I. Vėgėlė. Prezidentas turi galią kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai

Lapkričio 11 d., ketvirtadienio popietę visą žiniasklaidą užtvindė straipsniai apie Seimo valdančiųjų pergalę prieš Prezidentą. Straipsnius apie „juodąjį Gitano Nausėdos ketvirtadienį“ lydėjo susimąsčiusios JE nuotraukos ir koalicijos partnerių šypsenos. Neinformuotam skaitytojui sprendimas dėl privalomo testavimo darbuotojams jų pačių lėšomis galėjo atrodyti kaip politinis dviejų valdžių pasikumščiavimas. Būtinumas atsižvelgti į teisinio reguliavimo tikslingumą bei efektyvumą buvo akivaizdžiai patrauktas į šalį. Kaip ir rūpestis žmogumi bei vertybiniai reguliavimo aspektai: žmogiškumas, atjauta, rūpestis, lygiateisiškumas ir solidarumas. Pragmatiškas politinis sprendimas verčia jį vertinti per „realpolitik“ prizmę.

Pirmajame balsavime Seime mokami testai darbuotojams prasiskynė kelią tik per plauką: balsavime dalyvavo minimalus reikalaujamas Seimo narių skaičius. Prezidentas įstatymą vetavo, abejodamas teisinio reguliavimo tikslingumu ir teisėtumu, ir, žinoma, įvertinęs ribotas Seimo daugumos galimybes užsitikrinti daugiau nei 71 Seimo nario balsą, kurie būtini, siekiant atmesti Prezidento veto. Vis dėlto Seimo dauguma konsolidavo pajėgas ir savo įrodė: Prezidento veto atmestas.

Ar Seimo dauguma laimėjo karą ar tik mūšį? Perfrazuojant, kokius atsakomuosius žingsnius savo arsenale turi Prezidentas?

Visų pirma, drįstu abejoti, kad Prezidentas susitaikytų su teisiniu ir politiniu pralaimėjimu. Pirmieji ženklai tai patvirtina: Prezidentas netrukus vetavo kitą Seimo priimtą teisės aktą.

Toks kumščiavimasis galėtų tęstis ir likusius trejus metus, iš kurių niekam nebūtų jokios naudos. Kažkurie veto būtų atmesti, kiti – ne. Šachmatuose – patas.

Tačiau šalia įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios yra ir teisminė valdžia. Visų akys krypsta į Konstitucinį Teismą: nagrinėjimo jau laukia net keturi skundai, susiję su pandemijos valdymu Lietuvoje, įskaičiuojant ir skundą dėl galimybių paso. Seimo opozicija tariasi, ar nevertėtų paruošti dar vieną skundą dėl jau priimto „mokamų testų darbuotojams“ įstatymo.

Tą patį, dėl kurio ką tik buvo atmestas Prezidento veto. Būtų net penki skundai. Bet tai vargu ar ką nors keistų: bylos Konstituciniame Teisme nagrinėjamos eilės tvarka ir tik pats Konstitucinis teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir kitas aplinkybes, gali paankstinti bylos nagrinėjimą.

Pavyzdžiui, akivaizdžiai antikonstitucinė 2009 metų pavasarį įvykdyta aukštojo mokslo reforma Konstitucinio teismo neteisėta buvo pripažinta tik 2011 m gruodį. Kitaip tariant, „pandeminiai skundai“ laukia teisėtumo patikros eilėje, o galimai neteisėti teisės aktai – galioja toliau porą ar trejetą metų.

Nesivelsiu į „realpolitik“ pasvarstymus, kam 2-3 metų „pertrauka“ iki minėtų teisės aktų teisėtumo peržiūros yra naudingesnė: Prezidentui, ar Seimui. Tam reikia žinoti daugiau „užkulisių“, vertinti artėjančių rinkimų datas – tegu tai liks politologų duona.

Tačiau tokia padėtis vienareikšmiškai nenaudinga Lietuvos visuomenei ir ypač konkrečiam žmogui, kurį paliečia galimai neteisėtas teisinis reguliavimas. O tokių žmonių yra daug.

Apsiribosiu teiginiu, kad vertybine prasme Prezidentas turėtų siekti kuo spartesnės neteisėtų teisės aktų peržiūros Konstituciniame teisme. Prezidento teisinis statusas yra ypatingas, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių ar valstybės pareigūnų teisinio statuso. Būdamas valstybės vadovu jis privalo rūpintis valstybe ir jos žmonėmis.

O dabar – prie svarbiausio. Drįstu priminti iki šiol visų užmirštą Prezidento galią: pačiam Prezidentui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucijos 106 str.). Toks Prezidento teikimas sustabdo skundžiamo teisės akto galiojimą.

Gavęs Prezidento teikimą ištirti, ar Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus, Konstitucinis Teismas ne vėliau kaip per 3 dienas atlieka išankstinį medžiagos tyrimą ir tvarkomajame Konstitucinio Teismo posėdyje išsprendžia klausimą, ar priimti prašymą nagrinėti Konstituciniame Teisme.

Priimtas Prezidento prašymas paskelbiamas, o ginčijamas teisės aktas sustabdomas iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl šios bylos paskelbimo. Bylos nagrinėjimas Konstituciniame Teisme paankstinamas.

Faktinė situacija tokiai Konstitucinio Teismo bylai – unikali. Absoliučiai didžioji dalis teisiškai labai abejotinų (švelniai tariant) pandeminių suvaržymų yra įvesti poįstatyminiais teisės aktais, iš kurių svarbiausias – Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“. Jo sustabdymas iš esmės nutrauktų beveik visus pandeminius ribojimus.

Net ir Seimo ketvirtadienį priimtas Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas („mokamų testų darbuotojams įstatymas“) remiasi minėtu Vyriausybės nutarimu. Be to, šis įstatymas pats savaime be papildomų poįstatyminių aktų veikti net ir negalės.

Ar Prezidentas ryšis skųsti galimai antikonstitucinius Vyriausybės nutarimus ir stabdyti (švelniai tariant) abejotino teisėtumo pandeminius ribojimus? Spėju, vien mintis apie tai priverstų į Prezidento rūmus atskubėti visus valstybės pareigūnus, atsakingus už pandemijos valdymą. Konstitucija tikslingai paskirsto valstybės valdžios institucijų tarpusavio sąveiką, surasdama konstruktyvų balansą.