Tęsinys. I dalis ČIA; II dalis ČIA; III dalis ČIA; IV dalis ČIA; V dalis ČIA; VI dalis ČIA; VII dalis ČIA; VIII dalis ČIA; IX dalis ČIA
Pedofilija Lietuvoje ir pasaulyje
Kaip pranešė Elta, „Alkas“ „Respublika“, TV3, XXI amžius. 15min ir kai kurie kiti periodiniai leidiniai, 2011 m. pradžioje judėjimas „Drąsiaus kelias“ Kaune suorganizavo tarptautinę konferenciją „Pedofilija Lietuvoje ir pasaulyje”.
Tai buvo pirmas viešas problemos pristatymas ir sukrėtimas dėl klastingo realybės maskavimo. Į ją atvyko ne atsitiktiniai publicistai, o su pedofilija akis į akį susidūrę žmonės: fondo „NGO Morkhoven Jacqueline de Croy“ viceprezidentė Žaklin de Krua iš Belgijos, medicinos prof. Mauricijus Brunis (Maurizio Bruni) iš Italijos, savanoriškos organizacijos „Inform-Azione Donna Bambini Ancora ONLUS“ prezidentė Maria Beninja (Benigno), žurnalistė Rita Broka iš Latvijos.
Ypač išsamiai apie ją informavo TV3 „Akistata“, kurioje buvo galima išvysti „išskirtinę filmuotą medžiagą iš tarptautinės konferencijos prieš pedofiliją bei atvirus ir sukrečiančius interviu su konferencijoje pranešimus skaičiusiais užsieniečiais.“
Be svečių, čia pranešimus skaitė Seimo narys S. Stoma, žurnalistas J. Ivanauskas, psichologė E. Mirončikienė, kun. J. Varkala, sovietinių laikų disidentė vienuolė N. Sadūnaitė, Kovo 11-osios akto signatarė dr. R. Gajauskaitė.
Ž. de Krua su šiuo gana senovišku žmonijos nusikaltimu susidūrė per jos įteigtą vaikų darželį, į kurį patekdavo seksualinę prievartą patyrę vaikai. Šių vaikų gelbėjimui ji su savo pusbroliais sukūrusi paramos fondą. Nors Belgija turinti pakankamai specialistų, kurie tiria pedofilijos tinklus, užsiimančius vaikų pornografijos platinimu, tačiau jiems neleidžiama tų tyrimų kelti į viešumą.
Priežastis yra ta, kad ši veikla duoda pasakiškus pelnus. Todėl visaip kliudoma ne tik viešinti gautus duomenis, kritikuoti pedofilus, bet ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn.
Už savo pilietinį aktyvumą kalėjime buvo atsidūręs net pats fondo prezidentas. Taip pat kaip ir N. Venckienė jis pats buvo apkaltintas vaikų tvirkinimu.
Įdomiausia, kad išleidus iš kalėjimo, ir jo veikla buvo net daugiau ribojamas negu kalėjime. Jam buvo uždrausta susisiekti telefonu, rašyti elektroninius laiškus ir pan. Savaime suprantama, kad tai ne tik Belgijos ir Lietuvos problema.
Apie 20 proc. pasaulio populiacijos yra paveikta pedofilijos. Daugelyje pasaulio šalių yra taikomi ir panašūs persekiojimai, bandymai nuslėpti faktus. „<…>Skiriasi tik nusikaltimų mastai ir žiaurumas“.
Tiesa, suradus beveik 100 tūkstančių įtartinų mažamečių vaikų nuotraukų, Olandijoje buvusi iškelta byla. „Visi tie vaikai buvo seksualiai išnaudoti, tačiau policija bylą nutraukė. Teisėsauga nieko nesiima, todėl tokie klanai gali ir toliau klestėti.“
Prof. Mauricijus Brunis jau nuo 1993 m. tiriąs vaikus, galėjusius patirti seksualinę prievartą. Per tą laiką ištyręs apie 500 vaikų. „Iš patirties galiu pasakyti, kad 95 proc. vaikų, kurie, kaip įtariama, buvo tvirkinti, nemeluoja.“
Galįs patvirtinti, kad patys vaikai parodo konkrečius fizinius ir psichinius ženklus, pagal kuriuos galima nustatyti išprievartavimo atvejus.
