Kaip Vieningosios Čerkesijos Tarybos atstovai rugsėjo pradžioje keliavome į Lietuvą. Šios kelionės tikslas buvo kreiptis dėl čerkesų genocido pripažinimo Lietuvos Seime ir susitikti su politikos formuotojais. Kelionės metu susitikome su daugeliu politikos formuotojų. Šiuose susitikimuose, kuriuose buvo rodomas didžiulis susidomėjimas, kalbėjome apie čerkesų genocidą, mūsų Tarybą, kuri yra nevyriausybinė organizacija, užsiimanti politine kova, savo praeities darbus, mūsų tėvynėje Čerkesijoje ir diasporoje gyvenančių čerkesų politines problemas.

Pirmiausiai naudinga paaiškinti, kas yra čerkesai. Čerkesai, kurie save vadina adygais, yra senovinė autochtonų tauta, turinti savo kalbą, unikalią kultūrą ir tradicijas, tūkstančius metų gyvenusi Šiaurės Kaukaze.

Čerkesija

Čerkesija – istorinė čerkesų tautos tėvynė, kuri šiandien yra padalinta tarp trijų skirtingų Rusijos Federacijos respublikų: Adygėjos, Karačajaus-Čerkesijos ir Kabardino-Balkarijos; apima visą Juodosios jūros pakrantę nuo Krymo iki Abchazijos ir žemes, besitęsiančias nuo Kubanės upės šiaurėje iki Osetijos, Čečėnijos ir Dagestano rytuose. Iki Rusijos okupacijos Kubanės upės šiaurėje, pietiniuose Dono krantuose ir rytinėje Azovo jūros dalyje buvo daug čerkesų gyvenviečių, kurios dabar yra visiškai sunaikintos.

Dėl iš Rusijos carų sovietų paveldėtos „skaldyk ir valdyk“ politikos šiandien tėvynėje gyvenantys čerkesai buvo priversti vadintis trimis skirtingais vardais: adygais, čerkesais, kabardinais.

Rusų ir čerkesų (adygų) santykiai, pasibaigę čerkesų genocidu, užsimezgė caro Ivano Rūsčiojo valdymo laikais (1547–1584). 1552 m. okupavus Kazanę ir 1556 m. – Astrachanę, į pietus pajudėjusios Rusijos kariuomenės kirto Kaukazo sienas. Nors okupacijos tęsėsi žingsnis po žingsnio nuo 1567 m., galima teigti, kad naikinimo procesas prasidėjo 1700 m.

Rusijos carai, pirmą kartą pasiekę Juodąją jūrą, užėmė Osmanų imperijos Azako pilį. Po 1700 m. Stambulo sutarties Rusija pradėjo judėti Krymo chanato ir čerkesų žemių link. Rusijos carai vykdė kolonizaciją, įkurdami Dono ir Volgos kazokams kaimelius, vadinamus stanicomis, ir apgyvendindami juos okupuotose žemėse. Kaukazo okupacijai artėjant į pabaigą, 1861 m. buvo panaikinta Rusijoje ilgus metus trukusi baudžiava.

Panaikinus baudžiavą, derlingos čerkesų žemės, išvalytos nuo čerkesų, pradėtos dalyti rusų vergams, kurie tapo laisvi, bet buvo bežemiai ir kurių buvo daugiau nei dešimt milijonų.

Šis žemių kolonizavimo procesas prasidėjo nuo kaimų ir miestelių Juodosios jūros pakrantėje, kurie buvo išvalyti nuo čerkesų, ir išsiplėtė į rytus iki Kaukazo. Kaip ir Krymas, kuris buvo okupuotas ir rusintas 1783 m., visa Juodosios jūros Čerkesijos pakrantė buvo išvalyta nuo čerkesų ir bet kokia kaina rusinama. Rusijos kolonizacija baigėsi Krymo ir čerkesų vietinių tautų genocidu ir sunaikinimu bei likusių gyventojų masiniu deportavimu.

Iki trėmimų carinė Rusija krašte 111-oje naujai įsteigtų stanicų buvo apgyvendinusi 14 223 šeimas (apie 85 tūkstančius žmonių). Per šį laikotarpį visame Kaukaze – nuo Dono žiočių šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose, nuo Kerčės sąsiaurio vakaruose iki Kumos Kaspijos jūros pakrantėje rytuose – iš viso buvo apgyvendinta 440 tūkstančių rusų ir kazokų.

Čerkesų genocidas

Apgyvendinimo (kolonizacijos) metu regione vyko ilgalaikiai karai su čerkesais, žmonėms buvo taikomas genocidas, o išlikę gyvi buvo priversti slėptis pas kitas gentis ir aukštuose kalnuose.

