Aplinkos ministerija siūlo supaprastinti pakrančių apsaugos juostų nustatymo procesą ir užtikrinti veiksmingesnę paviršinių vandens telkinių apsaugą nuo taršos didinat mažiausią pakrantės apsaugos juostų plotį.
Kartu mažėtų administracinė našta žemės savininkams, ūkinę veiklą vykdančioms įmonėms ir asmenims.
Taip pat siūloma pakeisti galiojantį pakrančių apsaugos juostų pločio diferencijavimą atsižvelgiant į pakrantės žemės paviršiaus polinkio kampą ir įvesti skirtingo dydžio vandens telkinių fiksuotą pakrančių juostos plotį, kuris būtų matuojamas nuo kranto linijos.
Keisti pakrantės apsaugos juostų nustatymo būdus ir didinti mažiausią pakrantės apsaugos juostos dydį paskatino blogėjanti šalies vandens telkinių būklė.
Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, Lietuvoje 63 proc. upių ir 64 proc. ežerų priskirti pavojingiems vandens telkiniams ir neatitinka geros būklės bruožų.
Per pastaruosius šešerius metus geros būklės neatitinkančių vandens telkinių padaugėjo net 16 proc.
Minėtus pokyčius numato teikiamas derinti Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo pakeitimo projektas.
Numatyta, kad mažiausias 7 m pakrantės apsaugos juostų dydis būtų taikomas trumpesnėms nei 10 km ilgio upėms, ežerams ir tvenkiniams, kurių plotas – iki 10 ha, bei dirbtiniams vandens telkiniams, kurių plotas – iki 2 ha.
Prie 10–100 km ilgio upių, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas 10–200 ha, dirbtinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis negu 2 ha, ir prie visų kanalų siūloma taikyti 10 m pakrantės apsaugos juostos dydį.
Prie ilgesnių negu 100 km upių (jų Lietuvoje yra 17), ežerų ir tvenkinių, kurių plotas didesnis nei 200 ha, siūloma nustatyti 30 m pakrantės apsaugos juostas.
Didesni vandens telkiniai atlieka nacionalinės ir regioninės svarbos migracijos koridorių funkcijas, jų šlaitai, ypač upių, yra statesni, todėl tai apsaugotų juos nuo erozijos, sudarytų palankias sąlygas intensyviai augalų ir gyvūnų migracijai.
Tačiau numatoma galimybė mažinti juostos dydį iki 10 m, kai upės plotis yra 5 m ir siauresnis. Mažesnes juostas taip pat siūloma nustatyti miestuose.
Viena iš priežasčių, lemianti vandens telkinių būklės blogėjimą, yra pasklidoji tarša dėl žemės ūkio veiklos, susidaranti iš dirvožemių išsiplaunant azoto junginiams.
Didesni nitratų kiekiai į vandenį dažniausiai patenka iš laukų dėl pernelyg gausaus tręšimo mineralinėmis arba organinėmis trąšomis.
Azoto junginiai pasižymi dideliu tirpumu ir lengvai išsiplauna iš dirvų, todėl paviršinių vandens telkinių apsaugos juostų mažiausių dydžių padidinimas – viena iš priemonių siekiant mažinti vandens telkinių taršą azoto junginiais.
Dėl didelio kiekio vandens telkinių, neatitinkančių geros būklės, visa Lietuvos teritorija yra paskelbta jautria teritorija pagal Nitratų direktyvą, kuri numato, kad turi būti taikomos griežtesnės priemonės ir reikalavimai taršai iš žemės ūkio sektoriaus sumažinti.
Kitas svarbus siūlomas pakeitimas – nuo 2023 m. sausio 1 d. paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos nebebūtų nustatomos individuliai geodezinio matavimo būdais vertinant padėtį vietovėje.
Apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą nuo 2023 m. taps nekilnojamojo turto registro vietomis ir visai šalies teritorijai turės būti parengtas skaitmeninis duomenų sluoksnis su paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų bei pakrančių apsaugos juostų ribomis.
Įvedus fiksuotus pakrančių apsaugos juostų dydžius ir atsisakius individualaus vietovės padėties įvertinimo tikimasi sumažinti administracinę naštą daugiau nei 411 tūkst. ūkio subjektų (skaičiuojant žemės sklypus, kuriuose deklaruoti pasėlių plotai patenka į vandens telkinių apsaugos vietą ar pakrantės apsaugos juostą).
Be to, įsakymo projektu siūloma paviršinių vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrančių apsaugos juostas nustatyti tik tiems paviršinio vandens telkiniams, kurie registruoti Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, taip pat Kuršių marių rytinei pakrantei nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto pietinės ribos iki Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybės sienos.
Tikimasi, kad pakeitus paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų nustatymo būdus ir parengus skaitmeninį teritorijų, kuriose taikomos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų specialiosios žemės naudojimo sąlygos žemėlapį, sumažės antropogeninės veiklos neigiamas poveikis paviršiniams vandens telkiniams ir kraštovaizdžiui.
Taip pat bus veiksmingesnė valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė, mažės administracinė našta tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuose.
Su Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo pakeitimo projektu galite susipažinti čia. Pastabas ir pasiūlymus galima teikti iki birželio 21 d., elektroniniu paštu info@am.lt
