Prieš šimtą metų Lietuvos Respublikos valdžia nutarė įkurti savo konsulatus JAV, dideliam lietuvių išeivijos džiaugsmui.
Lietuvos ir JAV lietuvių spauda pranešė, kad 1924 m. vasario 16 d. oficialiai atidarytas Lietuvos konsulatas JAV lietuvių sostinėje Čikagoje, kuris darbą praktiškai pradėjo kovo 1-ąją.
Konsulato atidarymas simboliškai sutapo su valstybine Vasario 16-osios Akto paskelbimo data.
Pirmuoju konsulu mūsų šalies vyriausybė paskyrė Povilą Žadeikį – buvusį krašto apsaugos ministrą ir Lietuvos finansinės misijos Amerikoje narį, pulkininką leitenantą, kuris nuo tada savo diplomatinę veiklą ir gyvenimą susiejo su JAV ir lietuvių išeivija.
Konsulu Čikagoje P. Žadeikis išbuvo iki 1928 m., kuomet buvo perkeltas į Niujorką generalinio konsulo pareigoms.
Nuo 1935 m. iki savo mirties 1957 metais jis dirbo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotu ministru Vašingtone.
Lietuvos konsulatai JAV atsirado vėlai – dėl vėlyvo pripažinimo
Tarpukario laikotarpiu palaikydama politinius ir ekonominius ryšius su užsienio šalimis, Lietuva, kaip ir kiekviena nepriklausoma valstybė, jose kūrė savo atstovybes: pasiuntinybes ir konsulatus.
Remiantis 1939 m. duomenimis, Lietuva tuo metu turėjo 15 pasiuntinybių, 8 generalinius konsulatus, 7 garbės generalinius konsulatus, 45 konsulatus bei garbės konsulatus ne tik Europoje ir Amerikoje, bet ir Azijoje bei Afrikoje.
Suprantama, kad per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos atstovybės ir jų kiekis užsienyje keitėsi: jos buvo įkuriamos, uždaromos ir vėl įkuriamos.
Jungtinėse Amerikos Valstijose konsulatų kūrimas užsitęsė. Jie atsirado gana vėlai: pirmiausia 1923 m. viduryje Niujorke, o 1924 m. pradžioje – Čikagoje.
Kodėl tik tuomet? Svarbiausia priežastis – vėlus, palyginus su kitomis šalimis, JAV valdžios suteiktas de facto ir de jure pripažinimas Lietuvos vyriausybei.
Tai įvyko tik 1922-ųjų liepos 28 d. Taigi, pripažinimo teko laukti daugiau kaip ketverius metus.
Antra priežastis – nuo 1920 m. JAV teritorijoje veikė Lietuvos valdžios atsiųsta Finansinė misija (pirmasis Lietuvos atstovas – signataras Jonas Vileišis bei majoras P. Žadeikis ir kunigas Jonas Žilius), o po to susikūrė Lietuvos atstovybė, kuri atliko ir konsulinius darbus.
Misijai ir Lietuvos atstovybei Vašingtone stipriai talkino JAV lietuvių organizacijos ir jų atstovai.
Trečia priežastis – JAV lietuvių katalikų ir tautininkų srovių atstovai nuolat siūlė savo žmones ne tik į atstovybės Vašingtone personalą, bet į būsimas konsulų pareigas.
Tai stabdė Lietuvos vyriausybė, nes jautė, kad jų sprendimai gali papiktinti vienus ar kitus išeivijos vadovus, susilaukti iš jų kritikos, todėl ji buvo labiau linkusi ieškoti kandidatų į konsulus Lietuvoje.
Siūlė paskirti du konsulus – kataliką ir tautininką
Tiesa, dar 1921 m. pavasarį Lietuvos antrasis atstovas Vašingtone Valdemaras Čarneckis, Lietuvos krikščionių-demokratų partijos narys, parengė Lietuvos atstovybės JAV struktūrinį projektą, kurį įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai (URM).
