Nuo gruodžio 1 dienos, Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, veikia paroda „Maldos, burtai ir šafranas“.
Lietuvos nacionalinis muziejus Totorių metus užbaigia visuomenei atvėręs istorinį šios bendruomenės religinių tekstų lobyną: Istorijų namai lankytojus kviečia susipažinti su išskirtiniais kelių šimtų metų senumo rankraščiais, kurie saugo tikėjimo paslaptis, atskleidžia tautos asimiliacijos istoriją, o paraštėse slepia ir trumpus ekskursus į tuometį gyvenimą.
Didžiausiame rinkinyje Lietuvoje – kelios dešimtys Koranų
Muziejuje saugomas Lietuvos totorių religinių knygų rinkinys yra didžiausias šalyje, todėl parodos rengėjai nusiteikė atskleisti visapusę šio palikimo įvairovę.
„Didžiausią įspūdį palieka svarbiausias ir švenčiausias Islamo religijos tekstas – Koranas. Iš viso rinkinio atrinkome net 12 jo knygų. Lankytojai galės palyginti ir kitas religines knygas – kitabus ir chamailus.
Pastarieji kurti kaip nešiojamo formato maldynai, kad galėtų tilpti net į kišenę, o kitabai su pranašų gyvenimų aprašymais, religiniais pasakojimais ir kitais tekstais stebina ir sudomina savo formatu“, – pasakoja parodos kuratorė Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė Aušra Racevičienė.
Lankytojai gali išvysti ir dėtą į mirusiojo kapą popieriaus su maldomis ritinį – dalavarą, taip pat namų sąlygomis iš šafrano pagamintu rašalu rašytus tekstus.
Parodą papildo ir kiti rankraščių turinį atliepiantys eksponatai: kardas su geležtėje užrašyta apsaugine formule, taip pat amuletas hramotka.
Gaminant jį maldos būdavo surašomos į ilgą popieriaus juostą ir susukamos, tuomet įsiuvamos į medžiaginį dėklą.
Hramotka Lietuvos totorių vaikams pasitarnaudavo kaip amuletas: tikėta, kad nešiojama pasikabinta ant kaklo hramotka nešė laimę ir saugojo nuo blogybių.
Visi parodoje eksponuojami rankraščiai yra iš tarpukario Vilniuje veikusio totorių musulmonų dvasinio centro – muftiato – rinkinio.
Knygos, kuriose sutilpdavo visas gyvenimas
Lietuvos totorių knygos kaip palikimas keliaudavo iš kartos į kartą, taip užtikrindamos jose surašytų tikėjimo tiesų ir papročių tąsą.
Kai kada knygos tapdavo dar asmeniškesnės, nes natūraliai persipindavo su tuo metu vykusiu gyvenimu ir jo įvykiais.
„Priešlapiuose, galiniuose lapuose, paraštėse atsirasdavę papildomi įrašai įamžindavo tuometiniam jos savininkui ir jo šeimai, giminei svarbius įvykius.
Pavyzdžiui, XVIII a. pab. Korano priešlapyje galime rasti įrašą senąja osmanų kalba apie kūdikio gimimą pakeliui į Herato miestą.
Šalia religinių raštų užrašyti tekstai byloja ir apie Lietuvos totorių papročius ir tautosaką, gyvenimo būdą.
Tai tradicinės vardo suteikimo, vedybų, laidotuvių apeigos, tradicinės šventės ir jų vaišės, nuo kardų, strėlių ir peilių gelbstinčios maldos, užkalbėjimas nuo žirgo nužiūrėjimo, būrimai ir likimo spėjimai, gydomieji tekstai.
Kiti tekstai pasakoja apie sėkmingas ir nesėkmingas dienas, kuriomis Lietuvos totoriai vadovavosi, rengdamiesi darbui, kelionėms, pirkimams, vedyboms ir kitoms veikloms.
Viename chamaile užrašytas likimo spėjimas pagal Korano tekstą, kitose knygose galima rasti netgi pasaką apie gyvūnų pasitarimą, istoriją apie našlę ir jos sūnų, apysaką apie karalių Dovydą“, – pasakoja A. Racevičienė.
Lietuvos totorių religiniuose tekstuose atsispindi ir šios tautinės mažumos asimiliacijos istorija: islamą išpažinę ir sava kalba kalbėję totoriai palaipsniui perėmė vietines kalbas, pradėjo rašyti arabiškais rašmenimis, tačiau rusėnų, lenkų kalbomis.
„Tai yra išskirtinis šių knygų bruožas. Ne kiekvienas arabiškus rašmenis skaitantis musulmonas būtų perskaitęs Lietuvos totorių tekstus ir atvirkščiai.
Arabiški rašmenys išliko, nes arabiškas raštas, kaip Korano raštas, laikytas šventu“, – atkreipia dėmesį A. Racevičienė.
Pasak tyrėjų, buvo sukurtas savitas raidynas, kuriuo perteiktos rusėnų ir lenkų kalbų fonetinės ypatybės. Sukurtas ir savitas rašto stilius – ištemptos ir pailgintos arabiškos raidės.