Siekiant greičiau iškeldinti čerkesus iš Kaukazo, kariniai daliniai naudojo smurtą, be atodairos buvo žudomos moterys ir vaikai, deginami čerkesų kaimai ir laukai, o žmonėms neliko nieko kito, kaip mirti iš bado arba išvykti į tremtį. Paskutiniame dideliame mūšyje, įvykusiame 1864 m. gegužės 21 d., prie Kbaados ant Sočio kalnagūbrio, čerkesai buvo nugalėti.

Pasak rusų istoriko Berjės, mačiusio apgailėtiną šimtų tūkstančių į Juodosios jūros pakrantę ištremtų čerkesų būklę, 1864 metų tikrovė buvo tokia: „Niekada nepamiršiu to baisaus įspūdžio, kurį man paliko 17 tūkstančių susirinkusių kalniečių Novorosijsko įlankoje. Šių žmonių, kurie šiuo atšiauriu metų laiku beveik visiškai liko be maisto ir kuriuos nusiaubė šiltinės ir raupų epidemijos, būklė buvo apgailėtina. Kam neskaudėtų širdies pamačius jauną čerkesų moterį, gulinčią suplėšytais drabužiais ant pliko lauko po dangumi, jos lavonas sukietėjęs, o vaikai, kurių vienas miršta, o kitas bando čiulpti pieną iš mamos krūties? Mačiau daug panašių scenų…“

Prieš 1864 m., kai iš Osmanų pakrantės į Rusijos okupuotą Juodosios jūros pakrantę buvo uždrausta plaukti valtims ir irklinėms valtims, Rusijos konsulas Trabzone iš karto pradėjo teikti atvirus pasus tiems, kurie norėjo gabenti imigrantus iš Čerkesijos krantų. Rusų kolonializmas sutelkė visas priemones, kad Vakarų Kaukazas būtų išvalytas nuo čerkesų ir nedelsdamas ėmė gabenti visus išlikusius čerkesus.

Rusijos karininkas Ivanas Drozdovas, apibūdindamas vargingą čerkesų žygį, bandant pasiekti Sočį, sakė: „Čerkesų vilkstinė, susidedanti iš vyrų, moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių, bado ir ligų išvargintų, atrodančių it lavonai, buvo užpulta alkanų šunų, ėdusių gyvus žmones…“

Tremtis

Skaičiuojama, kad iš tėvynės buvo ištremta 1,5 milijono čerkesų, o tremties kelyje žuvo 500 tūkstančių žmonių. Devyniasdešimt procentų čerkesų gyventojų buvo ištremti iš savo tėvynės. Manoma, kad šiandien Rusijos Federacijos ribose gyvena apie 900 tūkstančių čerkesų, o diasporoje – 5–9 milijonai čerkesų.

Sužinojome, kad Lietuva turėjo dorotis su tomis pačiomis problemomis kaip ir čerkesai, būdama Rusijos imperijoje 1795–1918 m. ir Sovietų Rusijos okupacijos metu nuo Antrojo pasaulinio karo iki 1990 m., ir kad abi tautos patyrė lygiai tuos pačius dalykus. Netgi matėme, kad vadinamųjų miško brolių kova buvo lygiai tokia pati kaip mūsų hakučių. Po paskutinio didžiojo karo pralaimėjimo 1864 m. nemaža dalis išgyvenusiųjų glaudėsi miškuose ir tęsė kovą. Nors įrašuose rašoma, kad čerkesų ir rusų karai baigėsi 1864 m., taip pat žinoma, kad hakučiai reikšmingus išpuolius prieš Rusijos kariuomenę vykdė iki 1905 m.

Kova už Čerkesijos nepriklausomybę

Be to, mums buvo labai įkvepianti ir viltinga žinia, kad Lietuva, atgavus nepriklausomybę 1918 m., vos per 22 metus užaugino kartą su gimtąja lietuvių kalba ir tautine sąmone. Būdami Vieningosios Čerkesijos Tarybos atstovai, kovojame už savo tėvynės Čerkesijos nepriklausomybę, kuri buvo Rusijos atimta daugiau nei 160 metų.

Puikiai žinome, ko norime, ko galime pasiekti, ir tikime, kad čerkesų nepriklausomybė įmanoma. Su tokiu įsitikinimu mes susitikome su politikais Lietuvoje. Prašėme jų palaikyti čerkesų genocido pripažinimą ir įtraukti čerkesų patiriamas problemas į visų Europos šalių darbotvarkę.

Įteikėme parengtus laiškus, skirtus Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai ir Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen. Visi žmonės, kuriuos aplankėme, žinojo apie Rusijos grėsmę ir teisingai suprato mūsų patiriamas problemas. Matėme, kad jie yra atviri bendradarbiavimui, kalbėjome apie galimus darbus, kuriuos galima atlikti kartu. Norime artimiausiu metu sugrįžti į Lietuvą ir plėtoti santykius.