Matydamas stiprius partinius kivirčus JAV lietuvių gretose, V. Čarneckis vis dėlto neatsisakė tarp jų paieškoti kandidatų į konsulus ir atstovybės-pasiuntinybės personalą.
Bet, kaip jis pažymėjo, reikėjo atsižvelgti, kad „abi vyraujančios partijos – katalikai ir tautininkai – turėtų tose vietose patenkinantį skaičių savo patikimų žmonių“.
Dėl šios priežasties, buvo siūloma vieną konsulą skirti iš katalikų kandidatų, kitą – iš tautininkų.
Reikia pastebėti, kad vėliau tokiu siūlymu vadovautis bandė Lietuvos vyriausybės ir jų pasiuntiniai Vašingtone, nes mūsų šalies atstovus dėl to spaudė išeivių organizacijos.
Pavyzdžiui, po Lietuvos vyriausybės pripažinimo, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos ir Tautos fondo vicepirmininkas Leonardas Šimutis ir sekretorius Kazys J. Krušinskas 1922 m. laišku kreipėsi į Lietuvos atstovą V. Čarneckį.
Laiške jie nurodė, jog girdėjo, kad neužilgo bus skiriami Lietuvos konsulai ir tikėjosi, kad konsulas bus paskirtas Niujorke.
Todėl, išvardindami JAV lietuvių katalikų nuopelnus, jie prašė ten skirti konsulą kataliką, nes Niujorke ir Brukline bei jų apylinkėse „gyvena 30 tūkstančių lietuvių, iš kurių 90% yra katalikai“.
Kad buvo atsižvelgiama į tokius pageidavimus, patvirtina JAV lietuvių katalikų aktyvaus veikėjo Juliaus J. Bielskio paskyrimas pirmuoju Lietuvos konsulu Niujorke.
Tuo tarpu Lietuvos konsulatas Čikagoje savo vadovo sulaukė iš Lietuvos ir ne katalikų veikėjo, kaip norėjo JAV lietuvių katalikų vadai.
Į paskyrimą – prieštaringos reakcijos
Lietuvos Respublikos premjero ir užsienio reikalų ministro Ernesto Galvanausko įsakymu, nuo 1923 m. gruodžio 1 d. majoras Povilas Žadeikis buvo paskirtas Lietuvos konsulu Čikagoje.
Jo kandidatūrai pritarė ir prezidentas Aleksandras Stulginskis, Lietuvos krikščionių-demokratų partijos atstovas.
Šią žinią URM vadovybė tuojau laišku pranešė Lietuvos atstovui Vašingtone ir jo paprašė iš JAV Valstybės departamento gauti P. Žadeikiui pripažinimą ir leidimą veikti bei teikti visokeriopą pagalbą.
Konsulas su žmona Mare gruodžio 12-ąją išvyko iš Kauno į JAV. Į Niujorko uostą jie atplaukė šv. Kūčių dieną laivu „Aquitania“.
Pasinaudodamas laikinu sustojimu, P. Žadeikis Niujorke aplankė JAV lietuvių organizacijas, pavyzdžiui, savaitraščio „Tėvynė“, kurį rengė „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“, redakciją.
Būtent šis laikraštis pirmas trumpai pristatė P. Žadeikį skaitytojams: „žinomą Amerikos lietuviams (…), visai bepartyvinį, ramų žmogų, mokantį dirbti valstybinį darbą“.
JAV lietuvių katalikų veikėjai, sužinoję apie P. Žadeikio paskyrimą, tam nepritarė.
Jų savaitraštis „Garsas“, redaguojamas L. Šimučio, gruodžio 13 d. atvirai rašė: „Prie šios progos neiškenčiame netarę žodį kitą ir dėl konsulatų Amerikoje. Ir čia elgiamasi ne taip, kaip reikia, be atsiklausimo.
