Kas slypi už nepavykusio perversmo Rusijoje?

Rusijoje įvyko tai, ką mes vadiname karinio perversmo imitacija. Arba rokiruotės repeticija. Dramatiškai pradėjęs žygį į Maskvą, Prigožinas, neva po Lukašenkos skambučio, staiga persigalvojo, dėl to buvo amnestuotas ir gavo prieglobstį Baltarusijoje.

Per keletą valandų garbūs analitikai ir ekspertai, giedoję pakasynų psalmes Putinui, staiga apsivertė ir ėmė aiškinti, kad maištas nepavyko, nes negalėjo pavykti, nes Putinas laimėjo.

Esą, Prigožino „Vagner“ sukilo, nes buvo verčiamas pasirašyti sutartį su Gynybos ministerija, tačiau „virėjas“ nesutiko praraVsti savarankiškumo ir nužygiavo į Maskvą nuversti Šoigu ir Gerasimovo, bet jam nepasisekė.

Pagal kitą garbių aiškintojų versiją, tai buvo Putino ir butų vagies susitarimas, siekiant išaiškinti asmenis, grupes ir karinius dalinius, nelojalius režimui, pagąsdinti Vakarus ir Rusijos liaudį.

Tai esą patvirtina faktas, jog Rusijos regionuose siautėjant „muzikantams“, Kremlius sustiprino sienų apsaugą, kad Rusijos „Laisvės legiono“ kariai neturėtų galimybių žygiuoti į Brianską ar kitus miestus.

Kokios gi iš tiesų galėtų būti Prigožino „sukilimo“ priežastys? Kokios šio demaršo ir šou pasekmės Rusijai, kokia įtaka Lietuvai ir Ukrainai?

Pirmiausia reikia suprasti, kad „Vagner“ vadas, Putino virėjas ir recidyvistas Prigožinas, kurį daug kas pristato kaip kovotoją su Kremliaus ir Putino režimu, iš tiesų pats yra FSB kūrinys.

Prigožinas, vaidinantis Rusijos oligarchų, karo nusikaltimų ministro Šoigu, generolo Gerasimovo priešą, pats yra vienas didžiausių Rusijos oligarchų.

„Žvalgybos“, politpatologai ir visų galų žinovai klysta, kalbėdami apie „Vagner“ kaip apie nepriklausomą karinę – verslo kompaniją.

Visus užsakymus ir pajamas ši grupė gauna iš Rusijos vyriausybės, Rusijos gynybos ministerijos. „Vagner“ tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje, tiek užsienio šalyse veikia kaip Kremliaus finansuojamų ir kuruojamų jėgos struktūrų dalis.

Kalinys, butų vagis ir recidyvistas pirmuosius valstybės užsakymus gavo po pažinties su Putinu. 2003 m. jis „laimėjo konkursą“ maitinti vyriausybę, o vėliau ligonines, mokyklas, karinius dalinius ir kitas valstybines įstaigas.

Prigožino įmonės gavo valstybinių užsakymų už 209,23 mlrd. rublių per metus.

Kremliaus ir Prigožino sutarimu ir nutarimu, buvo įkurta „privati“ Maskvos finansuojama karinė grupuotė, kuri dalyvavo Donbaso okupacijoje, o jos „kariai“ be gailesčio žudė ukrainiečius, pjaustydami jiems ausis, degindami genitalijas, lupdami skalpus ir traiškydami rankų ir kojų pirštus kūjais jiems gyviems esant.

Prigožino teroristai aktyviai talkino Sirijos diktatoriaus Asado režimui, kovodami dėl naftos telkinių ir šiurpino pasaulį, knežindami kaukoles sirams, nupjaudami jiems kojas, rankas, ir visų šių egzekucijų vaizdo įrašus talpindami internete.

Prigožino dėka, „Vagneryje“ Kremlius įdarbino gausybę Rusijos nusikaltėlių, recidyvistų, psichopatų, sadistų ir kitokių iškrypėlių, juos išnaudojant ir, be abejo, utilizuojant fronto linijoje.

„Vagner“ samdiniai iki šiol veikia keliolikoje Afrikos šalių, vykdydami tiesioginius Kremliaus pavedimus. Jų užduotis – įtaka vietos vyriausybėms bei resursų užvaldymas.

