Politikai ir žinovai šiomis dienomis vienbalsiai kartoja raktinį žodį „užimtumas”. Užimtumas – veiksmingiausias būdas apsaugoti mūsų vaikus nuo priklausomybių liūno.
Toks platus sutarimas vienu iš svarbiausių klausimų valstybės ateičiai – tiesiog nuostabu. Atėjo metas veikti.
Tačiau visų pirma turime susitarti, ką reiškia „užimtumas“. Neformalaus ugdymo bendruomenėje atsakymą turime. Jis – dvejopas: kiekybinis ir kokybinis.
Nors oficialių patarimų ar nuostatų Lietuvoje nėra, tarptautinėje erdvėje ugdymo žinovai sutaria, kad vidutiniškai vaikas ar paauglys jam patinkančiomis lavinančiomis popamokinėmis veiklomis turėtų užsiimti bent 1–2 valandas per dieną.
Žinoma, svarbu atsižvelgti į individualius kiekvieno vaiko poreikius, krūvį mokykloje ir kitus asmeninius bruožus.
Tačiau tendencija – aiški: neformalios lavinančios veiklos kasdien, kad neliktų pernelyg daug laiko bei energijos „gatvės gyvenimui“ ir jo pagundoms.
Palyginimui, dabartinis vaiko NVŠ krepšelis yra numatytas 8-ioms akademinėms valandoms per mėnesį.
Kitaip tariant, 1,5 valandos per savaitę. Su žinovų patarimais prasilenkiame bent tris kartus.
Ne mažiau svarbus ir kitas dalykas: kokybė. Tam, kad vaikai bei jaunuoliai noriai rinktųsi popamokines lavinančias veiklas ir būrelius, jie turi patikti, būti įdomūs.
Todėl vienas iš svarbiausių bruožų sėkmei – veiklų įvairovė. Nuo krepšinio iki galimybės mokytis kurti elektroninę muziką ar tyrinėti Visatą.
Kiekvienas vaikas turėtų galėti pasirinkti bent kelias jam įdomias, įtraukiančias veiklas, kurioms skirtų savo dėmesį ir būtų motyvuotas tobulėti.
Būrelių įvairovei kurtis reikia pakankamo juos lankyti norinčių vaikų skaičiaus. Kitaip tariant, tėvų, išgalinčių leisti vaikus ne į vieną, bet į du ar tris būrelius. Čia ir vėl grįžtame prie finansavimo bei NVŠ krepšelio klausimo.
Taigi, jei sutariame, kad nedelsiant turime užtikrinti vaikų bei jaunuolių užimtumą, veiksmų planas galėtų būti toks:
1. Susitariame, kad 1,5 val. per savaitę būreliuose nėra užimtumas, 5–10 val. per savaitę arba po būrelį kasdien turėtų būti siekiamybė;
2. Atitinkamai didiname finansavimą, kad vaikai galėtų lankyti po kelis būrelius;
3. Padidinę būrelių prieinamumą, užtikriname jų įvairovės didėjimą, naujų būrelių kūrimąsi, ypač – regionuose, kur šiandien įvairovės labai trūksta.
Kitas labai svarbus užimtumo dėmuo – tėvų įsitraukimas, bendruomenės formavimasis.
Apie tai, kaip svarbu tėvams kokybiškai leisti laiką su savo vaikais, bendrauti, dalintis, kartu žaisti ir tobulėti, kalbama labai daug. Tikiu, kad visi tėveliai apie tai žino ir nuoširdžiai stengiasi.
Vis dėlto galime padaryti dar daugiau.
Tėvų įsitraukimas į vaikų – ne tik savo, bet ir jų klasės draugų – ugdymą yra dar vienas ne kartą įrodytas būdas didinti vaikų užimtumą.
Neformalios tėvų vedamos pamokos ir užsiėmimai pasibaigus formaliajai ugdymo daliai mokykloje – nemokamas, bet labai vertingas kelias išlaikyti jaunuolius saugioje aplinkoje, padėti jiems tobulėti.
Tad ryžtingi sprendimų priėmėjų žingsniai, bendruomenės įsitraukimas į jaunuolių ugdymą ir bendras darbas yra tiesiausias kelias į saugią mūsų vaikų ateitį.
Visa tai jau patikrinta ir įrodyta daug kur, žymiausias visiems puikiai žinomas pavyzdys – Islandija.
Mums ji labai rūpi, todėl mielai kviečiame visus diskutuoti, tartis ir veikti kartu.
Autorė yra Vaikų ir jaunimo neformaliojo švietimo asociacijos vadovė