Užsinorėjo p. Žadeikis Amerikon važiuoti, gražiai paprašė ministerijos, na ir gauna šiltą vietelę Chicagoje konsulu, nežiūrint ant to, kad jis ton vieton netinka, kad pačioje Čikagoje yra lietuvių daugiau už jį pasitarnavusių Lietuvai ir daug kompetentingesnių“.
JAV lietuviai katalikai taip pat išreiškė abejones, ar konsulatas Lietuvai apsimokės, nes jis gali tapti finansiškai nuostolingas.
Katalikai susitaikė su Lietuvos valdžios sprendimu
Naujasis konsulas į Čikagą atvyko 1924-ųjų sausio viduryje. Sausio 22-ąją, kai Čikagos lietuviai rengė P. Žadeikio sutikimą, „Draugas“ jau be jokios kritikos paskelbė žinias apie Lietuvos konsulą, trumpai pristatydami jo biografiją savo skaitytojams.
Leidinyje rašoma, kad 1919 m. P. Žadeikis buvo Lietuvos krašto apsaugos ministras, nuo 1919 m. gruodžio iki 1921 m. – Finansinės misijos Amerikoje narys ir Karinės misijos pirmininkas, taip pat, kad jis yra vedęs amerikietę M. Radzevičaitę iš Niuarko miesto Naujojo Džersio valstijoje.
Pažymima, kad 1923 m. gruodį Lietuvos prezidentas jam suteikė pulkininko-leitenanto laipsnį, išleido į karinę atsargą ir paskyrė Lietuvos konsulu Čikagoje.
Tai lyg ir rodytų JAV lietuvių katalikų priverstinį susitaikymą su esama padėtimi, su Lietuvos valdžios sprendimu.
Be jokios abejonės, tam turėjo reikšmės ir tas faktas, kad jų žmogus J. J. Bielskis buvo paskirtas konsulu Niujorke.
Čikagos lietuvių visuomenės vakaro susitikimas su Lietuvos konsulu įvyko viešbutyje „Great Northern“.
Jį rengė Amerikos lietuvių prekybos butas, o sumanytojas ir vakaro vedėjas buvo bankininkas Juozas J. Elias (Elijošius), „Universal State“ banko valdytojas.
Konsulo paskyrimą sąmoningai susiejo su Vasario 16-ąja
Nuo atvykimo į Čikagą ir iki konsulato oficialaus atidarymo praėjo daugiau kaip mėnuo. P. Žadeikis per tą laiką užsiėmė konsulato patalpų paieška, personalo sukomplektavimu.
Vasario 15 d. į konsulato tarnybą sekretorės pareigoms buvo priimta Leona Gaižaitė iš Čikagos, gimusi Lietuvoje, bet mokslus baigusi JAV. Konsulatas turėjo tik du etatus.
P. Žadeikis pranešė trečiam Lietuvos atstovui Kaziui Bizauskui, kad jau surado ir vasario 14 d. išnuomojo konsulatui patalpas metams Dearborno gatvėje Čikagoje.
Reikia pasakyti ir tai, kad konsulato veiklos pradžiai jis buvo gavęs 500 JAV dolerių avansą iš K. Bizausko – taigi, konsulas jau galėjo sumokėti ir už patalpų nuomą – 85 dolerius į mėnesį.
Vasario 7 d. K. Bizauskas pranešė P. Žadeikiui, kad jo paskyrimą jis šiandien įteikė JAV Valstybės departamentui, asmeniškai prašydamas P. Žadeikį pripažinti konsulu iki vasario 16 d.
Jeigu tai pavyks, kaip rašė K. Bizauskas, jis pats atvyks į Čikagą ir atveš JAV valdžios pripažinimą, nes kelios JAV lietuvių organizacijos kvietė Lietuvos atstovą į rengiamas Vasario 16-osios iškilmes.
Iš to aiškiai matėsi, kad K. Bizauskas, kaip Vasario 16-osios Akto signataras, JAV pripažinimą P. Žadeikiui sąmoningai norėjo susieti su šios dienos minėjimu, kartu atšvenčiant ir Lietuvos konsulato Čikagoje įsteigimą.
