Lietuvių, patiriančių psichologinę krizę, skaičius auga. Krizių įveikimo centro ir KOG instituto atlikto tyrimo duomenimis, šiuo metu psichologinę krizę išgyvena 42,2 proc. žmonių – 12,5 proc. daugiau nei panašiu metu pernai ir gerokai daugiau nei skaičiuota prieš trejus metus.
Tyrėjai mano, kad prie prastėjančios būsenos prisidėjo karas Ukrainoje. Tačiau tyrimas parodė, kad šis įvykis turėjo ir kitą pasekmę – sustiprino kas ketvirto žmogaus santykius su artimais žmonėmis.
„Krizinis laikotarpis kiekvieno žmogaus ar visuomenės gyvenime – tai laikas, kuomet tvarkytis su sudėtingais kriziniais įvykiais ir išgyvenimais nebepakanka iki tol turėtų asmeninių resursų, žmogus praranda saugumo, kontrolės jausmą, todėl palaikymas tokiu metu tampa itin reikšmingu.
Tarpusavio palaikymo indeksą skaičiavome pirmą kartą ir gavome rezultatą, kad jis siekia 47 balus (skalėje nuo -100 iki + 100), tai yra geras, svarbu, kad jis parodo, kokiose srityse vieni kitus galėtume palaikyti, suprasti, išklausyti geriau“, – sako Kristina Lymantaitė, Krizių įveikimo centro direktorė.
Anot jos, šios sritys – vienas kito išklausymas, turėjimas žmonių, su kuriais galėtume dalintis baimėmis, nuogąstavimais, kurių patarimais pasitikėtume ir žinotume, kad jų žinios mums vertingos.
Tyrimas parodė, kad didžioji dalis (55 proc.) lietuvių savo gyvenime turi 2-3 žmones, kuriais gali pasitikėti ir iš kurių gali sulaukti pagalbos ištikus nelaimei. 1 iš 4 apklaustųjų turi 4-8 žmones, 4 proc. – daugiau. Tačiau 14 proc. gyventojų turi vieną tokį žmogų, o 4 proc. – neturi nei vieno.
„Labiausiai į tarpusavio palaikymo tinklą įsitraukusios moterys – mamos, partnerės, dukros, seserys, draugės. Lygiai pusė – 50 proc. – apklaustųjų minėjo, kad dažniausiai palaikymo sulaukia iš mamų. 1 iš 3 apklaustųjų daugiausiai palaikymo sulaukia iš gyvenimo partnerės (35 proc.) arba partnerio (32 proc.). Įdomu tai, jog tarp esančių santuokoje šis skaičius pakyla atitinkamai iki 45 proc. ir 40 proc.“, – sako dr. Eleonora Šeimienė, KOG instituto direktorė.
Iš tėčių palaikymo sulaukia kas ketvirtas (25 proc.) respondentas, dažniau gyvenantys didžiuosiuose miestuose.
Tyrimas parodė tam tikras lyčių skirtumų tendencijas – ne tik tarp tėčių ir mamų. Daugiau apklaustųjų paramos sulaukiama iš artimų draugių nei draugų (26 proc. vs. 16 proc.), dukterų nei sūnų (25 proc. vs. 21 proc.).
„Matome, kad tarpusavio palaikymas stiprus pačiame mažiausiame, artimiausių žmonių rate. Tačiau jei žvelgtume į visuomenės atsparumą, būtų svarbu, ar sugebame jo turėti ir iš kiek didesnės bendruomenės ir visuomenės struktūrų. Šioje vietoje tikrai yra kur augti ir stiprėti: iš bendruomenės narių (4 proc.) ir specialistų (2 proc.) palaikymo sulaukia mažiausiai gyventojų“, – kalbėjo K. Lymantaitė.
Pastebėta, kad tarp gyventojų, kurie paskutiniu metu yra patyrę kokį nors sukrečiantį įvykį, turėję sunkumų, tarpusavio palaikymas yra statistiškai reikšmingai žemesnis nei tarp jų nepatyrusių. Susidūrus su problemine situacija, palaikančiųjų ratas tampa mažesnis nei tikėtasi.
Tarpusavio palaikymui įtakos turi ir pajamų lygis. Žemiausias tarpusavio palaikymas yra tarp mažiausias pajamas šeimos nariui gaunančių žmonių (iki 500 Eur per mėnesį). Didžiausia palaikymas tarp gyventojų, gaunančių 1200 Eur ir daugiau pajamų šeimos nariui.
Nuo buvimo stipriai pažeidžiamu krizėje saugo palaikantys ryšiai. Svarbu jų įvairovė, kokybė: asmeniškumas, prieinamumas, priimtinumas, stabilumas bei atnaujinimas. Psichologai ir sociologai rekomenduoja stiprinti tarpusavio ryšius, nebijoti kreiptis pagalbos ir ją suteikti, didinti artimų žmonių ratą, dalyvauti bendruomenės ir visuomenės veikloje.
Galimybė dalintis išgyvenimais ir patirtimi padeda atgauti emocinę pusiausvyrą. Be to, gaunamas įvairiapusis palaikymas įgalina atkurti saugumo jausmą, pasitikėjimą žmonėmis ir gyvenimu.
