Kovo 17 d., penktadienį, 15 val. Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius) vyks konferencija – „Kunigas Alfonsas Lipniūnas ir 45 lietuvių inteligentai Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945m.)“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į konferenciją-minėjimą „Kunigas Alfonsas Lipniūnas ir 45 lietuvių inteligentai Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945m.)“
Pranešimus skaitys:
1. Arūnas Bubnys – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius,
2. Regina Laukaitytė – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja,
3. prof. Elžbieta Grot – ilgametė Štuthofo muziejaus Sopote Mokslo skyriaus vedėja (Lenkija),
4. kunigas Vitalijus Kodis – Dievo tarno kunigo A. Lipniūno beatifikacijos bylos postulatorius.
Konferencijos-minėjime bus atidaryta LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta paroda „Dievų miške: 46 lietuvių inteligentų grupė Štuthofo koncentracijos stovykloje“.
Apie parodą „Dievų miške: 46 lietuvių inteligentų grupė Štuthofo koncentracijos stovykloje“
Lietuvos žmonės nuo 1940-ųjų iki 1990-ųjų iškentė dvejopą okupaciją – nacių ir bolševikų. Abu totalitariniai režimai beatodairiškai naikino mūsų tautą.
A. Hitlerio planuose tebuvome „lašas vandens ant įkaitusio akmens“, pasak J. Stalino, privalėjome tapti bespalve „tarybine liaudimi“.
Nors sovietams 1940 m. pavyko okupuoti ir aneksuoti Lietuvą nepatyrus pasipriešinimo, didelė tautos dalis nesusitaikė su vergo likimu – pradėjo rengtis antisovietinei rezistencijai ir sukilimui.
Pogrindyje steigėsi antisovietinės organizacijos ir grupės:
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) ir kt. Viltys atgauti Nepriklausomybę buvo siejamos su būsimuoju Sovietų Sąjungos – Vokietijos karu ir lietuvių sukilimu.
1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą.
Prasidėjęs karas ir lietuvių sukilimas, deja, neatnešė Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės. Hitlerinė Vokietija, išvadavusi iš bolševizmo, įvedė „naują tvarką“ – nacių okupaciją.
Naujieji okupantai paliko bolševikų sukurtą ekonominę sistemą – nacionalizuotą pramonę, prekybą, namus, valstybinius ūkius.
Naciai nepripažino Lietuvos laikinosios vyriausybės, o Lietuvą suprato kaip reicho okupuotą SSRS dalį.
Naujieji okupantai neigė bet kokias lietuvių teises į valstybinę nepriklausomybę ir savarankišką veiklą savo tėvynėje. Lietuvos ekonomika ir gyventojai buvo pajungti Vokietijos karo tikslams.
Lietuvių nepasitenkinimas okupacine vokiečių valdžia ir jos politika nuolat didėjo.
Legali opozicija okupaciniam režimui pasirodė esanti neįmanoma – tautinis lietuvių pasipriešinimas nuėjo į pogrindį.
1941–1942 m. steigėsi naujos pasipriešinimo organizacijos ir sąjūdžiai:
Lietuvių frontas (LF), Lietuvių laisvės armija (LLA) ir kt. Svarbiausias šių organizacijų tikslas buvo atsikratyti okupacijos ir atkurti Lietuvos valstybę.
Vokietijai pralaimint Rytų fronte, okupacinė valdžia pradėjo suvokti, jog vien savo jėgomis neįstengs laimėti.
Dėl šios priežasties 1943 m. vis daugiau okupuotų kraštų gyventojų imta mobilizuoti į vermachtą, pagalbinės policijos batalionus, SS, reicho darbo tarnybą ir kitas karines ir pusiau karines vokiečių formuotes.
Registracija į SS legioną prasidėjo 1943 m. kovo 1 d. Lietuvių pogrindžio spauda nedelsdama ėmė agituoti prieš šią vokiečių akciją.
Legiono rengimo metu lietuvių visuomenė parodė nepaprastą vienybę ir ryžtą. Į tikrinimo komisijas beveik niekas nėjo.