Tik vasario 19 d. pats K. Bizauskas sužinojo, kad JAV Valstybės departamentas jau yra parengęs dokumentą, bet jo dar nebuvo pasirašęs prezidentas Kalvinas Kūldigas (Calvin Coolidg).
Kaip K. Bizauskas rašė konsului, dokumente tikrai paminėta vasario 16 d. data, kuri reiškia, kad Lietuvos konsulatas Čikagoje jau buvo JAV valdžios įteisintas ir oficialiai pradėjo veikti nuo tos dienos.
Džiaugėsi abipusiai naudingais ryšiais tarp JAV lietuvių ir Lietuvos
Konsulatas praktiškai pradėjo veikti tik nuo 1924 m. kovo 1 d., kai įsigalėjo pasirašyta konsulato patalpų nuomos sutartis.
JAV lietuvių dienraščiai „Draugas“ ir „Naujienos“ gana plačiai aprašė konsulato atidarymą, kuris įvyko kovo 2-ąją, derinantis prie K. Bizausko dalyvavimo.
Pastarojo atvykimo proga, Šv. Jurgio parapijos salėje buvo surengtas susitikimas su visuomene, kuriame dalyvavo iki 700 žmonių.
Tos pačios dienos vakare viešbutyje „Morrison“ buvo surengtas 40 asmenų priėmimas oficialaus konsulato atidarymo proga.
Žadeikis savo kalboje dar kartą pažymėjo konsulato ekonominius uždavinius. Lietuvos atstovas K. Bizauskas pasisakė už abipusiai naudingų JAV lietuvių ryšių su Lietuva palaikymą.
Jis kalbėjo apie konsulato reikšmę, ragino, kad „amerikiečiai lietuviai taip susivienytų ir susiprastų, kad užmegzdami ekonominiai prekybinius ryšius su Lietuva duotų darbo konsulatui, kuris džiaugsis galėdamas savo žmonėms būti naudingu“.
Apibūdindamas P. Žadeikį, K. Bizauskas užtikrino, kad „geresnio asmens Lietuvos valdžia ir surasti negalėjusi Čikagai“.
Tą pačią dieną jis ir svečiai apsilankė Lietuvos konsulato patalpose, kur P. Žadeikiui buvo įteiktas JAV valdžios leidimas (egzekvatūra) eiti konsulo pareigas, atminčiai buvo padarytos nuotraukos, surinkti dalyvių parašai.
Kitą dieną po konsulato atidarymo, jame gausiai apsilankė interesantai. Be to, konsulatas tuojau per spaudą pranešė lietuvišką visuomenę apie savo darbus ir jų apimtį.
Kovo 6 d. spaudoje pasirodė konsulato platesnis pranešimas, kur buvo trumpai nušviestas jo oficialus įsteigimas ir atidarymas, būsima konsulinė veikla, personalas, darbo laikas ir kontaktinės žinios. Pažymėta, jog konsulato veikla apima 32 JAV vakarines valstijas.
Tai – pirmasis oficialus šio konsulato pranešimas spaudai, kurio pagrindu prieš 100 metų savo darbą pradėjo Lietuvos valstybinė įstaiga.
Tiesa, konsulas P. Žadeikis pasiguodė Užsienio reikalų ministerijai, kad „darbo numatoma daug, ypač pomirtinių ir kitokių bylų.
Konsulatas atidarytas kasdien 6 valandas, bet prie dviejų darbininkų konsulate faktiškai dirbama 8 valandas“.
Konsulatas Čikagoje per šimtą metų nė karto nebuvo nutraukęs savo veiklos.
Keitėsi vieta, adresai ir konsulai, bet ši Lietuvos atstovybė ir nepriklausomos valstybės, ir jos okupacijos laikotarpiu dirbo tautos labui, skleidė nepriklausomos Lietuvos šviesą, stiprino lietuvių viltį.
