R. Ivanauskienė. Ir mes judinome žemę (I)

Vasario 16-oji vieniems Lietuvos valstybingumo šventė, kitiems – tik laisvadienis.

Iš tiesų po valstybingumo atgavimo sąvoka slypi ypatinga tautos dvasinės pergalės šventė ir rimta istorinė pamoka ateinančioms kartoms. Jeigu turėtume užsidegimo ir laiko įsigilinti į tą sudėtingiausią istorinį tarpsnį, suprastume, kada, švelniai tariant, nusišneka istorijos žinovai, sėdintys ant dviejų kėdžių.

Ir kodėl nusišneka, menkina lietuvių tautą, pateikia tik dalį informacijos, nuslepia kontekstą: nenori atskleisti ano meto Grožio, nes tai ugdytų mūsų pasididžiavimo jausmą savo protėvių ryžtingumu, tvirtumu, pasiaukojimu vardan Tėvynės. 

Taip, ne viskas ir ne visada klojosi gerai, bet buvo jų Auka ir Pergalė buvo. IR KOL MES GYVI KAIP TAUTA JŲ PERGALĖ TĘSIASI.

Anas laikotarpis moko to, ką šiandien baigiame prarasti: viltis neturi numirti net esant bevitiškiausiai padėčiai, būtinos teisingos mintys ir drąsūs, ryžtingi veiksmai, mes turime teisę ir pareigą gyvuoti tarp kitų tautų, ir jei kas nors kokiu nors būdu mums teigs, kad jis didesnis ir ypatingesnis, tuo tikėti nevalia. Ir maža tauta gali didingai gyventi, nes tikrasis Dydis  gimsta iš tautos Dvasios, ne iš kiekybės. 

Akivaizdu, kad dabartinė jaunoji karta menkai vertina Vasario 16-osios prasmę. Ta diena jie džiaugiasi, nes gali pailsėti, paslidinėti nulėkę į kokią svečią šalį…

O rusų okupuotoje šalyje daugelis tą dieną tyliai minėdavo savo širdyje. Buvo ir tokių, kurie, rizikuodami savo laisve, tai vienur, tai kitur iškeldavo Lietuvos trispalvę.

Tik pakėlęs storu dulkių sluoksniu apneštą Laiko uždangą ir valandų valandas mąsliai stebeilijęs suvoki prasmę,  supranti, kad istorija, besivystanti spirale, į kiekvieną naują savo žiedą įpina neišmoktas pamokas, kita vertus, suteikia galimybę mokytis iš praeities.

Tik kitos dekoracijos, tik nauji žodžiai ir sąvokos, o mokosi lietuvių kartos vis to paties: kaip išlaikyti tvirtą stuburą, suformuoti sveiką savigarbos jausmą, laikytis žmoniškumo principų, suvokti, kad nesaugoma tėvynė visada tampa kito grobiu.

„Aš patsai ir mano amžiaus žmonės galime jaustis be galo laimingais, kad mums teko pragyventi tie ilgi pasikeitimo etapai, po kurių iš užmaršties, pavergtos ir niekinamos tautos išaugome sau žmonėmis su drąsia pretenzija  reikštis šiame pasaulyje ir tarti lygiai su visais kitais savo žodį kaip laisvi su laisvaisiais. Ir mes judinome žemę.“ (Jonas Vileišis, Vasario 16 signataras, teisininkas, vidaus reikalų ministeris, diplomatas, Kauno burmistras.)

Taip kalbėjo žmogus, kuris nuo pat jaunystės aktyviai įsitraukė į kovą už lietuvybės atgaivinimą ir atsakingai, ryžtingai veikė kartu su kitais skelbiant valstybingumą ir atkuriant valstybę, kuri neegzistavo šimtmečius, neturėjo savo struktūros ir buvo užmiršta likusio pasaulio.

Nuo 16 a. vidurio skendom „lenkų jūroje“, 19 a. pabaigoje atitekom carinei Rusijai, o Pirmojo pasaulinio karo metais tapome vokiškuoju Oberostu.  

Viena ryškiausių kelio atkarpų į Lietuvos valstybingumo atkūrimą  – Vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracija. Įprastai per šventę aktorius Signatarų namų balkone pakiliu tonu perskaito Akto tekstą, o daugelis net nesuvokia, kaip sunkiai ir kokiomis painiomis, rizikingomis aplinkybėmis jis gimė.

