Dauguma Vytauto rinktinės 4-osios kuopos vyrų dažnai pereidavo sieną ir nemaža laiko praleisdavo pas Punsko krašto lietuvius. 1945 m. gegužės pabaigoje į Lenkiją perėjo ir Julius Mielkus-Lubinas.
Jam buvo lengviau negu kitiems, nes jis šiame krašte buvo gimęs (Vaitakiemio kaime). Čia turėjo daug pažįstamų ir giminių. Žmonės jam sakydavo, kad greitų permainų nėra ko laukti, patardavo pasidaryti lenkiškus dokumentus.
Mielkui nebūtų buvę sunku tai padaryti. Turėdamas lenkišką pasą jis galėjo vykti į Lenkijos gilumą, ir ten apsigyventi.
Tačiau Lubinas neketino palikti miško brolių ir kraujuojančios sovietų pavergtos Lietuvos. Maždaug po mėnesio jis sugrįžo į Ožio būrį.
Suvalkų trikampyje
Praūžus frontui, kraštą pasiekė gandai, kad Lietuvoje veikia ginkluota rezistencija, kad žmonės su ginklu rankoje priešinasi naujiems okupantams.
1945 m. pavasarį į Punsko kraštą atvyko pirmi Lietuvos partizanai: Vytautas Prabulis-Žaibas, Adolfas Valenta-Ožys ir Kostas Kubilius-Meška.
Jie buvo Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai. Dalis jų, atlikus užduotį, sugrįžo į Lietuvą. Žaibas liko pas Pauliukonius, Adolfas ir Kostas nuėjo pas gimines.
Partizanų ryšininkė, Vaičiuliškių kaimo gyventoja Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė prisimena:
„Kai į Trikampį atėjo Lietuvos partizanai, mano ir šeimos dėmesys buvo skirtas jiems. Partizanai neatbėgo tam, kad save apsaugotų, bet ieškojo pagalbos išvežtiems į Sibirą, kalėjimus, pavergtai Lietuvai. Beldė į didžiųjų valstybių duris, o mūsų, lietuvių, šventa pareiga buvo jiems padėti.
Nuo mažens girdėjau, kaip senelis su tėveliu dainavo (o turėjo gražius balsus): „Tas ne lietuvis, kas tėvynę bailiai kaip kūdikis apleis“ (Maironis).
Partizanai mums buvo iškiliausi Lietuvos vaikai. Stengėmės jiems padėti ir už tai teko daug nukentėti, o skaudžiausia, kad nuo tautiečių. Vieni išdavė, kiti pasisavino turtą.
Partizanai parnešdavo mums ir komunistinės spaudos. Laikraščiuose buvo giriama komunistinės Lietuvos pažanga. Partizanus vadino banditais.
Rašytojams švietė Stalino saulė. Lietuviams, gyvenantiems už Lietuvos sienų, buvo skaudu, kad dauguma tautiečių greit tapo prisitaikėliais.“
Partizaninio gyvenimo akimirkos
Punsko krašto partizanų ryšininkės žinojo, kur partizanai turi slėptuves, kur laiko ginklus. Jos suvokė, kad padėdamos miško broliams pačios prisišaukia pavojų ir kokių gali sulaukti pasekmių.
Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė prisimena: „Vakare su sesute Celina – namiškiams, kad nesirūpintų, nesakiusios, kur einam – nuėjom į slėptuvę, kur buvo ginklai.
Partizanai buvo Lietuvoj. Gediminas blogai jautėsi, tad liko. Pakalnėj, kur buvo slėptuvė, augo daug kadagių krūmų. Kol suradom kadagį, augantį ant slėptuvės angos, ne vieną krūmelį bandėm išrauti.
Pirštinių neturėjom, tad spygliai badė rankas. Iš baimės, kad nereikalingos akys mūs nepamatytų, skausmo nejautėm. (Jį pajutome sugrįžusios į namus. Rankos buvo kruvinos.)
Pagaliau suradome angą. Celina liko viršuj, aš įlindau į slėptuvę. Ginklais, kurie čia buvo, galima būtų apginkluoti keletą vyrų. Kol išnešiojom, paslėpėm – labai pavargom.
Paskutinio jau net nunešti toliau ir paslėpti nepajėgėm, tad įmetėm į netoli esančią durpinę. Partizanai ginklus paėmė, liko tik tas durpinėj. Po daugelio metų giminaitis žuvaudamas jį surado.“
Partizanai, sugrįžę iš Lietuvos, atėjo pas Pauliukonius paslėpti ginklų. Su partizanais sugrįžo ir Antanas Sliževičius. Jis gavo žinią iš Sibiro, jog mirė žmona ir kūdikis.
Sunkiai jis išgyveno žmonos ir pirmagimio mirtį. „Kai išvežė žmoną, buvau darbe, tad manęs nepaėmė. Tai kas man beliko? Tik prisidėti prie miško brolių.
Išdaviku būti nesutikau. Žinau, kad žūsiu. Gyvybės pigiai neparduosiu“, – kerštavo Antanas. Kai vėl išėjo į Lietuvą, į Trikampį negrįžo – žuvo.
Vieną dieną Erelis ir Žaibas ir dar keletas partizanų sėdėjo po Pauliukonių kaštonu ir kalbėjosi. Į kiemą užsuko du lenkų kariškiai. Jie paklausė sėdinčių, kuris iš jų Sliževičius.
„Aš“, – pasakė Erelis. „Turiu įsakymą jus suimti ir vežti į Seinus.“ „Kodėl? – paklausė Pauliukonis. – Jis nieko blogo nepadarė.“ „Seinuose išsiaiškins. Mes tik vykdom įsakymą.“ Liepė apsirengti. Išsivedė.
Pauliukoniai bandė gelbėti. Nuvažiavo į Seinus, kur surado karininką, atsakingą už areštavimą. Karininkas, išklausęs, pasakė: „Aš negaliu jam padėti. Jis mums nenusikalto.
Jis yra Lietuvos pilietis, turim jį į Lietuvą grąžinti.“ Tas įvykis sukrėtė ir vietinius žmones, ir partizanus. Erelis buvo atiduotas į sovietų rankas. Nežinia, koks buvo jo tolimesnis likimas.
Tai buvo perspėjimas likusiems partizanams – NKVD turi ilgas rankas, pasiekė ir Lenkijoj. Erelio areštavimą labiausiai atjautė Žaibas. Erelis buvo jo artimiausias draugas ir kuopos vadas.
Po to įvykio Žaibas išėjo gyventi į Ramonų kaimą, kur buvo daugiau jo draugų. Partizanai po Erelio areštavimo bijojo pas mus rinktis pasitarimams.“
Čia vis dėlto buvo jiems svetimas kraštas, svetimi žmonės, nors ir lietuviai.
(Bus daugiau)
