Šiųmečiame Nacionalinėse architektūros ir urbanistikos varžytuvėse „Išmanusis miestas 8“ kartu su patyrusių kūrėjų komandomis dalyvauja dvi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) studijų programos Kraštovaizdžio dizainas trečio kurso studentės – Gabrielė Černiauskaitė ir Tanita Šalomskaitė.
Vienas merginų sukurtų sumanymų – Kernavės miestelyje kadaise stovėjusius statinius priminti augalais.
Jaunosios varžytuvių dalyvės teigia, kad jų pirmenybes – ekologiškumą ir norą atskleisti natūralios gamtos grožį – formuoja studijos VDU Žemės ūkio akademijos Kraštovaizdžio dizaino programoje, šios aukštosios mokyklos skiepijamos vertybės ir netgi pati Europos mastu išskirtinio akademinio miestelio, kuriame mokosi ir gyvena studentai, aplinka.
Buvusias Kernavės pirkias studentės siūlo „atstatyti“ iš žaliųjų erdvių
„Tai, kad patekome į tokias žinomas varžytuves – mūsų kompozicijos dėstytojo, šalyje žinomo architekto docento dr. Alvydo Žickio nuopelnas. Jis pasiūlė ambicingą temą – naujai suprojektuoti istorinio Kernavės miestelio teritoriją.
Vėliau kursinių darbų gynimas vyko pačioje Kernavėje, dalyvaujant vietos bendruomenės, seniūnijos, Širvintų rajono savivaldybės atstovams.
Todėl prieš varžytuvėms pateikdamos galutinį variantą turėjome progą išgirsti ir vietos gyventojų lūkesčius“, – pasakoja VDU Žemės ūkio akademijos studentės G. Černiauskaitė ir T. Šalomskaitė.
Pašnekovės pastebi, kad įprastai Kernavė yra tylus miestelis, kurio ramiai kasdienybės tėkmei netrukdo susiraizgiusių, daugelyje vietų akligatviais besibaigiančių gatvelių labirintas.
Tačiau bėdos prasideda masinių renginių metu, kuomet Kernavę užplūsta tūkstančiai automobilių.
Todėl merginos sau išsikėlė uždavinį išspręsti miestelio rengimo problemas vadovaujantis VDU Žemės ūkio akademijoje skatinamais ekologiškumo ir tvarumo sumanymais – ne sunaikinti tai, kas jau egzistuoja, ir pradėti kurti „nuo nulio“, bet išlaikyti ir pabrėžti esamus gyvosios gamtos bruožus.
Programos Kraštovaizdžio dizainas studentės gėlynus siūlo kurti tik iš tvarių daugiamečių augalų, kurie nereikalauja dažno papildomo laistymo, kaupti lietaus vandenį, ten, kur tik tai įmanoma, atsisakyti neekologiškų paviršiaus dangų.
Ypač įdomiai jaunosios kraštovaizdžio architektės siūlo panaudoti didelę veją, esančią šalia Kernavės archeologinės vietovės muziejaus.
Kadaise šioje vietoje stovėjo mediniai statiniai. G. Černiauskaitė ir T. Šalomskaitė pataria jų pamatų kontūrus „išbraižyti“ linijomis susodintais dekoratyviniais augalais.
Lankytojai galėtų netgi įeiti į tokių menamų trobelių „vidų“, pajusti jų mažyčių erdvių dydžius. Merginų nuomone, įgyvendinus šį sumanymą ji taptų priminimu, kad prieš daugelį metų čia gyventa žmonių.
Jungia kūrybą ir gamtą
VDU Žemės ūkio akademijos studijų programos Kraštovaizdžio dizainas studentė G. Černiauskaitė yra kilusi iš Prienų ir Birštono krašto, garsėjančio įspūdingo grožio Nemuno kilpomis.
Merginos gimtuosiuose namuose niekada netrūko dėmesio įvairių sričių menams, nes G. Černiauskaitės mama yra muzikos mokytoja.