Bus netiesa, kai tūlas profesorius šnekės, kad lietuviai 1918 m. nežinojo ko nori. Jie buvo priversti laviruoti, o tai nereiškia nežinojimo.

Teisėtas siekis atkurti Lietuvos valstybę itin siutino mūsų artimiausius kaimynus: Vokietiją, bolševikinę Rusiją ir Lenkiją. „Krito korta“, kad savo laisvės klausimą sprendėme pirmiausia su kaizerine Vokietija, nes jos kariuomenė 1915 m. okupavo Lietuvos žemes, o kelis šimtmečius okupaciniuose gniaužtuose mus išlaikiusi Rusija savo grobikiškas užmačias pademonstruos tik 1919-aisiais.  

Lenkija aktyviai priešinsis mūsų žingsniams į nepriklausomybę, tvirtindama,  kad Lietuva gali egzistuoti tik jos sudėtyje ir Lenkija bus nuo „jūros iki jūros“.  

Šiandien Lietuvos valstybė griaunama iš vidaus: ji privatizuojama, draskomas tūkstantmečių kultūrinis audinys, jaunimą – mūsų ateitį –  nesunkiai susižvejoja leftistai, bando formuotis penktoji prorusiškoji paleckininkų kolona, kuri galbūt tikisi pasinaudoti piliečių nepasitenkinimu.

Daugumą mūsų paralyžiavo pavojinga mintis, kad nieko neįmanoma pakeisti. Minėdami Vasario 16-ąją, prisimindami, kaip gimė Nepriklausomybės deklaracija ir koks Kelias buvo nueitas, sugretinkime  jų ir mūsų veiksmus.

Pagalvokime, ar galime pateisinti mūsų dabartinę neviltį ir tai, kad neieškome teisingos išeities? Ar jiems buvo lengviau  20 a. pradžioje atkurti valstybę ir vėl ją įtvirtinti Europos žemėlapyje?

1569 metai. Pasirašoma Liublino unija ir Europoje susikuria didelė stipri Lietuvos-Lenkijos valstybė. Tačiau labai greitai ima dominuoti  lenkų kultūra. Nuolat deklaruojama, kad lenkų kalba – kultūringų, išsilavinusių ir tikrų katalikų kalba, o lietuviškai šneka tik mužikai ir, Viešpatie apsaugok, pagonys.

Juokinga: vieni tuo patikėjo, kiti tiesiog prisitaikė. Lietuvos kilmingieji ėmė kalbėti lenkiškai, o miestelėnai, suformavę savo kalbą iš lietuviškų, lenkiškų, gudiškų žodžių, ją irgi vadino lenkų, arba tuteišų kalba. (Vėliau  įsipins ir rusiški žodeliai.) Akivaizdu, kad pamažu lietuviškos tapatybės stuburas buvo sulaužytas.

Kai po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. mūsų Tėvynė buvo inkorporuota į Rusiją, lietuviškai kalbėjo tik kaimų glūdumoje.

Tapusios Rusijos imperijos dalimi Lenkija su Lietuva pasipriešino ginklu. Per du nesėkmingus sukilimus žuvo daugybė žmonių. Skaudžiai nubausta visa tauta – daroma viskas, kad būtų išrautos paskutinės lietuvybės šaknys, visiškai sunaikinta šviesuomenė.

1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas, o 1864 m. uždraustas lietuviškas raštas.  Rusifikacijos banga užliejo kraštą. Pasimokyta iš skausmingos patirties: to meto tautos lyderiai nebeorganizavo ginkluotų sukilimų.

Nedaugelis, kurie išlaikė tiesų stuburą, skaidrią sąmonę ir savąjį lietuvišką veidą, tikslo siekė per kultūrą ir švietimą. 19 a. pabaigoje mūsų padangėje sužibo ryškios žvaigždės: J. Basanavičius, V. Kudirka, broliai Vileišiai ir kt.

Lietuviškos šviesuomenės nebuvo daug, bet tie galingos dvasios žmonės suprato, ką reikia daryti, kad pastatytų ant kojų parklupdytą tautą, ir atkakliai siekdami tikslo aukojo savo gyvenimą.

