Kovo 15 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje, Vilniuje (T. Ševčenkos g. 31), gausus bendraminčių būrys jau ketvirtus metus iš eilės pakvies į Lituanistinio ugdymo forumą, tarp kurio svarbiausių bruožų šiemet – neformalių lituanistinių mokyklų stiprybės.
Renginys vyks ir nuotoliniu būdu.
Nuo mokyklų ABC iki neatpažįstamų stiprybių
Nuo 2021 m. surengti jau trys lituanistinio ugdymo forumai, kuriais buvo siekiama atkreipti Lietuvos visuomenės ir diasporos dėmesį į lituanistinio švietimo užsienio šalyse svarbą.
Pirmajame forume kalbėta apie lituanistinių mokyklų naujienas, būtinybę skirti reikiamą dėmesį ir paramą mokykloms, lietuviškosios tapatybės stiprinimą bei dvikalbystės naudą.
Jo metu buvo paskelbtas strateginis dokumentas – forumo deklaracija, kurioje buvo nubrėžtos gairės lituanistinio švietimo plėtrai.
Antrajame forume gilintasi į psichologines lietuvių kalbos (ne)perdavimo priežastis ir skirtingas sąlygas kalbai klestėti mišriose ir lietuviškose šeimose.
Trečiasis forumas atspindėjo pasikeitusią lituanistinių mokyklų padėtį, užtikrinus nuoseklų valstybės finansavimą – kalbėta apie lituanistinę mokyklą kaip apie stiprią, įdomią, kokybišką ir naujieną.
„Nors pradėjome gauti valstybės finansavimą, tačiau tai nereiškia, kad iššūkių nebėra. Mes vis dar nepasiekiame didelės dalies užsienio šalyse gyvenančių vaikų ir jaunimo“, – tvirtina Lituanistinių mokyklų asociacijos vadovė Donata Simonaitienė.
Anot pašnekovės, atsižvelgiant į šią tikrovę, ketvirtajame forume svarbu diskutuoti apie tai, kodėl užstringa lietuvių kalbos mokymas.
„Ką darome dėl tų vaikų, kurie į lituanistines mokyklas neateina? Kas ir kokiame vaiko amžiuje nutinka, kad daug tėvų pasiduoda ir nebemoko lietuvių kalbos?“, – kviečia svarstyti D. Simonaitienė.
Šie klausimai bus keliami ketvirtajame lituanistinio ugdymo forume, taip pat siekiant pabrėžti tas lituanistinių mokyklų stiprybes, kurios dažnai neatpažįstamos: bendradarbiavimą su Lietuvos mokyklomis, gebėjimą jungti skirtingus kultūrinius kontekstus ir įtrauktį.
Lituanistinė mokykla visiems ir kiekvienam
Lituanistinių mokyklų neatpažintų stiprybių tema forume bus analizuojama iš psichologinės, lingvistinės ir praktinės srities perspektyvų, ypatingą dėmesį skiriant priežastims, sulaikančioms šeimas nuo lietuvių kalbos mokymo diasporoje, ir įtraukties faktoriui.
„Yra daug šeimų, kurioms lituanistinis švietimas skamba kaip nepasiekiamas, baugus, reikalaujantis šeimos resursų, todėl labai smagu šį kartą išskirti šiek tiek kitokias stiprybes, taip parodant lituanistinių mokyklų vertę.
Tai, kad mes nebijome pasižiūrėti, kodėl vaikai neišmoksta lietuvių kalbos, kad keliame klausimą, kaip padėti šeimoms – taip pat stiprybė“, – įsitikinusi Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė.
„Kartais vaikams yra suformuluojami per dideli lūkesčiai, o kartais vaikų, tėvų ir mokytojų lūkesčiai nesutampa.
Ir galbūt tas lūkesčių nesutapimas arba nepakankamas žinių turėjimas užkerta kelią išmokyti lietuvių kalbos, užtikrinti jos tvarumą, nes lituanistinė mokykla yra visiems: ir tiems, kurie laikys egzaminus, ir tiems, kuriems iš pradžių šeimoje nepavyko išmokti kalbos“, – patirtimi dalijasi D. Simonaitienė.
Bendradarbiavimas ir kultūriniai tiltai – naujai atrandamos lituanistinių mokyklų stiprybės
Ilgalaikis bendradarbiavimas tarp mokyklų Lietuvoje ir lituanistinių mokyklų užsienyje yra viena iš sričių, parodančių lituanistinių mokyklų vertę bei abipusę naudą keičiantis patirtimis, mokymosi metodais ir praktikomis.
