Rugsėjo 29 dieną, 17 val., Lietuvos jūrų muziejuje, bus atidaryta išskirtinių istorinių jūrinių ginklų paroda „Liūtas. Inkaras. Kriauklė. Jūrinių ginklų istorijos lietuviškieji puslapiai“.
Prieš parodą, 14.30 val., muziejaus parodoje „Nuo žagrės iki šturvalo. Jūrinė Lietuva 1900–1940 m.“ yra rengiamas visiems, besidomintiems šia tema, atviras seminaras-diskusija „Šaltieji ginklai: tyrimai, rekonstrukcijos ir šiuolaikinės reprezentacijos muziejuose“.
Joje diskutuos muziejininkai, mokslininkai, rekonstruktoriai bei įvairių organizacijų atstovai, kurie tyrinėja ar iki šiol naudoja šaltuosius ginklus.
Paroda skirta Klaipėdos krašto sujungimo su Lietuva 100-mečiui
Šiais renginiais muziejus užbaigia 100 metų Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos sukakties minėjimą.
Lietuvos Respublikai prielaidą formuoti savo jūrinį paprotį sukūrė Klaipėdos krašto su pagrindiniu uostu atgavimas 1923 m.
Parodoje „Liūtas. Inkaras. Kriauklė. Jūrinių ginklų istorijos lietuviškieji puslapiai“ pirmą kartą viešai pristatoma didžiausias šaltųjų jūrinių ginklų rinkinys Baltijos šalyse.
41 jos eksponatą muziejus, iš dalies parėmus Lietuvos kultūros tarybai, įsigijo iš privataus kolekcininko. Parodą papildė ir tai progai pasiskolinti du lietuviški eksponatai.
Tai – Lietuvos jūrų karinių pajėgų ceremonialinis kardas ir paskutinio tarpukario Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ vadui Povilui Juliui Labanauskui skirtas kardas, parodai atgabentas iš Lietuvos nacionalinio istorijos muziejaus.
Parodos kuratorius istorikas dr. Dainius Elertas pasakoja, kad pirmieji lietuviški jūriniai ginklai atsirado 1920 metais, kai uniformuotiems Lietuvos kariuomenės jūrininkams leista nešioti jūreiviško tipo kardą.
– Tačiau karo laivyno jūrininko tarnyba atsirado tik po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos 1923 m., – sako dr. Dainius Elertas.
– 1924–1940 m. kardus jau turėjo ir Lietuvos Respublikos pasienio policijos jūrų apsaugos karininkai, o 1935–1940 m. – Lietuvos karo laivyno karininkai.
Pastarieji naudojo ne tik lietuviškus sausumos pajėgų, bet ir anksčiau gautus Prancūzijoje, Italijoje, Rusijoje, Vokietijoje ginklus.
1936 metais parengtas lietuviškas jūrų karininko ir laivūno tiesiojo kardo projektas, bet šių spėta pagaminti vos keli.
Šiuo metu jūrų karininkams įteikiami Lietuvos karinių jūrų pajėgų kardai tęsia paprotį – išlaikytas istorinis jų pavidalas.
Pasak parodos kuratoriaus, istoriko dr. Dainiaus Elerto, parodoje atskleidžiamas sėkmingas ir tragiškas, netikėtas ir menkai žinomas XIX–XX a. lietuvių dalyvavimas svetimuose karo laivynuose, jūrų žygiuose bei mūšiuose.
Lankytojas kviečiamas sekti jų pėdsakais iki Haičio, Japonijos ar Namibijos. Kartu atskleista 1923 m. įvykių sąsaja su didžiųjų valstybių karo laivynais.
– Ginklų dizaine labai svarbi ir simbolika, – sako dr. Dainius Elertas. – Dauguma ginklų puošia įvairūs simboliai.
Labiausiai paplitę trys: liūtas, siejamas su narsa, kriauklė – su kelionėmis ir vandenynais, inkaras su – viltimi, pastovumu ir laivais.
Jų kartojimasis įvairių valstybių karo laivynų karininkų kardų ir kortikų puošyboje rodo bendrus jūrinius papročius. Formos raiška atspindi kiekvienos šalies savitumą.
Kada atsirado jūriniai ginklai
Pirmieji jūriniai šaltieji ginklai radosi dar burlaivių epochoje. Priešų laivus buvo bandoma užimti abordažu priartėjus labai arti.
Su rankiniu ginklu tekdavo pulti ir gintis lipant, tarp virvių, ankštoje erdvėje. Apriboti judesiai vertė tam labiau pritaikyti įprastus ginklus: mažinti ilgį, keisti svorį ir formą.
Kai kurių geležtėse padaryti danteliai padėjo lengviau nurėžti virves. Tačiau pagrindinė šaltųjų ginklų funkcija išliko ta pati – durti, kirsti, pjauti, atmušti. XVIII–XIX a. išplito abordažiniai kardai, abordažiniai kardeliai, jūrinės špagos.
Pirmieji du skyrėsi nuo sausumos pirmtakų lenkta geležte ir labiau apsaugota rankena. Tik jūrų ir oro karo laivynų karininkų paradinės aprangos atributas turėjo specifinį durtuvą makštyse – kortiką arba kordelasą.
Pavadinimas yra mišrios kilmės: iš italų cortelo, coltello – peilis, lenkų – kord, kordzik – ilgesnis peilis arba kardokšlis, olandų korte bei ispanų Corta – trumpas arba lotynų cordus – ašis, smaigas.
Parodos dizainą sukūrė Juozapas Švelnys, architektai – Rasa Butiškytė ir Saulius Valius, įgyvendino UAB „Ekspobalta“.
Paroda „Liūtas. Inkaras. Kriauklė. Jūrinių ginklų istorijos lietuviškieji puslapiai“ veiks iki 2024 m. rugsėjo.
Seminaro-diskusijos „Šaltieji ginklai: tyrimai, rekonstrukcijos ir šiuolaikinės reprezentacijos muziejuose“ dienotvarkė
14:30 Renginio atidarymas
14:40 „X–XIII a. kalavijų tyrimai ir jų rezultatai“, Andrius Janionis, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Kernavės archeologinės vietovės muziejus
15:00 „Kalavijų rekonstravimo ypatybės“, Adomas Sviklas, profesionalus kalvis
15:20 „Šaltieji ginklai ir jų terminija“, Vidmantas Airini, Vytauto Didžiojo karo muziejus
15:40 „Sukilimų ginklai ir eksponavimas. Patirtys pristatant 1794 m., 1831 m. ir 1863-64 m. sukilimo dalyvių naudotus ginklus“, Tadas Šėma, Lietuvos nacionalinis muziejus
16:00 „Karinių jūrų pajėgų reprezentacinis kardas. Jo rekonstrukcija ir naudojimas šiandien“, KJP karininkas, Lietuvos kariuomenės Karinės jūrų pajėgos
16:20 Diskusija „Šaltieji ginklai šiandien: simbolika, tradicijos ir muziejinė reikšmė“
17:00 Parodos atidarymas muziejaus Parodų salėje.