Tą patį tvirtino ir Belgijos atstovė: „Mane sukrėtė Lietuvos pedofilijos istorija. Negali būti abejonių, kad D.Kedžio mergaitė sako tiesą, tokių dalykų neįmanoma išsigalvoti ar išmokti“.
Jiems pritarė ir latvių žurnalistė R. Broka: „<…>Pasitaiko nemažai atvejų, kai motinos pardavinėja savo dukras pedofilams. Štai prieš kurį laiką Norvegijoje buvo atskleisti faktai, kad dvi motinos buvo įkūrusios viešnamį, kuriame pedofilams pardavinėjo savo vaikus, jos net leisdavo filmuoti iškrypėliškas orgijas“.
Prof. Brunis parodė susirūpinimą, kad ir kai kurie gydytojai Italijoje dirba ne vaikų naudai. Kartu pasiguodė, kad „tyrimai medicininėje seksualinės prievartos diagnostikoje iki šiol nėra pakankamai išvystyti“.
Ne tik Italijoje, bet ir Europoje stinga tinkamos medicininės praktikos ir literatūros, kuri padėtų identifikuoti bei išaiškinti skirtingus pedofilijos atvejus. Dar sunkiau su pedofilų bylomis susidoroja teismai.
Sakysime, Norvegijoje per metus teismus pasiekia apie 200 tūkstančių seksualinį išnaudojimą patyrusių vaikų bylų. Bet kaltininkai bausmių paprastai išvengia. Net į kalėjimą jie einą beveik kaip į darbą: kelias valandas ten pasėdi, o po to būna laisvi iki kitos dienos.
Pilietinės organizacijos „Inform-Azione Donna Bambini Ancora ONLUS“ prezidentė M. Beninja pritarė, kad pastaraisiais metais Italijoje netrūksta organizacijų, kurios dirba su seksualinį išnaudojimą patyrusiais vaikais ir jų artimaisiais. Tačiau apgailestavo, kad nėra bendro tinklo, todėl tos organizacijos dirba kas sau. Ir išaiškinami pavieniai pedofilijos atvejai.
„Pagaunamos tik pavienės žuvelės, o ne pagrindiniai tinklų organizatoriai“. Latvijos žurnalistė R. Broka Skandinavijos pedofilijos politiką apžvelgė per skaudžią savo asmeninio gyvenimo patirtį. Ypač svarbus jos pastebėjimas, kad neteisinga manyti, jog pedofilija yra asocialių žmonių polinkis.
Ištekėjusi už norvego, ji išvykusi gyventi į šią šalį. Ten pagimdžiusi dukrą. Vos kelerių metų mažylę ėmęs tvirkinti jos tėvas. O jis buvęs net „Rotary“ klubo prezidentas.
Apie tai sužinojusi, žurnalistė teisingumo pirmiausia ieškojusi Norvegijoje, tačiau bylai pasiekus teismą, pritrūkę įrodymų – ir ji buvo nutraukta. Sugrįžusi į Latviją, ji siekusi apriboti vyro teises į jų vaiką. Tai pavykę padaryti, bet atsakomybės už savo dukros tvirkinimą vyras taip ir nesulaukęs.
Išpasakojusi savo nelaimę, žurnalistė ragino lietuvius atsimerkti. Europoje išsikeroję pedofilijos tinklai jau sujungę visas šalis. „2005 m. Norvegijoje buvo sulaikytas pedofilas su 300 vaikų pornografijos filmų. Jie buvo išleisti Lietuvoje. Ta įmonė turėjo serverį JAV. Iš jo ji gaudavo ne mažiau kaip milijoną per mėnesį“.
Siūlymai, kurių niekas nenorėjo girdėti
Vieni informacijos šaltiniai pranešė, kad konferencijoje dalyvavo apie 200, o kiti – 400 žmonių. Požiūrį į šią skaudžią vaikų problemą aiškiai parodė valdžios žmonės.
