Kokia kalbos mokymosi strategija ir būdai tinkamiausi lietuvių kalbos norintiems išmokti imigrantams ir karo pabėgėliams?

Apie tai diskutuota Valstybinės lietuvių kalbos komisijos gruodžio mėnesį surengtame forume „Kaip padėti kitakalbiui įtvirtinti lietuvių kalbos įgūdžius? Ar egzistuoja receptas?“.

Dalinamasi kai kuriomis jo dalyvių įžvalgomis.

Būdas, kai siūloma pradžioje susipažinti su kai kuriais gramatikos dalykais ir tik tada pradėti kalbėti, daug kam netinka, tvirtino sostinėje įkurtų Ukrainos namų steigėjas, vienas iš Tarptautinės Ukrainos mokyklos mokytojų Petro Pirohovo (Petro Pirohov), prieš aštuonerius metus atvykęs iš Charkivo.

Pačiam prabilti lietuviškai prireikė pusmečio. Petro teigė taikęs vadinamą „panardinimo“ būdą, kai kalba perimama natūraliai, panašiai, kaip tą daro vaikai.

Dar lengviau ėjosi aptikus, kad lietuvių kalbos sistema panaši į ukrainiečių.

Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros lektorė, kelių žinomiausių lietuvių kalbos vadovėlių kitakalbiams bendraautorė Virginija Stumbrienė teigė, kad net pradedantieji jos paskaitose prakalba didžiąją dalį laiko – poromis, grupelėmis, visa grupė.

Anot Virginijos, vadovėlis yra planas, bet, be jo, studentai paprastai turi begalę užduočių, stalo ir kitokių žaidimų.

„Jie daug šurmuliuoja, juda, kruta, o semestro gale patys nustemba, kad, atrodo, nelabai ir mokėsi, o štai jau kalba“, – patirtimi dalijosi lektorė.

Toks būdas vadinamas komunikaciniu mokymu, kai gramatika, žodynas tarnauja tam, kad žmogus galėtų ką nors konkretaus su kalba nuveikti. Mokomasi susipažinti, apsipirkti, pasikviesti į svečius ir pan.

„Pagrindinis sėkmės receptas – mokytojai, mokytojai ir dar kartą mokytojai. Nuo jų daug kas priklauso“, – teigė sostinėje veikiančių Tautinių bendrijų namų direktorius Gžegožas Miloševičius.

Beveik 900 lietuvių kalbos kursų lankytojų

Pernai čia buvo beveik 900 lietuvių kalbos kursų lankytojų. Labai pasiteisino nuotolinės pamokos, nes patogu mokytis net ir išvykus, laikinai sugrįžus į savo šalį, yra galimybė jungtis iš visos Lietuvos.

„Atvykę ukrainiečiai yra nuostabūs žmonės, jų motyvacija labai stipri, jie suprato, kad greitai į savo šalį negrįš, o kai kurie žada ir pasilikti“, – tvirtino įstaigos vadovas pridūręs, jog auga ir atvykusiųjų iš Vidurinės Azijos susidomėjimas lietuvių kalbos kursais.

Vis didėjančią ukrainiečių motyvaciją mokytis lietuvių kalbos pastebi ir kiti kursų rengėjai.

Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktorė Eglė Rušinskaitė ir Klaipėdos tautinių kultūrų centro direktorė Jelena Butkevičienė pasakojo, jog neretai formalias pamokas stengiasi keisti į išvykas, kultūrinius renginius, nes tokia praktika daug patrauklesnė.

Panevėžyje bandoma atvykusiems ukrainiečiams padėti dviem būdais – telkti jų bendruomenę ir mokyti kalbos.

Kaip pasakojo Panevėžio švietimo centro direktorė Asta Malčiauskienė, rudenį jie atidarė šeštadieninę ukrainiečių mokyklėlę „Надія“, kurioje mokoma ne tik lietuvių, bet ir ukrainiečių kalbos, abiejų šalių kultūros ir istorijos.

Šiame centre programų koordinatore dirbanti Jana (Yana) Rutkauskienė prieš penkerius metus atvyko iš Ukrainos nemokėdama nė žodžio lietuviškai, dabar ji kalba kuo sklandžiausiai.

Anot Janos, veiksmingas būdas, kurio laikosi užsiėmimuose, – nekalbėti rusų kalba, tik ukrainiečių ir lietuvių. Iš daugiau kaip dviejų šimtų pernai jų centre kursus išėjusių žmonių nemaža dalis jau išlaikė lietuvių kalbos mokėjimo A1 ir A2 lygio egzaminus.

