Ko turi išmokyti mokykla ir ar tikrai moko to, ko reikia? Šis klausimas nuolat skamba viešojoje erdvėje, ypač įvykus ryškesniems pokyčiams visuomenėje. Priklausomai nuo situacijos, išryškinama vienokių ar kitokių žinių ar gebėjimų svarba. Nors išties kiekviena mokykla padeda ugdytis visapusiškai asmenybei: atsakingai, pilietiškai, kūrybiškai, nestokojančiai socialinių kompetencijų.
Ne taip seniai – po ilgų, sunkių diskusijų – švietimo bendruomenėje sutarta dėl esminių principų, kokios turi būti mokymo programos nuo 2022 m. Kitaip tariant, nubrėžtos gairės, ko mokykla turėtų išmokyti XXI a. pilietį. Numatytos dvi esminės programų atnaujinimo kryptys: pirma, stiprinti asmens savybių ir vertybių ugdymą, atskleidžiant vaiko kūrybiškumą ir talentą, antra, sukurti sąlygas kiekvienam mokiniui pasiekti aukštesnių mokymosi rezultatų suteikiant tvirtus ir tvarius žinių pagrindus. Pagal šias gaires mokytojai praktikai ir mokslininkai jau rengia atskirų dalykų programas, iki metų pabaigos bus pateikti jų projektai.
Čia noriu trumpai apžvelgti visą spektrą bazinių dalykų, ko vis tik mokykla moko – jau dabar.
Vertybės ir socialinės emocinės, pažinimo, kūrybiškumo, pilietinės, kultūrinės, komunikavimo kompetencijos. Pradedu nuo jų, nors tradiciškai mokykla vis dar laikoma žinių suteikimo vieta, nepaisant to, kad net mokantis užsienio kalbos pirmiausia išmokstama pasakyti savo vardą ir pasisveikinti. Tačiau per pamokas jau kurį laiką taikoma projektinė veikla – ne tik kad vaikai geriau išmoktų konkretaus dalyko, bet kad mokėtų bendradarbiauti, kartu spręsti problemas. Kai tėvai sako, kad vaikai per pamoką nieko nesimokė, tik žiūrėjo filmą, visada paklauskite: kokį, apie ką? Filmai – žinoma, kruopščiai psichologų atrinkti, – gali būti edukacinė priemonė empatijai, įsijautimui į kito (nuskriausto, kenčiančio) situaciją ugdyti. Tam pačiam tikslui tarnauja knygos, visuomeninė socialinė veikla, savanorystė, prevencinės programos, kurių mokyklos gali rinktis ir įgyvendinti ne vieną: turbūt tėvai yra pastebėję vaikų tvarkaraščiuose tokias pamokas, kaip „Antras žingsnis“, o patys buvo pakviesti į paskaitas apie vaikų emocijas, patyčių prevenciją, vaikų ugdymą. Visos mokyklos privalo įgyvendinti bent vieną prevencinę programą, o visi mokytojai – tobulinti šios srities kompetencijas. Bet čia svarbus ne tik mokyklos, bet ir visų suaugusių žmonių palaikymas.
Minėtos kompetencijos ugdomos tiek per pamokas, tiek per kitas veiklas. Švietimo žmonės visada pabrėžia popamokinės veiklos, arba neformalaus švietimo, svarbą. Būreliai, renginiai, edukacinės veiklos ir išvykos kartais nuvertinamos ir nurašomos tiesiog kaip pramoga, poilsis, nors išties jie puikiai lavina vaiko pažinimą, smalsumą, kūrybiškumą, pilietiškumą. Tam skiriamos ir nemenkos valstybės bei savivaldybių lėšos: iš viso apie 100 mln. Eur kasmet.
Kartais tenka sulaukti klausimų, kodėl nėra vienokios ar kitokios pamokos, pavyzdžiui, krašto gynybos, nors mokyklose, savivaldybėse veikia šaulių būreliai – beje, vieni populiariausių, kelios dešimtys mokyklų siūlo vyresnių klasių mokiniams pasirenkamą nacionalinio saugumo ir krašto gynybos modelį. Kariuomenės strateginės komunikacijos departamento ekspertai lankosi švietimo bendruomenėse ir skaito paskaitas nacionalinio saugumo, krašto gynybos, medijų raštingumo ir propagandos karų tema. Parengta ir įgyvendinama pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programa „Nacionalinio saugumo ir pilietiškumo nuostatų stiprinimas ugdyme“.
Mokytojams vyksta mokymai nacionalinio saugumo ir pilietiškumo nuostatų stiprinimo, medijų ir informacinio raštingumo, kritinio mąstymo ugdymo, informacinių karų temomis. Nacionalinio saugumo, patriotizmo, pilietinio pasipriešinimo, pilietiškumo, medijų raštingumo ugdymas dar labiau bus aktualizuojamas atnaujintose pilietiškumo pagrindų, istorijos, lietuvių kalbos, geografijos ir kitų dalykų programose, kurias rengia patyrę šių sričių specialistai.
Taigi vertybinis ir kompetencijų ugdymas aprėpia visą švietimo veiklą. Įvairūs įgūdžiai, vertybės ugdomos ne tik per pamokas ir ne tik mokykloje – svarbi visų švietimo įstaigų, taip pat ir neformalaus ugdymo, veikla ir jos kryptingumas. O ugdymo programos rengiamos patyrusių žmonių, visi esminiai sprendimai švietime priimami konsultuojantis su švietimo bendruomene ir visuomene. Visada kviečiame socialinius partnerius – visuomenines organizacijas, verslo įmones, kultūros įstaigas – būti aktyviais švietimo talkininkais.