Norėčiau atkreipti dėmesį į du klausimus. Pirma, Europa labai gerai žino, kas yra Rusija. Praėjusių metų liepą ESBO paskelbtoje Bukarešto deklaracijoje buvo aiškiai pasakyta, kaip vietinės tautos Rusijoje yra engiamos, kad joms taikomos griežtos rusifikacijos praktikos ir kad Rusijos dekolonizavimas (suskaldymas) yra būtinas tvariai taikai. 2023 m. Vankuverio deklaracijoje ir naujausiose PACE parengtose deklaracijose taip pat yra daug panašių teiginių.

2020 m., pakeitus Rusijos konstitucijos 68 straipsnį, buvo pripažinta, kad etniniai rusai skiriasi nuo kitų tautų, o diskriminacija buvo įtraukta į konstituciją. Rusija pernai pasitraukė iš Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos. Be to, TBT ieško Rusijos administracijos vadovo dėl genocido nusikaltimų.

Tad Vakarų pasaulis žino faktus apie visiškai teisėtumą praradusią Rusijos Federaciją, tačiau mums, čerkesams, šio žinojimo neužtenka. Mes, čerkesai, turime problemų, kurių neįmanoma išspręsti be tarptautinės bendruomenės susidomėjimo ir paramos, todėl norime, kad šios problemos būtų įtrauktos į Europos darbotvarkę ir aptariamos.

Čerkesų kalba

Mūsų kalba kasdien artėja prie išnykimo tiek išeivijoje, tiek mūsų tėvynėje Čerkesijoje. Vaikams ir jaunuoliams nuo pradinės mokyklos diegiamas dirbtinis rusiškas patriotizmas. Rusija manipuliuoja čerkesų diasporos institucijomis ir paverčia jas kultūros atstovybėmis, dirbančiomis Rusijos vardu.

Mūsų tėvynė Čerkesija yra Rusijos priespaudoje, mūsų žmonės laikomi skurde, o pasinaudojant šiuo planuotu skurdu mūsų jaunimas priverstinai siunčiamas kariauti į Ukrainos frontą. Mes tai puikiai žinome: Ukraina nėra mūsų priešas. Tikrasis mūsų priešas yra Rusija. Šiuo klausimu ne kartą raginome čerkesų jaunimą ir prašėme susilaikyti nuo kovos prieš Ukrainą Rusijos kariuomenėje. Daugelis čerkesų jaunuolių paliko šalį, nes atsisakė kariauti.

Antra, yra daug knygų, straipsnių ir vaizdinių leidinių apie čerkesų genocidą. Tačiau, norint atstatyti teisingumą ir atkurti uzurpuotas čerkesų tautos teises, reikia nuveikti daugiau, nacionaliniai parlamentai turi oficialiai pripažinti čerkesų genocidą ir veiksmingai solidarizuotis su čerkesų tauta. Čerkesų genocidas, kaip ir visi kiti genocidai, yra nusikaltimas ne tik prieš čerkesų tautą, bet ir prieš visą žmoniją, ir mes manome, kad visa žmonija turi veikti solidariai, kad būtų pasiektas teisingumas.

2011 m. Sakartvelo parlamentas pripažino čerkesų genocidą. Po mūsų derybų su Ukraina 17 Ukrainos parlamento deputatų kreipėsi į parlamentą dėl čerkesų genocido pripažinimo. Įstatymo projektas, kuriam pakomitetis pritarė, laukia balsavimo plenarinėje sesijoje (https://itd.rada.gov.ua/billInfo/Bills/Card/44400). Artimiausiu metu tęsime derybas dėl Lietuvos, kitų Baltijos šalių, o vėliau ir visų Europos šalių sprendimų dėl čerkesų genocido pripažinimo.

Kova už nepriklausomybę daugiau nei 260 metų

Galiausiai norėčiau pasakyti štai ką. Mes, čerkesai, už nepriklausomybę kovojame daugiau nei 260 metų. Didysis karas, kurį pralaimėjome 1864 m., mums nebuvo pabaiga. Visada buvo ir bus kovotojų, kurie tęsia kovą įvairiais būdais. Šiandien čerkesai turi labai skirtingų gabumų ir tarptautinės patirties, diasporą, vis garsiau reikalaujančią savo politinių teisių visame pasaulyje.

Turime žmogiškųjų išteklių, kad galėtume vadovauti Čerkesijos įkūrimui ir užtikrinti taikų jos valdymą. Tačiau žinome, kad tarptautinėje sistemoje negalime judėti į priekį be nepriklausomų valstybių paramos. Todėl čerkesų tautai teikiama politinė parama yra nepaprastai svarbi. Sveikinu lietuvių tautą su tikėjimu, kad Čerkesija vieną dieną taps nepriklausoma. Tegyvuoja Lietuva!

Autorius yra Vieningosios Čerkesijos Tarybos pirmininkas