Daugybė šaukiamojo amžiaus jaunuolių slapstėsi, nenakvodavo namuose, studentai išvykdavo į kaimus, kaimiečiai bėgo į miestus ir pan.
Okupacinė valdžia tokio ryžtingo lietuvių nusistatymo nesitikėjo.
Buvo nuspręsta lietuvių tautai atkeršyti už tai, kad sužlugo SS legiono steigimo darbas.
1943 m. kovo 16–17 d. prasidėjo represijos:
Vilniuje suimti 23 asmenys, Kaune – 17, Marijampolėje – 5 ir Šiauliuose – 1.
Dauguma suimtųjų – žymūs Lietuvos visuomenininkai, įvairių profesijų inteligentai, tarp jų buvo keturi generaliniai tarėjai, penki profesoriai, keturi gimnazijų direktoriai, trys advokatai, du kunigai, mokytojai, žurnalistai, diplomatas ir kt.
Jie buvo suimti be kaltinimo, be tardymo ir be teismo ir išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą – vieną žiauriausių ir geriausiai Lietuvoje žinomų nacistinių koncentracijos lagerių.
Iš viso Štuthofe ir 40 jo filialų nuo 1939 m. iki 1945 m. kalėjo apie 120 tūkst. žmonių.
Apie 80 tūkst. kalinių žuvo. Štuthofo koncentracijos stovykloje kentėjo 28 pasaulio valstybių piliečiai.
1943 m. kovo 16–17 d. gestapo suimti 46 lietuviai Štuthofą pasiekė kovo 25 d. Čia buvo įregistruoti koncentracijos stovyklos politiniame skyriuje, pažymėti 21243–21259, 21309–21337 numeriais ir gavo raudonus politinių kalinių trikampius su raide „L“ viduryje.
Pragaro vartai buvo peržengti ir prasidėjo kasdienis kalinio gyvenimas – mušimai, žudynės, sekinantis darbas, badas, ligos – nuolatinės grumtynės su mirtimi.
Pirmąja auka 1943 m. balandžio 14 d. tapo Lietuvos administracijos reikalų generalinis tarėjas majoras Stasys Puodžius.
1943 m. balandžio 18 d. stovyklos ligoninėje infekcinio skyriaus sanitaras užmušė vidurių ligos nukamuotą Marijampolės mergaičių gimnazijos direktorių Zigmą Masaitį.
1943 m. balandžio 19 d. užgeso ekonomisto Algirdo Tumėno gyvybė, balandžio 20 d. – advokato Petro Kerpės.
1943 m. gegužės 2 d., iškamuotas dizenterijos ir šiltinės, mirė Vilniaus miesto viceburmistras Bronius Grigas.
Patekęs į ligoninę, dėmėtąja šiltine užsikrėtė marijampolietis agronomas Ignas Budrys, kuris mirė 1943 m. gegužės 14 d. 1943 m. gegužės 14 d. užmuštas sergantis Kauno gimnazijos direktorius Kazys Bauba.
1943 m. gegužės 15 d. užgeso Lietuvos mokslų akademijos sekretoriaus Vytauto Tumėno gyvybė.
1943 m. birželio 7 d. dėmėtoji šiltinė nutraukė Marijampolės berniukų gimnazijos direktoriaus Antano Januševičiaus gyvenimą.
Taip per du mėnesius žuvo 9 lietuviai. Iš 36 likusiųjų beveik pusė kovojo su mirtimi ligoninėje.
Tos pačios grupės kalinys, medicinos mokslų daktaras Antanas Starkus 1943 m. rugpjūčio mėn. rado naują dėmėtosios šiltinės gydymo būdą ir didelėmis jo pastangomis gruodžio mėn. epidemija buvo sustabdyta.
Tikėtina, kad laikui bėgant Štuthofo koncentracijos stovykloje būtų mirę ar žuvę ir likusieji 36 lietuviai.
Jų padėtis kardinaliai pasikeitė 1943 m. gegužės 31 d., kada jie buvo paskelbti garbės kaliniais, perkelti į kitą bloką, apgyvendinti atskirame barake, atleisti nuo privalomojo darbo, galėjo rašyti laiškus artimiesiems, gauti siuntinius. Tokia jų padėtis išliko iki 1945 m.