O 1916 m., valdant kaizerinei Vokietijai, lietuviai ėmė suprasti, kad „ruskis nebegrįš“ ir jų padėtis galėtų keistis. Veikdama kultūros ir švietimo srityse šviesuomenė rimtai paniro ir į politiką.

Padėjo ir lietuviai užsienyje: skleidė nepriklausomos Lietuvos idėją, užmegzdavo ryšius su įtakingais žmonėmis. Bendražygiams pavedus, P. Klimas parašo ypatingos svarbos darbą „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“ (vokiečių kalba). Jame pateikta istorinė apybraiža, lietuvių etnografinių žemių apžvalga, statistika ir aiškiai atskleistos lietuvių kalbos nykimo priežastys.

Vienas šio darbo tikslų – vėl įtvirtinti savo identitetą Europoje įrodant, kad Lietuva – nei Rusijos, nei Lenkijos žemė, ir parodant, kad tauta dar gyva.

Tų pačių 1916 m. birželio mėnesį, prisijungę prie Rusijos pavergtų tautų lygos, lietuviai pasirašo bendrą memorandumą Jungtinių Valstijų Amerikos prezidentui V. Vilsonui. Prie jo prideda ir savo memorandumą.

Tuo pat metu dalyvauja Lozanoje vykusiame Pavergtų tautų kongrese. Į jį atvyko vokiečių priešininkų, t. y. prancūzų, anglų, rusų, pavergtos 27-ios tautos. Lietuvių deklaracijos Lozanoje esminė mintis – prisimindami savo garbingą senovę, jie kovos, kol atgaus visišką nepriklausomybę.

Lenkų lyderiui J. Pilsudskiui pavyko įtikinti Vokietijos ir Austrijos valdžią, kad Lenkija nugalės rusus, jeigu tik jai bus suteiktas valstybingumas. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbtas Lenkijos karalystės atkūrimo aktas. Iki karo pabaigos likus dvejiems metams lenkai deklaravo, kad atvaduos vadinamąsias „lenkų žemes“, t. y., Ukrainą, Gudiją, Lietuvą ar bent jos dalį.

Todėl 1917 m. Vilniaus lenkų grupė įteikė memorandumą vokiečių karinei valdžiai, kuri pareikalavo, kad Lietuva sudarytų bendrą valstybę su Lenkija. O lietuviai įteikė kontrmemorandumą. Štai koks gyvenimas virė karo ir bado sąlygomis.

1917 m. balandžio mėnesį JAV įsitraukė į karą. Jėgų persvara pasikeitė vokiečių nenaudai. Be to, JAV prezidentas V. Vilsonas padarė pareiškimą, kad „visos tautos turi laisvo pasirinkimo teisę būsimoje pasaulio pertvarkoje“. Ši deklaracija teikė viltį pavergtoms tautoms.

Bet kaip lietuviai galėtų tai paversti realybe, kai kaimyninės valstybės turi „nenuginčijamų įrodymų“, kad mūsų žemės priklauso joms? Beje, tarpusavyje rungėsi skirtingos vokiečių politinės grupuotės, nes jų požiūris į Lietuvą su Kuršu, Latviją ir Estiją skyrėsi.

Lietuviai galėjo pasiduoti galingesnės jėgos spaudimui, kad gautų gerų postų pažadą ateityje, ir laukti. Galėjo raminti save: juk esame labai maži ir nieko nepakeisime, tad, tikėdamiesi geros lemties, lauksime Europos galingųjų ginčo pabaigos ir nuosprendžio, kas mes esame ir kur mūsų vieta.

Lietuva pasirinko kovos už laisvę Kelią. Beje, jie neakcentavo savo mažumo. Tvirtai laikėsi nuostatos: lietuvių tauta turi neginčijamą teisę gyvuoti tarp kitų tautų. Šią poziciją gynė visą laiką, nepaisant to, kaip aplinkybės verstų laviruoti.

Net kai buvo diktuojamos visiškai nepriimtinos sąlygos, Lietuvos atstovai ieškojo teisinių išeičių, kurios sudarytų galimybes ateityje pasiekti nepriklausomybę.