Tačiau ar Prigožinas buvo pakankamai galingas, kad užimtų Maskvą ir surengtų valstybinį perversmą? Aišku, kad ne. Be Kremliaus generolų ir FSB karininkų ar dalies generolų palaiminimo, Prigožino žygis į Maskvą būtų baigęsis pirmajame kilometre. Arba net neprasidėjęs.

Prigožino marodieriai pajudėjo į Rusijos sostinę tik žinodami, jog Maskvoje „virėjas“ turi palaikymą.

Laisvas Prigožino judėjimas Rusijos apskritimis rodė, jog jį palaikė FSB ir GRU arba skilęs jėgos struktūrų elitas. „Vagner“ judėjimas Rusijos teritorija reiškė, jog vyksta veiksmas pagal iš anksto parengtą scenarijų.

Naivu manyti, jog Rusijos generalinis štabas, kuriam pakanka resursų rodyti raumenis prie Švedijos ir Japonijos krantų, talkinti Asado režimui, staiga taptų bejėgis prieš kelis tūkstančius šaudyti išmokusių kalinių.

Antra vertus, pats Prigožinas neseniai verkė, kad neturi nei šaudmenų, nei amunicijos, nei kitų resursų, kad galėtų sėkmingai tęsti puolimą Ukrainoje.

Tai kaipgi vakar dardėdamas suklypusiais šarapovais, jis staiga įgijo pakankamai resursų užimti Maskvą?

Teigiantys, kad juos esą Prigožino šutvė kaupė dešimt mėnesių prie Bachmuto, neturi jokio supratimo apie tai, kas ten vyko (ir vyksta), nei apie karinius veiksmus apskritai.

„Vagner“ kolonos, judančios neva į Maskvą nuversti Putino, turint galvoje visą Rusijos karinių pajėgų parengtį, galėjo būti sunaikintos per dešimt minučių. Tačiau leidimas jiems judėti buvo intermedija, naujo FSB, galbūt, kartu su GRU, sukurto plano dalis.

Atviri Prigožino grasinimai ir „pranašavimai“, kuriuos jis viešai išsakė vaizdo pranešimuose, atkartoja dalies aukšto rango FSB karininkų nepasitenkinimą nepavykusiai „karinei Rusijos operacijai“. Jis kilo dėl netikslaus planavimo ir buvo pasirodęs iškart po nesėkmingos operacijos „Kijevas per tris dienas“.

Paties Prigožino (kuris tik vaidina jam skirtą vaidmenį) teigimu, Maskvai nereikėjo pradėti šito beprasmio karo. Ukrainos demilitarizacija baigėsi visiška Ukrainos militarizacija, ir jei iki karo šalis neturėjo vakarietiškų tankų, raketinių pajėgų, teturėjo 20 tūkstančių gebančių kariauti žmonių, tai dabar turi 400 tūkstančių gerai parengtų karių ir vieną stipriausių kariuomenių pasaulyje, kurią technika ir technologijomis remia Vakarai.

Pasak Prigožino, Kremliui nereikėjo žygiuoti į Ukrainą griauti miestų ir žudyti žmonių, o elgtis atvirkščiai – pakeisti valdžios viršūnėlę Kijeve ir apiberti ukrainiečius blizgučiais ir dovanėlėmis, kaip kokius indėnus viduramžiais. Ukrainą užimti be šūvio. Toks, matyt, buvo siūlomas pirminis FSB strategų planas.

Tačiau Putinas ir kitas šio karo iniciatorius – Patruševas, manė kitaip. Jie tikėjo, jog Kijevo „režimas“ išsilakstys po pirmų šūvių. Tačiau to neįvyko dėl nenumatytų Kremliaus apskaičiavimuose aplinkybių.

Tiesa ta, kad ir kokia ji būtų skaudi, kad Kijevas iki „karinės operacijos“ buvo itin silpnas, pasitikėjimas Zelenskiu buvo kritęs į rekordines žemumas, bruzdėjo regionai, opozicija ir žiniasklaida kaltino prezidentą sudarius sąrašus asmenų, su kuriais saugumo tarnyboms buvo pavesta susidoroti.