Todėl, sako, kai baiginėdama mokyklą ėmė ieškoti universitetinės studijų programos, jungiančios kūrybą ir gamtą, tokią vienintelę rado VDU Žemės ūkio akademijoje.
Šią studijų programą G. Černiauskaitė ir įrašė kaip vienintelę priėmimo į studijas prašyme.
„VDU Žemės ūkio akademijos mokomoji bazė man buvo tikras atradimas. Nesitikėjau, kad galėsiu čiupinėti čia augančių retų augalų rinkinio egzempliorius, tyrinėti prieš kelias dešimtis metų aukščiausio lygio kraštovaizdžio architektų sukurtas kompozicijas, augančias akademinio miestelio erdvėse.
VDU Žemės ūkio akademijos išskirtinumas ir yra tai, kad visų studijų programų studentai čia skatinami mokytis iš gamtos.
Jeigu mokaisi dirvotyros dalyką, tai būtinai kasinėsi žemę, jeigu miškininkystės – keliausi tyrinėti mišką, jeigu inžinerijos – stebėsi, kaip veikia dėstytojų ir studentų rankomis sukonstruotas vėjo tunelis“, – studijų VDU Žemės ūkio akademijoje specifiką komentuoja G. Černiauskaitė atviraudama, kad jos ateities svajonė – ne sukurti naują įspūdingą parką, bet atskleisti žmonėms tą gamtos grožį, kuris jau yra prieš jų akis.
„Niekada nesutiksiu projektuoti to, kas kertasi su mano vertybėmis. Mano kelias – ekologiškumas“, – teigia studijų programos Kraštovaizdžio dizainas studentė.
Profesionalų užduotis – atstovauti pamatines vertybes
T. Šalomskaitė taip pat užaugo vaizdingame gamtos prieglobstyje Kaišiadorių rajone ir šiandien į tai žiūri kaip į didžiausią privilegiją, nes būtent gyvenimas gamtos apsuptyje ir sukūrė pasaulėžiūrą tausoti bei puoselėti visa, kas gyva.
„Mano studijų pasirinkimas buvo spontaniškas, bet ir labai taiklus, nes šiuo metu niekur kitur savęs neįsivaizduoju“, – teigia pašnekovė.
Mergina pasakoja VDU Žemės ūkio akademijoje jau įgijusi daug gėlininkystės, dendrologijos, miškininkystės, vejininkystės, dirvotyros, kompiuterinės grafikos žinių, išmokusi analizuoti gamtą bei projektuoti.
„Ateityje norėčiau kurti savo verslą ir tvarkyti privačius užsakovų sklypus. Žinau, kad tam turiu sukaupti dar daug žinių ir patirties, todėl stengiuosi kuo daugiau domėtis savo sritimi ir už universiteto ribų.
Jau nuo antrojo kurso dirbu apželdinimo įmonėje, taip pat atlieku praktiką projektuodama drauge su kraštovaizdžio architekte, taigi mokausi iš žinovų.
Norisi įgyti kuo daugiau praktikos, kad pradėjusi dirbti savarankiškai nesuabejočiau savo jėgomis“, – teigia T. Šalomskaitė, pastebėdama, kad jos pasirinkta profesija kartu yra ir puikus įrankis veikti globaliems iššūkiams neabejingam jaunam žmogui, norinčiam prisidėti prie bioįvairovės išsaugojimo, klimato kaitos stabdymo, aplinkos taršos mažinimo, gamtinių išteklių tausojimo.
„Profesionalaus kraštovaizdžio dizainerio užduotis – sukurti buveines gyvūnams, mažinti kraštovaizdžio fragmentaciją, diegti lietaus vandens surinkimo sistemas, keisti kietąsias dangas žaliomis, taip pat rūpintis žmogaus gerove plėtojant pėsčiųjų ir dviračių takų infrastruktūrą, gerinant visuomenės psichologinę sveikatą sukuriant poilsio erdves, mažinant socialinę atskirtį.
Visi šie tikslai yra dėl gamtos ir žmogaus. Todėl mano būsima profesija puiki tiems, kurie neabejingi šioms pamatinėms vertybėms“, – užbaigia T. Šalomskaitė.