1917 m. Vokietija nutarė įsitvirtinti užgrobtose žemėse. Bet tam vien žemių okupacijos nebeužteko. Garsiai skambėjusi Tautų laisvo apsisprendimo deklaracija užkirto kelią atvirai grobikiškiems sprendimams. Vokiečiai ieškojo vingiuotų kelių.

Po gegužės mėnesį įvykusio Reicho, karinės vadovybės ir Kaizerio susitikimo nutarta: Lietuva ir Kuršas bus savarankiškos valstybės, tačiau kariniu, politiniu ir ekonominiu atžvilgiu prijungtos prie Vokietijos.

Akivaizdu, kad, jausdami savo galią ir iš anksto nusprendę apie lietuvių menkumą, vokiečiai tikėjosi susitarti „gražiai“, o pasauliui pademonstruoti, kaip „veikia“ Tautų apsisprendimo teisė.

Vokiečių atstovas Vilniuje pasiūlė J. Basanavičiui, vyskupui P. Karevičiui ir A. Smetonai tapti „ištikimų vyrų taryba“, kuri padės paversti planą realybe.

Šie griežtai atsakė, kad tik tauta turi teisę rinkti savo atstovus. Bekompromisis atkirtis privertė laviruoti galinguosius vokiečius. Leista sušaukti konferenciją, kurioje lietuviai patys išsirinktų tautos atstovus.

Sunkiomis karo sąlygomis nedidelis organizacinis komitetas be priekaištų organizavo Lietuvių konferenciją Vilniuje.

Buvo rašoma: „Svarbiausias mūsų rūpestis – pralaužti didžiuosius ledus ir išplaukti į pasaulinės politikos srovę. Tokiu ledlaužiu turėjo būti konferencija, kad ir labai skaudžiuose varžtuose suspausta.“

Rugsėjo 18 d. į konferenciją atvyko 220 atstovų iš visos Lietuvos. Iš savo vietų jie atvežė priesaką: „Neparduokite, nepasirašykite.“ Per kelias darbo dienas buvo aptarta daug aktualių  klausimų ir išrinkta Lietuvos taryba – 20 vyrų, kurių pečius užgulė didžiulė atsakomybė atkurti nepriklausomą valstybę.

Konferencija priėmė galutinę rezoliuciją, kuri numatė atkurti nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi, o tolesnę valstybės ateitį turėjo svarstyti Steigiamasis Seimas.

Sunkiausiu klausimu jiems tapo vokiečių iškeltas reikalavimas: susieti Vokietiją ir Lietuvą armijos-gynybos, susisiekimo, muitų ir finansų konvencijomis.

Negalėdami ignoruoti padiktuotų sąlygų, lietuviai ėmėsi jas interpretuoti. Rezoliucijoje labai aptakiai teigė, kad Lietuva bus pakrypusi ne tiek į Pietus ar Rytus, kiek į Vakarus, ir tam tikrais ryšiais, jeigu jie nekliudys mūsų valstybingumui, susisies su Vokietija.

Tačiau ir už šią formuluotę atvykę iš visos Lietuvos atstovai balsuoti nenorėjo. Juos teko gana ilgai įkalbinėti ir, kaip rašoma, buvo „prabalsuota tiesiog po aimana“.

„Lai gyvuoja laisva demokratiška nepriklausoma Lietuva!“, – tai buvo paskutinis S. Kairio mestas konferencijai obalsis, kurį visi su ašaromis ir džiaugsmu kartojo ir plojo.“

Tačiau vokiečiai, perskaitę šį tekstą, atkirto, kad dėl tokios Rezoliucijos nevertėjo ir konferencijos kviesti.

Nuo šio momento prasidėjo katės ir pelės žaidimas. Lietuviai siekė savo teisėto tikslo – nepriklausomybės. Vokiečių vadovybė neprileido nė minties, kad „kažkokie“ lietuviai galėtų išslysti jiems iš rankų ir, naudodamiesi jėga, demonstravo nuolatinį spaudimą.

Bet „juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“.  Meilė Tėvynei, atsakomybė, išmintis, gebėjimas susivienyti lemtingu metu leis pasiekti Pergalę. Jiems tai buvo didysis gyvenimo egzaminas, o mums – pamoka, iš kurios turime nuolat mokytis.

(Bus daugiau)