A. Navys. M. Sėjūnas. Šokis ant kaulų

Karas baisus dalykas.

Vakar (balandžio 7 d. – Alkas.lt) kalbėjomės su Kijeve gyvenančia drauge Larysa Artiugina, kuri sunkiai rinko žodžius grįžusi po Makso Levino, ukrainiečio fotožurnalisto, laidotuvių. Ji nekaltino, nekeikė, net neįvardino, bet pokalbio metu klausimas apie raudonas linijas kabojo ore. Ypač jai klausiant apie Mantą, ar ir jis tikrai žuvo. Ne, sakėme, jis buvo nužudytas. Paimtas į nelaisvę, sušaudytas ir išmestas į pakelės griovį.

Šiandien pasaulis išvydo dar vieną eilinį karo nusikaltimą – taikiniu ir paskui aukomis tapo žmonės, stovintys Kramatorsko geležinkelio stotyje. Keturi tūkstančiai laukiančių evakuacinio traukinio į vakarus. Keturios dešimtys mažiausiai iš jų daugiau niekada į jį neįlips.

Neįlips į jokį kitą traukinį apskritai ir keturi vaikai.

Šimtai sužeistų, nutrauktomis galūnėmis, plėštinėmis žaizdomis, nusėti skeveldrų, stiklo šukių suraižytomis akimis, kurios daugiau niekada nematys saulės šviesos, žydinčių saulėgrąžų ir giedro dangaus.

Tai, ką matome šiandien, suplanuota ne vakar, o prieš daug metų. Tai ne įvykis, o pasekmės. Rusofašistai planavo rimtai, atsakingai, nuosekliai. Paskui treniravosi. Kartojo, ką darys, metus, du, tris – užsispyrusiai, primityviai, tiesmukai. Paskutiniais metais grasino atvirai ir galiausiai orda užplūdo žudyti ir plėšti.

O ką mes?

Mes patys braižėme ir vėl perpaišėme išsigalvotas raudonas linijas.

Vietiniame dvarelyje sprendėme kiaulių ūkio intrigas, keitėmės sakė-pasakė failais, žaidėme politinių menkniekių monopolį, rinkdami plastmasinius žetonus ir lygindamiesi, kas jų turi daugiau.

Beveik nepastebėjome, kaip rietenų dėl embrionų ir partnerystės teisių fone prasidėjo gyvų ukrainiečių vaikų skerdynės ir jų mamų prievartavimas stingstančiuose žvilgsniuose.

Tik tada (ir dar ne visi) nulipome nuo savo medinių partinių arkliukų ir užlipome ant Ukrainos žirgo.

Daugelis vakarų valstybių administratorių (vadovų) ėmė galvoti, ką čia skambiau pasakius, kaip jautriau nusifotografavus, kaip surinkus daugiau laik’ų ir kaip čia geriau pasirodžius prieš minią.

Minią, kuri laik’ina, kuri renka. Bet kuriam kitam mąstančiam žmogui būti minios favoritu yra ženklas, kad tapai jos dalimi. Kad ne tu ją, bet ji tave veda. Kad turi būti maksimaliai atsargus ir labai dėmesingas, nes iki nelaimės – paslysti ant puikybės – pusė mažyčio žingsnio.

Suprantama, politikams visada viskas kitaip. Politinis turgus svarbus, nes įvaizdis – prekė. Gerai save parduodi – rinkėjai nuperka. Just business, nieko asmeniško.

Bet dabartinis virkavimas, postringavimai ir selfinimasis prie sudaužytų rusofašistų gelžgalių ir prieštankinių ežių, spaudžiant išvargusiems Ukrainos gynėjams rankas, laikant juos gerai einančia dekoracija nuotraukoje yra krytis žemyn. Mėgavimasis savimi. Nuopuolis. Šokis ant kaulų.

Pamirštant, nenorint ar nesugebant suprasti, kad tai jau yra per vėlu. Per vėlu, nes šiandien reikia galvoti ne apie tai, kas buvo vakar, o kas bus rytoj. Galvoti ne apie tai, kaip aštriau kritikuoti Rusiją, o kaip ją sulaikyti. Dabar, nes rytojus gali nebeateiti, ir evakuacinis traukinys niekada nebeatvažiuot.

