoma, Suvalkų kraštas 12 metų išbuvo Prūsų vokiečių valdžioje (1795 — 1807) ir kaip tik čia dabar maudymosi pirčių visai nėra. Nežinia, ar čia kaltą vokiečių valdžia, ar per didelis katalikų kunigų uolumas. Juoba, kad kitose Lietuvos vietose pirtys ligi šių dienų išliko. (Rytų aukštaičiuose, Vilniaus krašte, pirtį turi beveik kiekvienas ūkininkas).
Senieji prūsai labai mėgo meną. Yra žinoma atsitikimų, jog vyriausias kryžiuočių magistras žymiems asmenims siųsdavo dovanų prūsų lietuvių meno dirbinius. Pabrėždamas pažymėdavo, jog tai vietinių gyventojų padirbta. Vadinasi, Vakarų Europos atstovai negalėjo nutylėti lietuvių menininkų sugebėjimų.
Bendrai apie vokiečių kryžiuočių veiklą Prūsų lietuvių žemėje aš, vengdamas šališkumo, pacituosiu vokietį Benno Martiny. Jis žodis į žodį štai ką sako: „Vokiečių ordinas, nukariavęs Prūsiją, neįvedė čia aukštesnės žemės ūkio kultūros; Yra aišku, jog kardas pavergiamųjų kovų pradžioje medžiaginių gėrybių daugiau sunaikino, negu kryžius pajėgė vėl atstatyti“.
Dr. J. Matusas. „Iš prūsų lietuvių istorijos“ // Trimitas. – 1936, Nr. 6, p. 128-130
Parengė Donatas Greičiūnas
