Šiandien minima duonos diena

Duona lietuvių kultūroje ir kulinarinėje tradicijoje užima bene svarbiausią vaidmenį, o daugelis šalies gyventojų ir šiandien be šio produkto neįsivaizduoja savo kasdienės mitybos.

Vasario 5-ąją minint Šv. Agotos, arba Duonos dieną, verta prisiminti duonos valgymo tradicijas ir jų reikšmę mūsų protėviams, o kartu apžvelgti šiuolaikines duonos valgymo tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje.

Renkasi tiek tradicinę lietuvišką duoną, tiek naujus skonius

Duona nuo seno užėmė svarbią vietą lietuvių gyvenime – ji simbolizavo namų darną ir šeimos vienybę, o iki XX a. vidurio Lietuvos kaime buvo pagrindinis valgis. Nors šiandien duonos vaidmuo lietuvių namuose tapo praktiškesnis, ji išlieka neatsiejama mitybos dalimi. Pasak „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento vadovės Ernestos Dapkienės, per mėnesį pirkėjai vidutiniškai įsigyja 1600-1800 tonų duonos.

Iš naujo atranda kepintą duoną

„Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė pastebi, kad duona svarbų vaidmenį vaidina ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio kultūrų. Tiesa, kiekvienoje jų duonos suvokimas gali gerokai skirtis.

„Pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje duona laikomi iš kukurūzų kepami paplotėliai – tokie kaip Salvadoro kulinarinis paveldas pupusa ar meksikietiška tortilija. Etiopijoje ir kai kuriose kitose Afrikos valstybėse valgoma iš tefo grūdų kepama duona injera. Injeros paplotėliai šiose šalyse atstoja ir stalo įrankius – atsiplėšus gabalėlį tokios duonos patogu semti skystą ar birų maistą. Tuo metu Irane tradicinė kvietinių miltų sangak duona kepama ant įkaitintų akmenų, todėl jos skiriamuoju bruožu yra ant paplotėlių susidarančios pūslelės“, – teigia B. Baratinskaitė.

Pasak jos, lietuviai taip pat jau pamėgo daugiausiai Vakaruose paplitusį įprotį duoną skrudinti. Tai lėmė didelį šviesios sumuštiniams ir skrudinimui skirtos duonos populiarumą. Tokia duona įsitaisiusi pačioje perkamiausių duonos gaminių sąrašo viršūnėje.

„Įdomu tai, kad savotišką sugrįžimą išgyvena kepinta, kaip užkandis valgoma, duona. Šiemet sausį tokios duonos pardavimai, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, buvo net penktadaliu didesni, o populiariausios keptos duonos su sūriu ir majonezu nupirkta net 53 proc. daugiau. Kepintos duonos pardavimai augo ir praėjusiais metais“, – sako B. Baratinskaitė.

Beje, duonos kepinimas, nors labiausiai išpopuliarėjo sovietmečiu, nėra išskirtinai modernus reiškinys. Lietuviai tai darė jau prieš keletą šimtmečių. Yra žinoma, kad XVII a. kepintos duonos skrebučius kaip užkandį lietuviai dėdavo į alų, o vėlesniais amžiais naudodavo kai kurių sriubų receptuose.

Džiūti pradėjusią duoną galima išgelbėti, pelijančios – nebe

B. Baratinskaitė pažymi, kad duonos kepinimas ir skrudinimas gali būti vienas iš būdų panaudoti senti pradėjusią ar pastovėjusią duoną. Tai leidžia išvengti maisto – dargi lietuviams tradiciškai tokio svarbaus – švaistymo.

„Padžiūvusios duonos tikrai nereikėtų skubėti išmesti. Ją galima panaudoti skrudinimui, kepimui keptuvėje ar orkaitėje. Prieš tai duoną patartina apšlakstyti geresnės kokybės aliejumi. Susmulkinti kubeliais ir orkaitėje apkepti duonos ar batono gabaliukai gali tapti puikiais skrebučiais salotoms ar trintoms sriuboms. Tuo metu iš gerokai padžiūvusios duonos galima pasigaminti naminių džiūvėsėlių kepamos mėsos ar daržovių apibarstymui. Tam padžiūvusią duoną ar batoną tereikia susmulkinti trintuvu ir laikyti sausoje vietoje“, – pataria B. Baratinskaitė.

Tiesa, kulinarijos žinovė akcentuoja, kad jokiu būdu nereikėtų valgyti ar mėginti išsaugoti pelyti pradėjusios duonos. Net jei pelėsis apima tik nedidelį duonos paviršiaus plotą, jo išskiriamos kenksmingos medžiagos gali būti užteršusios visą gaminį. Todėl duoną ir jos gaminius reikėtų laikyti sausoje vietoje ir stengtis suvalgyti iki vartojimo termino pabaigos. Pelyti pradėjusią duoną reikėtų išmesti.

Duoną iškepti nėra lengva

Tuo  metu „Rimi“ kepinių technologas Mahmudas Idiris pasakoja, kad duonos gaminimo procesas nėra lengvas, o laikas, kiek užtruks iškepti vieną ar kitą kepinį priklauso nuo jo rūšies. „Jeigu kepiniui nereikia naudoti raugo, duonos gaminimo procesas užtrunka apie šešias valandas, tačiau esant ilgesniam duonos raugimo procesui gaminimas gali trukti ir iki 36 valandų. Pavyzdžiui, čiabatos, fokačijos ir plikytos duonos gaminimo procesai yra ilgesni“, – aiškina M. Idiris.

Dalis žmonių įvairius duonos gaminius ne tik įsigyja prekybos centruose, bet ir skirtingus jų receptus išbando namuose. Tiesa, iš pirmo karto išsikepti traškią ir skanią duoną pavyksta ne visiems. Todėl ką svarbu žinoti kepant duoną ir kokių klaidų nedaryti?

Anot M. Idirio, kepant duoną dažniausiai pasitaikanti klaida – per trumpas rauginimo laikas. „Svarbiausia – nedaryti klaidos ir išlaukti tą rauginimo laikotarpį bei nepradėti duonos kepti per anksti. Svarbu išlaukti kol duona iškils, o iškepus bus puri viduje ir traški išorėje. Šviesią duoną galima kepti aukštesnėje temperatūroje, o tamsią – kiek  žemesnėje“, – pataria kepinių specialistas.

Kokybiška duona turėtų būti elastinga ir akyta, be to, svarbu ir jos spalva.  „Ruginė duona turėtų būti tamsiai rudos spalvos, o kvietinė ir įvairių rūšių pyragai – šviesesni, pasidengę auksine plutele. Šviežią duoną išduoda ne tik jos išvaizda, bet ir gardus kvapas, tačiau vertėtų nepamiršti, kad kepinių galiojimo laikas yra trumpesnis nei daugelio kitų produktų.

Vidutiniškai duona galioja apie penkias dienas, tačiau tinkamai ją laikant kepinys gali išlikti tinkamas vartoti ir kiek ilgiau. Duoną reikėtų laikyti sandarioje, nuo oro apsaugotoje pakuotėje. Tai duonai ne tik padės nesudžiūti, bet ir apsaugos ją nuo pelėsio. Geriausia duoną laikyti duoninėje arba uždaroje spintelėje“, – patarimais dalijasi M. Idiris.