Dieve! – palikime mirusius mirusiems. Galvokime apie gyvuosius, kad nebūtų dar tūkstančių žuvusių. Galvokime, ką rusofašistai ruošia žudyti rytoj.

Nes jie tikrai ruošia.

Ukrainos sunaikinimą, pavertimą Mordoro satelitu, iš kurio plūsta pabėgėliai, ginklai, banditai, ant sienos pastoviai vykstantys susišaudymai, besiveržiančios diversinės grupės.
Rusija sustos?

Ne. Rusija pati ar (koks skirtumas) baltarusių kareiviais veršis ir pas mus, ir pas lenkus, ir net neturėkit iliuzijų, kad to nebus. Tai tikrai bus ar bent jau bus labai rimti bandymai tą padaryti. Tai neišvengiama, jei mąstysime ir elgsimės taip, kaip šiandien, gyvendami vakarykščia diena.

Ar galime to išvengti? Taip. Taip, kaip galėjome išvengti invazijos Ukrainoje, ją stiprindami ne dieną prieš pradedant bombarduoti Kijevą, o prieš aštuonis metus, parduodant ginkluotę, galbūt dislokuojant bendrus karinius vienetus, keičiant retoriką iš esmės.

Vietoj drovaus veblenančio berniuko įsakmiu geležinės ledi tonu liepiant Rusijai nešdintis iš visų okupuotų teritorijų.

Kaip mes galime tinkamai bei laiku atsikirsti priešui, jei jis karui ruošiasi metų metus, o mes vis svarstome, kiek dar metų iš jo pirksime naftą ir dujas?

Norėdami jį sustabdyti, privalome būti bent vienu žingsniu priekyje. Pirma laimėti, o jau tada eiti į mūšį. Žinodami, kad mus ruošiasi pulti rytoj, turime būti pasirengę kirsti priešui į snukį dabar.

Taip, Bučos, Irpenės žudynių kaltininkai turi būti nubausti. Taip, mūsų laukia tūkstantį kartų kraupesni karo nusikaltimų vaizdai Mariupolyje, kur bus ne keli šimtai, o tūkstančiai išmėsinėtų lavonų. Tačiau ir tai jau buvo. Supraskit, pagaliau.

Tai buvo vakar. O rytoj gali būti dar baisiau. Gali būti šimtai tūkstančių. Milijonai.

Ar mes galime leisti, kad pasikartotų 1939-ųjų pasaulio bejėgystė, manant, kad kažkaip gal „viskas pro šalį praeis“?

Juk nepraeis. Jie ateis. O jei norime, kad neateitų, turim sėdėti, miegoti, gulėti prie tų durų, už kurių priimami sprendimai dėl priešraketinės, priešlėktuvinės ginkluotės, dėl Ajanso karių, nuolatinių jo bazių, ir kad čia NATO būtų tiek, kad net smaloje verdančiam Žirinovskiui mintis nekiltų kišti į mūsų žemę nagų.

Kad žinotų, jog pamėginus, atsivers pragaras po kojomis visiems Kremliaus valdomiems milijonams. Ne pas mus. Ten.

Ką sakot? Nesiutinkit Rusijos?! Baikit. Žvėris jau išėjo į medžioklę. Todėl mūsų, pažįstančių, suvokiančių, mokančių skaityti Rusiją ir numatyti jos veiksmus į priekį darbas – ne mėgautis šlove karo gelžgalių fone, o jį sumedžiot.

Stebėti, nuspėti kitą ėjimą, pastatyti jam spąstus – ir, galiausiai, nudobt.

Tam padaryti visos priemonės yra geros: politinės, ekonominės, diplomatinės, socialinės, kultūrinės, technologinės.

Ir, be abejo, karinės.

Jei to nepadarysime šiandien – ir vėl bus perbraižomos menamos linijos rytoj.

Kruvinos linijos, prie mūsų sugriautų miestų ir mūsų išdarkytų lavonų. Tik šį kartą prie jų selfinsis jau kiti.

Autoriai yra VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūros steigėjai