1945 m. sausio 12 d. prasidėjus Raudonosios armijos žiemos puolimui, imta karštligiškai ruoštis koncentracijos stovyklos evakuacijai.
1945 m. sausio 25 d. 4 val. ryto Štuthofo kaliniai buvo pakelti ir pradėti rikiuoti į kolonas.
Pirmąją evakuacijos dieną išvestos šešios kolonos. Tarp jų pateko ir 36 lietuviai garbės kaliniai. Prasidėjo alinanti evakuacija pėsčiomis, vėliau praminta mirties žygiu.
Kaliniai prastais keliais, kamuojami šalčio, pūgų, alkio, troškulio ir nuovargio, kasdien buvo varomi po keliasdešimt kilometrų. Nebepajėgiančius eiti toliau esesininkai nušaudavo vietoje.
Pucką iš 823 pirmosios kolonos kalinių pasiekė tik 230 žmonių.
1945 m. kovo 12 d. rytą jį užėmė Raudonoji armija.
Dalis kalinių sulaukė nacių vergijos pabaigos, tačiau mirtis ir toliau skynė išsekusius kalinius:
1945 m. kovo 28 d. Pucke mirė kunigas A. Lipniūnas, balandžio 22 d. Štuthofe – P. Meškauskas-Germantas.
Įvairiai susiklostė lietuvių – Štuthofo garbės kalinių – likimai. Vieniems pavyko patekti į laisvąjį pasaulį, kiti liko Lenkijoje arba grįžo į sovietų antrą kartą okupuotą Lietuvą.
Ne vienam sugrįžusiam į Tėvynę teko stoti į kovą su dar vienu okupantu ir žūti arba pakelti naujus persekiojimus, suėmimus ir kalinimus sovietų lageriuose.
Šiandien 1939–1945 m. veikusios Štuthofo koncentracijos stovyklos vietoje įkurtas muziejus su keliais atstatytais barakais, krematoriumu, dujų kameros pastatu, kitais paminkliniais bruožais.
1993 m. čia atidengta paminklinė lenta 1943-aisiais įkalintos lietuvių visuomenės veikėjų „46-ių grupės“ aukai atminti.
1995-aisiais buvo pagerbtas visų Lietuvos gyventojų, kalintų, nužudytų ir mirusių Štuthofo koncentracijos stovykloje, atminimas.
Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje rūpesčiu prie buvusios Štuthofo koncentracijos stovyklos krematoriumo buvo pritvirtinta atminimo lenta su užrašu, kad čia kentėjo ir žuvo Lietuvos žmonės.
Paroda skirta 1943 m. kovo 16–17 d. gestapo suimtų ir į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvežtų 46 lietuvių inteligentų grupei atminti.
Tarp suimtųjų buvo ir kunigas Alfonsas Lipniūnas, kuris atsidūręs tokiose nežmoniškose sąlygose sugebėjo beveik kiekvieną dieną aukoti šv. Mišias ir klausytis išpažinčių.
1945 m. sausio 25–kovo 11 d. vykusios koncentracijos stovyklos kalinių evakuacijos metu jis užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir 1945 m. kovo 28 d. išsekęs mirė Pucko ligoninėje.
1945 m. kovo 31 d. palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. rugsėjo 12 d. kunigo A. Lipniūno palaikai perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.
2006 m. Panevėžio vyskupijoje pradėta kunigo A. Lipniūno beatifikacijos byla.
Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos archyvo, Panevėžio vyskupijos kurijos archyvo;
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio, Kauno IX forto, Kretingos, Lietuvos nacionalinio, Lietuvos sporto, Maironio lietuvių literatūros, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos, Panevėžio kraštotyros, Rokiškio krašto, Šilutės Hugo Šojaus, Štuthofo ir Vytauto Didžiojo karo muziejų rinkinių, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos ir privačių asmenų kolekcijų.
Vaizdiniam parodos dizainui panaudotos 1961 metais dailininko Arūno Tarabildos (1934–1969) sukurtos iliustracijos (linoraižiniai) Balio Sruogos knygai „Dievų miškas“.