Nuo šio rugsėjo mokykla dar labiau praplečia ribas: kiekvienas 9-12 klasės bendrojo ugdymo mokyklos mokinys galės mokytis ne tik savo mokykloje, bet ir profesinėje. Joje galės įgyti darbo rinkoje aktualių profesinių kompetencijų ar išbandyti profesiją. Tvarkaraštis bus sudarytas taip, kad derėtų ir pamokos gimnazijoje ar pagrindinėje mokykloje, ir profesinio mokymo įstaigoje – kad laiko užtektų viskam. Bendrojo ugdymo mokykloje įgytas žinias ir įgūdžius jaunuoliai galės papildyti ir praktika: kai kam gal tai taps pirmu impulsu savo verslui ir būsimam profesiniam keliui.
Akademinės žinios. Susiklostė tradicija, kad viešojoje erdvėje mokyklos vertė matuojama labiau pagal akademinius rezultatus: kaip mokiniai išlaikė egzaminus, kaip pasirodė nacionaliniuose mokinių pasiekimų tyrimuose. Nors tai svarbu, bet negali būti vienintelis ir svarbiausias mokyklos veiklos kokybės vertinimo kriterijus. Viena vertus, švietimo sistemai neretai priekaištaujama, kad neugdomi kūrybiški žmonės ir veikla orientuojama į žinių perdavimą bei egzaminų rezultatus, kita vertus, – kad akademiniai rezultatai nėra pakankami.
Visi girdėję apie Tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA rezultatus: Lietuvos mokiniai jame atrodo vidutiniškai. O tyrimu labiausiai vertinama, kaip mokiniai moka spręsti problemas, įvertinti faktus ir duomenis, ir tai pritaikyti nepažįstamose situacijose mokykloje ir už jos ribų. Tačiau mažiau kas džiaugiasi, kad kitame svarbiame tarptautiniame matematikos ir gamtos mokslų tyrime TIMSS, kuriame dalyvavo šalių ketvirtokai ir aštuntokai, Lietuvos vaikų matematikos ir gamtos mokslų rezultatai yra aukščiau tarptautinių skalių vidurkių.
Šis tyrimas labiau akademinis ir orientuotas į matematiką ir gamtos mokslus. Taip pat ir tarptautiniame skaitymo gebėjimų tyrime PIRLS mūsų ketvirtokų rezultatai ar tarptautiniame pilietinio ugdymo ir pilietiškumo tyrime ICCS mūsų aštuntokų rezultatai yra aukštesni už tarptautinės skalės vidurkį. Žvelgiant į tyrimų rezultatus, matyti, kad mūsų mokiniams užtenka žinių, tačiau pristinga gebėjimų praktiškai panaudoti tai, ko išmokta.
Reikia pripažinti, kad iki šiol trūko integralumo tarp skirtingų mokomųjų dalykų, kad, pavyzdžiui, chemija menkai draugavo su fizika, o istorija su lietuvių literatūra, arba tai priklausė tik nuo mokytojų entuziazmo ir kūrybiškumo. Ugdymo turinys, kurtas prieš gerą dešimtmetį, žiūrint iš šių dienų perspektyvos – pernelyg akademinis, stokojantis aktualumo. Naujos programos turėtų sudaryti mokiniams daugiau galimybių tyrinėti, spręsti problemas, apmąstant jas iš skirtingų perspektyvų, ir praktiškai veikti, pritaikant skirtingų sričių žinias ir gebėjimus. Taip pat suteiktų daugiau laisvės mokytojams spręsti, kas jų mokiniams svarbu. Neabejotinai naujasis ugdymo turinys bus pritaikytas skaitmeninio mokymo – kurio mokyklose daugės ir pasibaigus karantinui – iššūkiams. Jau dabar ruošiamės naujiems mokslo metams, kurie bus kitokie – atvers daugiau galimybių skaitmeniniam, nuotoliniam mokymui.
Reikės įveikti ir dar vieną iššūkį. Patikėti, kad visa mokyklos veikla – ir pamokos, ir būreliai, ir laikas prevencinėms programoms, ir renginiai, ir išvykos, ir vaikų žaidimai su draugais per pertraukas – yra svarbi ir padedanti augti. Kad vaiko savijauta mokykloje neatsiejama nuo jo pasiekimų, kad švietimo pagalbos specialistas mokykloje toks pat būtinas, kaip bet kurio dalyko mokytojas, kad mokyklos pridėtinė vertė matuojama ne tik egzaminų rezultatais. Tai nereiškia, kad nebūtinos žinios, geri skaitymo gebėjimai ar matematiniai įgūdžiai – tačiau tai neturi būti vienintelis tikslas. Vertybės ir kompetencijos yra ugdymo ašis.
Kai bus parengti atnaujintų ugdymo programų projektai, kviesime juos svarstyti. Sutarus, naujas ugdymo turinys keliaus į mokyklas. Jis aprėps ne tik mokymo programas, bet ir jų įgyvendinimo būdus: metodus, vertinimo sistemą, orientuotą į individualią pažangą. Tikiuosi, tai sustiprins mokytojo laisvę ir kūrybiškumą ir padės siekti esminio švietimo tikslo: maksimaliai atskleisti kiekvieno vaiko galias ir gebėjimus, padėti augti visavertei asmenybei.
Autorė yra Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė
Galiu įsivaizduoti, kad pani Jolanta sudarys kuo geresnes sąlygas Vilnijos žmonių lenkinimui, kai lietuvių vaikai turės lankyti tik lenkiškas mokyklas, nes lietuviškos bus uždarytos.
Viceministrė J.Urbanovič- vienas iš Vyriausybės vadovo vykdomos prolenkiškos politikos pavyzdžių.Tad, nenuostabu,kad pietryčių Lietuvoje sunku tikėtis naujų labai reikalingų lietuviškų ugdymo ir švietimo įstaigų steigimo.