M. Kundrotas. Kam provincialams valdžia?

Šiandien lietuvius skaldo vienas klausimas. Teisėtai ar klastojant teisę vienas pagyvenęs žmogus gavo valstybės vadovo titulą. Kam nuoširdžiai rūpi šis klausimas, tas gali pasižiūrėti į Laikinąjį pagrindinį įstatymą. 86-asis straipsnis viską sudėlioja į vietas.

Sąjūdžio programa ir kiti ketinimų protokolai nėra valstybiniai teisės aktai. Visgi šis klausimas sprendžiamas ne teisės aktų, o simpatijų ir antipatijų pagrindu. Šalininkai ir priešininkai verti vieni kitų.

Lietuvių tauta nyksta akyse. Dar kiek laiko ir vienam darbingam žmogui teks išlaikyti du, o gal ir keturis pensininkus.

Į tuštėjančią Lietuvą žvalgosi migrantai, pretenduojantys užimti istorinės lietuvių tautos vietą. Suvirškinti Lietuvos likučius mielai pasišovusi tiek imperinė Rusija, tiek virštautinė Europos Sąjunga. Klausimas „žūti ar būti“ jau ne rytojaus, o šiandienos klausimas.

Ką į jį atsako dabartinė pozicija ir opozicija, įskaitant antisistemininkus? Tauškia apie patriarchus ar ožius.

Tai rodo, kad mūsų politika skendi gūdžioje provincijoje. Ne tik pasauliniai procesai, dvasinės tiesos, bet ir savo pačių tautos išlikimo klausimai redukuojami į buitines smulkmenas.

Visiems taip besielgiantiems politikams – sisteminiams ir antisisteminiams – belieka užduoti perfrazuotą klausimą, kurį Ostapas Benderis uždavė Kysai Vorobjaninovui: kam jums valdžia, jūs juk neturit fantazijos.

Iš dabartinio Seimo grupių vienintelė Laisvės partija turi kažką panašaus į viziją. Deja, tai – vizija, kuri veda į pragaištį. Legalūs narkotikai, šeimos deformacijos, tautos atminties ištrynimas.

Džiaugsimės fylingu ir palaimingai nyksime, kaip išnyko Romos imperija. Kitos parlamentinės partijos tesugeba kartoti dešimtmečiais pasenusias formules – rusai puola (lyg tai kada jie būtų liovęsi tai daryti), ginsime tautines vertybes (aha, patvirtinę Migracijos paktą), o visų pirma – visiems duosime pinigų (tik iš kur jų paimsime?).

Antisisteminės partijos teikia ne ką daugiau vilties. Viena jų orientuojasi į plebėjus, kuriems terūpi sočiau pavalgyti, kita svaigsta apie žmogų, laisvą nuo valstybės, kuris pats išspręs visas problemas, pasirodžiusias pernelyg sunkiomis gausiais ištekliais disponuojančiam šalies aparatui, trečia primena sektą, garbinančią savo vaduką, o aplink save štampuojanti priešus – pragaro agentus.

Dauguma tokių partijų verda savose sultyse be jokio viešojo dialogo ir kompromisų paieškų, o pirmiausiai – be gyvybingos vizijos. Svarbiausi egzistenciniai klausimai lieka neatsakyti.

Nuo pat XVIII a. pabaigos Lietuva mėgdžioja svetimas madas, liguistai ieškodama svetimų precedentų. Paskutinis ir ne itin sėkmingas bandymas būti originalia, savarankiškai formuluojant savą viziją, buvo Gegužės 3-osios Konstitucija.

O ir joje buvo mėgdžiojami Vakaruose jau praeitin slinkę luominės ir klerikalinės valstybės pavyzdžiai. Nuo tol visą laiką buvome svetimų pavyzdžių sekėjai.

Jeigu jau taip norime ką nors mėgdžioti, yra gyvybingų valstybių pavyzdžių. Izraelis ir Japonija kaip tautinės valstybės pavyzdžiai.