Pačiai paskata išmokti lietuviškai buvo gimusi dukra. Juk būtų gėda nesugebėti padėti jai ruošti mokyklines užduotis, negalėti įsitraukti į mokyklos bendruomenę.

Ne paslaptis, įgyti tinkamą kalbos mokėjimo lygį spaudė ir įstatymų reikalavimai.

Visagino švietimo pagalbos tarnybos direktorė Eleonora Dutkevičienė pripažino, kad Visagine lietuvių kalbos mokymosi padėtis kiek keblesnė, nei kitur Lietuvoje, vien dėl įvairios gyventojų tautinės sudėties.

Nuo karo pabėgę naujieji miesto gyventojai, kurių čia gausu, suskubo mokytis lietuvių kalbos daug stropiau už senbuvius.

Dalis visaginiečių, anot Eleonoros, vis dar teisinasi, kad mieste nėra tinkamos kalbinės aplinkos.

Bet štai Ernestas Lobkovas (Ernest Lobkov), šiuo metu Visagino „Verdenės“ gimnazijos III klasės mokinys, prieš trejus metus ryžosi pereiti iš rusakalbės mokyklos į lietuvišką.

Vaikinas pasakojo, jog pradžioje labai padėjo lietuviškai kalbantys draugai, lietuvių kalbos mokytoja, rengusi specialiai jam lengvesnes užduotis.

Tiesa, daug dirbo ir savarankiškai: skaitė, vertė, ko nesuprato, žiūrėjo lietuviškus filmus ir pan. Bene daugiausia, kaip išsitarė, jam padėjo savanoriavimas nevyriausybinėse organizacijose, kur vyravo lietuviška aplinka.

Tik pavasarį iš Gardino į Vilnių nuo Baltarusijos valdžios persekiojimo pasitraukęs ortodoksų bažnyčios kunigas dr. Georgijus Rojus (Georgy Roj) lietuvių kalbos mokosi savarankiškai.

Jam labai padeda išorinės reklamos stebėjimas, todėl perskaito ir stengiasi suprasti visus skelbimus pakeliui.

Namuose naudojasi savo vaikų mokykliniais vadovėliais, bando lietuviškai skaityti maldas. Jo automobilyje visada įjungtas lietuviškas radijas.

Be to, su vietiniais kolegomis dvasininkas linkęs bendrauti tik lietuviškai, nors pastebėjęs, kad pamatę užsienietį lietuviai skuba pereiti prie rusų ar anglų kalbos.

Tačiau yra ir tokių, kurie drąsina: „Pabandykime kalbėti lietuviškai.“ Šiems jis ypač dėkingas. Beje, forumas kun. Georgijui buvo pirmas kartas, kai jis prakalbo viešai lietuviškai.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsieniečių integracijos grupės patarėjos Gražinos Genės turimais duomenimis, praėjusių metų rugsėjo pradžioje Lietuvoje buvo per 203 tūkst. atvykusių asmenų, tai sudarė 7 proc. visos populiacijos.

Deja, iš 98 tūkst. atvykusiųjų dirbti tik 6,2 tūkst. dirbo aukštos kvalifikacijos darbą. „Taip yra greičiausiai dėl kalbos barjero“, – darė prielaidą ministerijos atstovė.

Kalbėdama ji rėmėsi vieno neseno tyrimo, kuriame buvo apklausta 200 ukrainiečių, rezultatais. Į klausimą, kodėl prieglobsčiui rinkosi būtent Lietuvą, dauguma apklaustųjų atsakė, kad čia nesunku susikalbėti rusų kalba.

Tačiau džiugu, sakė Gražina, kad net 90 proc. žadančių pasilikti čia ilgiau teigė besiruošiantys mokytis lietuvių kalbos.

Motyvas – dėkingumas šaliai

Motyvas – dėkingumas šaliai, kuri juos priėmė. „Tiesa, lietuvių kalbos kursai neretai būna per brangūs atvykstantiems, bet nemažai visuomeninių organizacijų, Lietuvos užimtumo tarnyba moko nemokamai“, – sakė ministerijos patarėja.

Kad padėtis pasikeitusi, tvirtino ir iš Donecko kilęs Oleksandras Kromenko (Oleksandr Khromenko).

Prieš aštuonerius metus atvykęs į Druskininkus jis nerado jokių kalbos kursų. Nors miesto centre kavinę, kurios lankytojai daugiausia lietuviai, atidariusiam ukrainiečiui nekilo abejonių dėl būtinumo kalbėti vietos kalba.

Dabar, sakė jis, yra visos galimybės: kursai, geri mokytojai – tai valstybės suteiktos priemonės, bet noras mokytis priklauso tik nuo pačių žmonių.

Spausdinti