Nacionalinio susivienijimo (NS) atstovas Vilniaus miesto taryboje Vytautas Sinica viešai kreipėsi į Vilniaus miesto administraciją, reikalaudamas užtikrinti, kad miesto mokyklose nebūtų jokios formos prievartos ir įpareigojimų moksleiviams naudoti nevalstybinius simbolius, įskaitant jau dešimtmetį populiarinamą „neužmirštuolę“.
„Savivaldybė, kaip joje veikiančių mokyklų steigėjas, turi teisę ir pareigą užtikrinti, kad joje veikiančių ir pavaldžių mokyklų ugdymo procese būtų laikomasi pamatinių konstitucinių principų ir įstatymų normų.
Mokykla turi pareigą ugdyti patriotiškumą ir minėti valstybines šventes, dėl to nekyla klausimų, tačiau privalomi mokiniams gali ir turi būti tik oficialūs valstybiniai simboliai: himno giedojimas, Trispalvė, Vytis ar Gediminaičių stulpai, jų meninės jų stilizacijos. Visi kiti, o ypač visuomenėje prieštaringai vertinami ir diskusijas keliantys simboliai, nors nedraudžiami, negali būti nurodomi gaminti ar segėti, pasinaudojant mokyklų administracijų galia ar mokytojų prieš vaikus turimu autoritetu.
Skandalinga girdėti, kad jau dešimtmetį Lietuvoje viešųjų ryšių priemonėmis populiarinama „neužmirštuolė“ iki šiol yra mokytojų brukama sostinės pradinių klasių moksleiviams. Tokia informacija pasiekia iš įvairių sostinės mokyklų ir verčia kelti klausimą, kaip užtikriname įsitikinimų laisvę Vilniuje“, – aiškina V. Sinica.
Jo teigimu, „neužmirštuolė“ per dešimtmetį aktyvaus populiarinimo visuomenėje tapo ne telkiančiu, o skaldančiu simboliu, siejamu su konkrečiomis partijomis ir politikais, ypač su TS-LKD, ir nemažos visuomenės dalies vertinamu kaip bandymas Sausio 13-osios įvykių atmintį atsieti nuo konkrečiai lietuvių tautos nepriklausomybės siekio ir susieti su norimais politikais.
Jis primena, kad „neužmirštuolę“ kaip prekės ženklą jos garsinimo kampanijos pradžioje užregistravo ir tą kampaniją pradėjo dabartinė Socialinės apsaugos ir darbo ministrė, o tada – TS-LKD sekretoriato vadovė Monika Navickienė. Jo įsitikinimu, tai buvo ir liks reikšmingai tautos daliai svetimas simbolis, ne papildantis, o metantis iššūkį tikriesiems valstybės simboliams ar tradiciškai su Sąjūdžio kova už nepriklausomybę siejamai Laisvės liepsnai.
T. Baranauskas. Prekyba Sausio 13-aja: Neužmirštuolė – Monikos Navickienės prekės ženklas
„Visi suaugę žmonės yra laisvi rinktis kokius nori teisėtus simbolius ar segti juos savo vaikams, tačiau Lietuvos ir šiuo atveju bent sostinės ugdymo įstaigos turi būti laisvos nuo nevalstybinių simbolių primetimo Lietuvos moksleiviams.
Simboliai savo esme yra moralinių ir pilietinių nuostatų išraiška, jie turi prasmę tik perteikdami įsitikinimus, ir jų pasirinkimas atitinkamai yra saugomas įsitikinimų laisvės, o vaikų atveju Konstitucijos laiduojamos teisės tėvams auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Savivaldybė turi visas priemones užtikrinti, kad to būtų laikomasi. Vilnius visose srityse turėtų siekti tapti laisva nuo ideologinių ir kitų simbolių įtakos karų erdve, kur valdžia skatina ir skleidžia vienintelę – valstybės simboliką“, – komentavo V. Sinica.
Sausio 12 seime su nezabūtke mačiau buvo tiktai lansbergis ir karo kapelionas…
Ar LRT laidų vedėjams neprivaloma?
Ši gėlelė per sausio 13 šventes man daro nepasitenkinimo, svetimybės, atmetimo, protesto įspūdį. Tie įspūdžiai atsirado gan seniai, pasirodo, net 2014 metais šis simbolis pasirodė. Jų nemalonus jausmas išliko. Pasirodo, tai masonų, kažkokios turtingų asmenų, užsieniečių susigalvotas ženklas, pabrėžiantis jų išskirtinumą. Sakyčiau, kad tas išskirtinumo tikslas naudojamas ir dabar Lietuvoje. Jis naudojamas vad. krikščionių–demokratų partijos, grupės, brigados asmenų tam, kad save išskirti iš kitų tarpo. Su šiuo žiedu jie save įsivaizduoja kažkokiais išskirtiniais, didesniais patriotais, tėvynės mylėtojais, superpatriotais. Bet man atrodo, kad yra viskas atvirkščiai. Jie man asocijuojasi su griovėjais, nes valstybėje yra daug problemų, nespręndžiamų reikalų. Tą 1991 m. sausį aš irgi daug įvairaus paros laiko praleidau prie AT, stumdžiausi su jedinstvenykais, buvau žaliaraisčiu ir pirmose linijose laukiau banditų puolimo. Tą naktį jo nebuvo. Bet nebuvo tik todėl, kad Lietuvos laisvės siekė visi geros valios žmonės. Tai buvo tokia kovos forma. Laisvės kovai tiko lietuvio, ruso, lenko, kitų tautybių piliečių ir žmonių pastangos. Tiko komunistų partijos narių ir nepartinių pastangos. Laisvės kova, valstybės kūrimas nejaučia tautybės ar partiškumo. Ji jaučia tik kūrimą arba griovimą. O tai jau pasireiškia konjrečiais veiksmais, kurie yra valstybę kuriantys, jai naudingi, arba ją griaujantys, jai žalingi. Šitie prinipai, šias tiesas aš aiškiausiai supratau tą baisiąją sausio 13 naktį. Kitas principas, padėjęs mums tada laimėti buvo tas, kad mes visi buvo lygūs ir lygiateisiai turtiniu atžvilgiu. Tai mus jungė. Dabar, po 33 metų saujelė iš mūsų tapo turtingi, milijonieriai ar dar turtingesni. griovėjai, sugriovę ūkį ir įvykdę prichvatizaciją, sugriovė visuomenės stabilumą. Vargu, ar jie eitų panašią gynybą pakartoti. Vargu, ar ir aš tai kartočiau. Bet ne dė jėgų ar sveukatos trūkumo.