Į konferenciją organizatoriai kvietė ir Lietuvos valstybinių institucijų atstovus. Tačiau konferencijoje nekalbėjo į programą įtrauktas Lietuvos rezistentas ir kovo 11-tosios akto signataras Algirdas Patackas. Neatvyko net Vaiko teisių kontrolierė E. Žiobienė, prokuratūros atstovai.
Išplatinta žinia, kad Žiobienė negali atvykti, nes nesanti tikra dėl savo saugumo. Nebuvo perskaitytas ir Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pranešimas apie vaikų seksualinio išnaudojimo situaciją mūsų šalyje.
Nepaisant to, šurmulys buvo sukeltas nemažas. Su savo patarimais bei siūlymais į konferencijos dalyvius kreipėsi ir Lietuvos pranešėjai. S. Stoma siūlė remtis užsienio šalių patirtimi ir įvesti seksualinių nusikaltėlių registrus ir taikyti griežtesnes bausmes negu dabar yra numatytos mūsų Baudžiamajame kodekse.
Štai JAV Kongresas 2006 metais patvirtino Vaikų apsaugos įstatymą. Viena iš pagrindinių šio įstatymo naujovių, kad „įvestas trijų lygių pedofilų registras. Nusikaltėliai suskirstyti į tris grupes: pirmajai grupei priskirtieji turi registruotis 15 metų, antrajai grupei – 25 metus, trečiajai grupei priskirti pavojingiausi pedofilai – jie turi registruotis visą likusį gyvenimą.“ (G. Grabauskas-Karoblis Apie pedofiliją Lietuvoje ir pasaulyje. XXI amžius, 2011).
Bausmių griežtinimui pritarė ir kriminologė dr. R. Gajauskaitė. Žurnalistas J. Ivanauskas kaltino Lietuvos žiniasklaidą, kad joje pateikiama daug neobjektyvios informacijos apie Kauno pedofilijos bylos detales, todėl susidaro įspūdis, kad bent dalis tokios informacijos yra užsakomojo pobūdžio. Tik nežinia, kas tuos siūlymus, perspėjimus ir raginimus išgirdo.
Gana greitai nuslopo ir žiniasklaidos dėmesys. O gal buvo ir nuslopintas. Kažkas visas tas pastangas pavadino Don Kichoto kova su vėjo malūnais. Bet pedofilija – ne vėjo malūnai, o šiurpūs nusikaltimai, jungiantys seksualinį iškrypimą su sadistiniu žiaurumu ir giliai slepiamu amoralumu.
Minėta Latvijos žurnalistė sakė: „Mane labai sukrėtė D. Kedžio istorija. Jis atkakliai kovojo su pedofilais ir buvo nužudytas. Pedofilams patinka žiaurūs seksualiai žaidimai jie net mėgsta filmuoti tokias scenas, kuriose vaikai mušami rimbais, badomi adatomis. Ir mano vyras ne tik prievartavo dukrą, bet ir badė ją adatomis ir visaip kankino.“
Šis iškrypimas ilgai buvo sietas su asocialiais visuomenės sluoksniais. Bet registruotų įvykių apžvalgos parodė, kad tuos nusižengimus vykdo žmonės iš visų socialinių sluoksnių. Ne retai tai būna itin respektabilūs asmenys, turintys nemažą visuomenės pasitikėjimą ir užtarnautą pagarbą.
Respektabilumas – pati patikimiausia laisvo pedofilų veikimo priedanga, efektyviausias jų įsislaptinimo būdas. Iškrypusios natūros žmonėms jis padeda įsitaisyti įtakingose vietose, ypač vaikų auklėjimo įstaigose (mokyklose, vaikų namuose, stovyklose, politinėse partijose ir pan.).
Tai patvirtina iki šiol vis atgaivinamos bylos Kaune Kad būtų išaiškinti tokie nusikaltimai, tenka ne tik atskleisti sunkiai pasiekiamą tiesą, bet ir sulaužyti perdėtą žmonių pasitikėjimą jų įgytu „autoritetu“.
Bus daugiau