Šveicarija kaip brandžios demokratijos pavyzdys. Vengrija ir Lenkija kaip prigimtinę šeimą ir socialinį teisingumą ginančių valstybių pavyzdžiai.

Deja, mūsų provincijos administratoriai orientuojasi į išmirštančių Vakarų ir Šiaurės Europos šalių pavyzdžius. O bandantys būti alternatyva daugiau dėmesio skiria asmeniškumams, simpatijoms ir antipatijoms, nei vizijoms.

Iliustratyvus pavyzdys iš vienerių rinkimų. Į apylinkę atėjo močiutė ir ėmė klausinėti rinkimų komisijos narių, kur čia tarp kandidatų ta gera mergaitė, dalijanti senoliams sauskelnes. Ji kalbėjo apie Viliją Blinkevičiūtę.

Nežinodama nei jos pavardės, nei programos, nei jos atstovaujamos partijos, nei asmeninės biografijos. Kol Lietuvoje vyrauja tokie rinkėjai ir į juos besiorientuojantys politikai, Lietuvai vilties nėra. Jokios. Nė trupučio.

Ir kalta dėl to ne močiutė, o jos sprendimus legitimuojanti sistema.

Visa galva aukščiau, bet vis tiek provincija dvelkia kita močiutė, balsuojanti už Dangiškąją dinastiją, nes ji vienintelė galinti išgelbėti nuo Rusijos.

Ši močiutė bent jau šį tą supranta apie idėjas, vertybes ir idealus. Ji bent jau žino, kad tokie dalykai egzistuoja. Nors ir suvokia juos primityviai.

Problemiškiausias – hipsterinis jaunimėlis, balsuojantis už laisves degraduoti, kurios daugumai visuomenės atsiliepia vergove.

Problemiškiausias, nes įvardytos močiutės greitai paliks rinkėjų gretas, o šis jaunimėlis, jei tik išlaikys motyvaciją ir įtaką, dar ilgai formuos mūsų valstybės veidą. Jo požiūriu bet kokios apeliacijos į prigimtinę šeimą, krikščionišką dorą ar tautinę valstybę – blogis, kurį reikia drausti ir už jį bausti.

Gėris – gyvenimas dėl šiandienos malonumo ir pageidautina – svetima sąskaita.

Žmonės, balsuojantys už sauskelnes, medžiaginę gerovę ar fylingą, tai pavyzdžiai iš mūsų liaudies. Būtent liaudies, nes iki tautos jiems toli. Tautą reprezentuoja leisgyvė inteligentija, išsisklaidžiusi tarp sisteminių ir antisisteminių partijų.

O dauguma liaudies išvis ignoruoja rinkimus, nes „visi jie ten vienodi“. Tiesa tokia, kad visos veikiančios partijos turi trūkumų. Bet vienos jų – ydingesnės už kitas. Ir balsavimas už mažesnį blogį nėra balso išmetimas į balą.

Pagaliau, tautos likučiai dar turi galimybę daryti įtaką antisisteminėms partijoms. Jose dar ne viskas pasidalyta. Yra, ką paspausti.

Liaudies atstovų politikoje užtenka. Trūksta tautos atstovų. Su pinigingomis liaudies partijomis, kurias populiarina perkama žiniasklaida, antisistemai varžytis beviltiška.

Vienintelė išeitis – kreiptis į tautą, kurti tautą iš ne tokių beviltiškų liaudies likučių, įsiklausyti į tautą. Reikalingi vizionieriai, atviri dialogui.

Kai kurios partijos turi tam potencialo, ypač – tos, kurios suvokia vienybės svarbą. Tereikia labai mažai ir kartu – tiek daug: stiprinti intelektualinį potencialą ir komunikaciją. Istorija nėra sentimentali. Ji išaukština tik tuos, kurie pasižymi drąsa ir išmintimi.

Visų kitų vieta – užmarštyje.

Autorius yra politologas