Vasario 15 d. 16 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma paroda „Švyturiai ≠ Laivai“.
Joje pristatomi tapybos bei grafikos darbai iš klaipėdiečių rinkėjų Aleksandro Popovo ir Jelenos Kosinovos Rytų Prūsijos XIX a.–XX a. I pusės dailės rinkinio.
Renginyje dalyvaus rodomų kūrinių savininkai ir Lietuvos jūrininkų sąjungos tarybos narys Petras Bekėža.
Rytų Prūsijos dailės paveldas remiasi dviem svarbiausiais regiono kultūrinės erdvės reiškiniais – Karaliaučiaus dailės akademija ir Nidos dailininkų kolonija.
Jei teigiama, kad Kuršių nerijos rūstų žavesį XIX a. pr. pirmieji atrado keliautojai ir rašytojai, tai 1845 m. įkurtos Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriai ir jų studentai lygiai taip pat vieni pirmųjų atrado nepakartojamą Nidos, skurdaus žvejų kaimelio, genius loci ir XIX a. pab. tapo legendinės dailininkų kolonijos įkūrėjais (veikė iki 1945 m.).
Nidos dailininkų kolonijos dalyvių temų ratas buvo aiškus ir konkretus.
Jį diktavo išskirtinė Kuršių nerijos gamta. Gausi nerijos miškų ir vandenų gyvūnija, net pats žmogus ir jo kasdienė veikla buvo to išskirtinio, mitinio kraštovaizdžio dalys, jam visiškai pavaldžios.
Tuo tarpu švyturio motyvas Nidos dailininkų kūriniuose nebuvo itin žinomas. XIX a. pab. kolonistų kūriniuose jis beveik nesutinkamas.
Viena iš priežasčių galėjo būti švyturio, nuolat tobulinamo navigacinio įrenginio, sąsajos su pramonės epocha, nuo kurios ir siekė atsiriboti to amžiaus dailininkai, ieškoję tolimų, nepaliestos gamtos kampelių.
Antra vertus, būtent švyturys, laivybai ir žvejybai svarbus techninis objektas, domino plačiąją to meto visuomenę.
XIX a. leidiniuose, periodinėje spaudoje dažnai buvo reprodukuojami grafikos darbai ir piešiniai su švyturių atvaizdais.
Tai primena parodoje rodoma Heinricho Vilhelmo Teičgraberio (Wilhelm Teichgräber) litografija „Klaipėdos vaizdas su švyturiu“ (1838), pagal Oto Brauseveterio (Otto Brausewetter) eskizą išraižyta „Sargyba Piliavos švyturyje“ (apie 1870), garsaus to meto raižytojo Adolfo Kloso (Kloss) pagal V. Velnerio (W. Welner) piešinį atliktas medžio raižinys „Švyturys ties Nida Kuršių nerijoje“ (apie 1888).
XX a. pr. reklaminiuose leidiniuose dažnai buvo spausdinamos švyturių, kaip kurortinių vietovių simbolių, nuotraukos.
Žinomas Baltojo švyturio, stovėjusio ant šiaurinio molo, fotografijas primena Vilhelmo Tielo (Wilhelm Thiele) 1924 m. sukurta litografija „Švyturys prie Klaipėdos“.
XX a. pr. pasikeitė ir padėtis dailininkų kolonijoje. 1909 m. į Nidą pirmą kartą atvyko ekspresionistas Maksas Petšteinas (Max Pechstein).
Nidoje sukurtuose jo darbuose aplinkinius stebino ryškios spalvos, drąsūs juodi kontūrai, detalių ignoravimas.
Dinamiškas kūrinys, apibendrintos formos, ekspresyvi raiška būdinga ir parodoje eksponuojamai M. Petšteino litografijai „Nidos švyturys“ (1917).
Švyturio motyvas domino ir kitus ekspresionistinės pakraipos kolonijos dailininkus – Ernstą Molenhauerį (Mollenhauer), Karlą Eulensteiną, Eduardą Bišofą (Bischoff).
Parodoje rodomas E. Bišofo paveikslas „Žvejų laivai Piliavoje“ (1937), kuriame dekoratyviai ir ekspresyviai, pasitelkiant ryškias, atviras spalvas sujungiamas Piliavos švyturio ir burinių laivų motyvas.
Įdėmiai pasižvalgę, parodoje galima pamatyti dar vieną švyturį.
Nedidelėje Karlo Riotgerio (Röttger) akvarelėje „Kurėnai Sembos pakrantėje“ ant aukšto kyšulio dangaus tolybėse beveik ištirpsta kontūrai garsiojo Bruzdavos švyturio, kurio šviesos signalai kartu su Klaipėdos ir Nidos švyturių šviesomis saugiai vedė laivus Baltijos jūroje.
Parodos kuratorės: K. Jokubavičienė, J. Kosinova
Paroda Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje veiks iki kovo 16 d.
Žinias apie parodą parengė menotyrininkė Kristina Jokubavičienė