Tačiau priešingai Patruševo ir Naryškino įsitikinimui, Rusijos invazija nesusilpnino Zelenskio pozicijų, o jas sustiprino ir padarė nepajudinamas. Bent jau iki karo pabaigos.

Visa tai mus veda prie minties, kad vakar vyko karinio perversmo repeticija, organizuojama dalies jėgos struktūrų Rusijoje.

Dalis jų elito ruošė pasikėsinimą į Putiną, mėginant jį pakeisti į nuo karo pavargusiems tikriesiems Rusijos valdytojams priimtiną viršūnę.

Nesipriešinimas Prigožino vojažui į Maskvą rodo, kad karinė vadovybė (nors esą butų vagis būtent prieš juos surengė „žygį“) nesikišo ir laukė, kuo baigsis šis „Prigožino šou“.

Žvelgdami į naujausius įvykius Rusijoje turime suvokti, kad scenarijų rašo ir virvutes tampo toli gražu ne (tik) Putinas ir Prigožinas.

Kremliaus jėgos struktūros – milžiniška mašina ir sistema, kurioje triūsia šimtai generolų, tūkstančiai psichologų ir psichologinių operacijų specialistų, strategų ir analitikų, kurie šiuo metu „razrabatyvajut“ tinkamiausią įvykių eigos variantą pagal esamą situaciją.

Ši sistema yra labai gyvybinga, turinti ilgametes tradicijas, kadrus, nežlugusi nei vieno valstybinio sukrėtimo ar perversmo metu.

Sistema ir toliau bus mirtinai pavojinga mums ir Vakarams. Perversmo repeticija rodo, kad tokiam scenarijui Rusijoje ruošiamasi labai rimtai.

Tačiau šįkart nutarta sustoti, nes „Prigožino perversmas“ tik parodė kitoms, nesukalbamoms, struktūros dalims, kuo tai gali baigtis: chaosu regionuose, kolapsu fronto linijose, dideliu kraujo praliejimu ir, galimai, branduolinio arsenalo atsidūrimu kriminalinių nusikaltėlių rankose.

Visus šiuos galimus scenarijus leista pajusti ir Rusijos piliečiams, ir Vakarams. Ir mūsų ramiai poilsiaujantiems, vynelį su kaimynais gurkšnojantiems bei feisbuko karus kariaujantiems sprendimų priėmėjams.

Ne veltui vakar Medvedevas grasino, jog Prigožino „vagneriečiams“ užgrobus branduolinių ginklų saugyklas, pasauliui grės visiškas sunaikinimas.

Alkoholikas tik išsakė jam pakištą mintį, bet žinutė buvo dar kartą aiškiai ir nedviprasmiškai perduota ten, sėdintiems prie ovalių stalų gerai vėdinamuose kabinetuose.

Kas gi yra sąlyginio stabilumo pasaulyje garantas? Vakar rašėme, kad viso šio reginio galimas tikslas – karžygis ant balto žirgo, gelbėjantis Rusiją ir pasaulį. Fiureris, gerasis caras ir vladyka Putinas.

Panašu, jog Putinui vakar pavyko „suvairuoti“ situaciją, išlaikyti balansą tarp susiskaldžiusių saugumo ir karinių struktūrų elito bei įtikinti visas žaidžiančias prie šachmatų stalo puses išsaugoti Rusiją nuo chaoso.

Nes kad ir kokie būtų struktūrų planai, „mnogochodovka“, kurioje Putinas vaidina jam skirtą rolę, bet pats Putinas yra kol kas inkaruojantis, pusiausvyrą prilaikantis veiksnys. Tačiau tai laikina. Rusija aklavietėje ir kiekvienas šuo Kremliuje tą supranta.

Yra tiesos ir tame, kad Putino šalininkai šįsyk partiją ne tik laimėjo, bet laikinai sustiprino pozicijas, leisdami „išsišviesti“ Putino režimu nepatenkintiems priešininkams.

Todėl yra vykdomos kratos jų namuose, areštai, sustiprinti nauju Putino dekretu, nukeiptu prieš nepaklūstančius Kremliaus režimui ir jo vykdomai „specialiajai karinei operacijai“.