Ir nors ne visi bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir diasporos mokyklų atvejai yra sėkmingi, galima rasti gražių partnerysčių, pavyzdžiui, tarp Jungtinės Karalystės Lituanistinės etnokultūros ir dramos mokyklos „Bitė“ ir Ukmergėje veikiančių Senamiesčio progimnazijos ir Dukstynos pagrindinės mokyklos.
„Bendradarbiavimą labai sustabdė pandeminis laikotarpis, tad dar ir dabar vangiai sugrįžtama prie to, kas buvo.
Todėl vienas svarbiausių tikslų artimoje ateityje – padėti lituanistinėms mokykloms atgaivinti bendradarbiavimą su mokyklomis Lietuvoje bei užmegzti naujas partnerystes“, – teigia Globalios Lietuvos departamento direktorės pavaduotoja Gitana Skripkaitė.
Tarpkultūrinis bendradarbiavimas yra dar vienas lituanistinių mokyklų veiklos klodas, kuris dažnai lieka neįvertintas.
„Tarp pačių lituanistinių mokyklų skirtingose šalyse atsiranda tiltai, o ir lituanistinių mokyklų vaikai dažnai nėra vien tik lietuviai.
Jie turi dar ir kitų kultūrinių šaknų, yra vaikų, kurie lanko ne tik lituanistinę, bet ir, pavyzdžiui, italų arba ispanų mokyklą.
Lituanistinėje mokykloje visi šie kultūriniai kontekstai sueina į vieną visumą“, – tikina Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.
Finansavimas auga, mokinių skaičius nedidėja?
Atsižvelgiant į tai, kad, didėjant valstybės finansavimui, mokinių skaičius lituanistinėse mokyklose auga ne tiek, kiek tikėtasi, forume bus siekiama atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos mokymo diasporoje tvarumą.
„Puiku, kad auginame mokyklas ir didiname mokinių skaičius. Finansavimas tikrai skatina mokyklas kurtis, leidžia investuoti daugiau laiko į mokytojų ir vaikų paiešką, tad skaičiai tikrai augs, tačiau klausimas – kiek tai tvaru?
Mano manymu, mokinių skaičiai paaugs iki tam tikro lygio ir sustos, tad ką mes galime padaryti toliau?“, – abejones išreiškia D. Simonaitienė.
Anot prie šių metų forumo rengėjų prisijungusio LR ambasadoriaus Norvegijoje Jono Mažeikos, lituanistinėms mokykloms skiriamas finansavimas yra labai stiprus žingsnis, tačiau net ir Norvegijoje, kur vaikų skaičius didėja, mokinių kiekis neauga tiek, kiek norėtųsi.
„Net ir išsprendus mokyklų finansavimo klausimą, turime būti kūrybiški, kad sudomintume vaikus lankyti lituanistines mokyklas.
Svarbus vaidmuo tenka ir mokinių tėvams, nuo kurių pastangų priklauso, ar vaikai savaitgaliais norės mokytis lietuvių kalbos ir kitų įdomių disciplinų“, – tvirtina J. Mažeika.
„Yra įrankiai, yra finansavimas, bet skaičiai, ką ir ambasadorius sako, nedidėja“, – antrina Seimo narė Dalia Asanavičiūtė.
Anot jos, per penkerius metus yra užsibrėžta pasiekti 20 procentų didesnį mokinių skaičių lituanistinėse mokyklose.
Visgi, tai yra tik pirmi metai, kada mokyklos gali gauti finansavimą, ir pirmieji žingsniai šiai pagalbai įsisavinti dar yra labai nedrąsūs.
„Valstybė suteikė įrankius ir finansinę paramą, tačiau mokyklos turi pačios parodyti, ką su šiais įrankiais jos geba daryti“, – tikina D. Asanavičiūtė.
Forumo metu taip pat žadama įvertinti per trejus metus nuveiktus darbus, paskelbti dokumentą, nubrėžiantį lituanistinio švietimo veiklos ateityje gaires.
Forumą rengia Lituanistinių mokyklų asociacija, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisija, Vytauto Didžiojo universitetas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė ir LR ambasada Norvegijoje.
Forumą globoja p. Diana Nausėdienė.