Faktas, kad „perversmininkas“ ir „teroristas“ Prigožinas gyvas, ir kad jam „leista“ išvykti į satelitinę Baltarusiją (kuri yra ta pati Rusija), tik patvirtina, kad visa ši operacija galėjo būti suplanuota iš anksto ir koordinuojama iš Maskvos. Ir jai buvo ruoštasi ne vieną mėnesį.

Stebėdami Rusijos žaidimą turime suvokti, jog įvykiai nėra vienareikšmiai, matoma ledkalnio viršūnė yra daugialypės, daugiaplanės operacijos, siekiančios keleto tikslų vienu metu, dalis.

Pagal visą Kremliaus logiką turėtume netrukus pamatyti, ant kieno galvų bus kanalizuotos Rusijos nesėkmės fronto linijose ir nepavykęs karinis perversmas.

Masėms reikia kraujo, masėms reikia reginių. Ir Rusijoje, ir Lietuvoje, kaip ir likusiuose Vakaruose.

Visgi, reikia pasakyti, kad ši laikina, sąlyginė Putino pergalė nereiškia, jog teroristinėje valstybėje neprinoks nauji perversmai.

Prigožino reidas parodė, kad žmonės už užuolaidų turi beveik neribotą galią pasaulio kloakos, vadinamos Rusija, dalyje. Mūsų matymu, ateityje galimi šie perversmų raidos scenarijai:

1. Po perversmo valdžią Kremliuje paima radikalas, kuris nuo branduolinių grasinimų pereina prie veiksmų. Kijevas priverstas kapituliuoti.
2. Ateina tariamai nuosaikus premjero Mišustino tipo veikėjas, kuris suteikia vilties Vakarams, įšaldo konfliktą, prasideda ilgos derybos ir tąsymasis, iš esmės nesprendžiantis situacijos.
3. Kremlių perima Putino priešininkas Navalnas, kuris išveda Rusijos driskius iš Ukrainos, tačiau iš esmės nepakeičia režimo. Rusija tęsia Putino chuntos ir FSB darbus, stiprina Rusijos ekonomiką, griauna iš vidaus ES, NATO, o svarbiausia – ruošiasi naujai, apskaičiuotai ir gerai pasvertai invazijai.

Baigiant šią apžvalgą, norime pasakyti dar vieną, su pastaraisiais įvykiais Rusijoje itin susijusį, mus labai neraminantį dalyką.

Lietuvoje masiškai naudojami, skaitomi ir platinami ne tik oficialūs Kremliaus šaltiniai, bet ir įvairūs rusų pranešimai skelbiami „Telegram“ kanaluose.

Ši „pokalbių“ programa nėra informacijos šaltinis. Joje gausu dezinformacijos, melo, platinamo rusų GRU PSYOPS, „karo analitikų“, informacines operacijas vykdančių kariškių.

Ne kartą yra viešai skelbta, jog Rusijos žvalgybos naudojasi šia programa ir šnipinėjimo tikslais. Nieko keisto, kai Kremliaus kanalus stebi eiliniai piliečiai, bet kai tuo užsiima mūsų politikai – yra graudu ir apmaudu.

Kai tuo informaciniu mėšlu jie dalinasi savo veidaknygės paskyrose, yra taip apgailėtina ir pikta, kad norisi viską mesti ir išvažiuoti į Peru.

Tęsiantis karui ir tikrai tragedijai Ukrainoje, turint prie savo sienų dvi (nors iš tiesų – vieną) kariaujančias, agresyvias kaimynes, stebint sumaištį Rusijoje, mums labai, labai liūdna matyti mūsų šalies politikus, besiverčiančius per galvą ir besistengiančius „nagi bent kažkuo“ nustebinti publiką, susilaukti kuo daugiau „like“ ir aplodismentų, tarsi vyktų politinių „Žvaigždžių duetų“ konkursas civilių ukrainiečių skerdynių fone.

Tik fonas yra, deja, ne dekoracijos, o tikras genocidas.

Ypatingas ačiū nuolatiniams rėmėjams „DT Artelė“ ir Lietuvos aludarių gildijai. Dėkojame savo skaitytojams už palaikymą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti

Siūlome aktyvius mokymus: https://tinyurl.com/f352n3uw