Tada mums buvo jūra iki kelių. Jeigu tuomet kas nors būtų pagąsdinęs Trečiuoju pasauliniu karu arba bent tokia agresija, kaip Rusija įvykdė prieš Ukrainą ir atplėšdama Krymą, jį būtume pasiuntę kuo toliau, ir ne tik „ant trijų raidžių“. Juk net neįsivaizdavome, kad po ketvirčio amžiaus istorijos ratas apsisuks.
Bet gal šiandien, prabėgus trims dešimtmečiams, mums neverta kelti nereikalingų emocijų, gąsdinti tautos, kelti nerimo? Juk Europos mastu pas mus pabėgėlių problema ir konfrontacija su diktatoriškais režimais tokia smulkmė…
Bet čia verta prisiminti istoriją, kaip, rodos, „tuščioje vietoje“ įsižiebia konfliktai.
1914-ųjų liepos 28 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai po to, kai birželį serbų nacionalistas Gavrilas Principas Sarajeve nužudė Austrijos sosto įpėdinį 50-metį Pranciškų Ferdinandą, su žmona keliavusį po tuo metu Austrijos-Vengrijos valdytą Bosniją ir užtrukusį kariuomenės parade. Ercherzogas dėvėjo neperšaunamą liemenę, bet kulka pataikė į galvą…
1915 m. vokiečiams netgi pavyko užimti didelę dalį Lenkijos ir Lietuvos, o netrukus ir didžiulę visos Rytų imperijos dalį. Į Rusija plūstelėjo minios lenkų ir lietuvių pabėgėlių, tarp kurių buvo ir mano būsima močiutė, kuri varginančioje kelionėje į Rytus buvo sužalota: iš traukinio vagono paauglę išleido iš kūdros atnešti skardinę vandens, bet traukiniui pajudėjus ji paslydo, griebėsi už bėgio, ir traukinio ratas pervažiavo kairę rankos virš alkūnės…
Taip ir pragyveno ši darbšti moterėlė iki garbaus amžiaus – su viena ranka…
Pabėgėliai daugiausiai įsikūrė Maskvoje, Petrograde, Jaroslavlyje, Tombove, Voroneže, kur kūrėsi lietuviškos organizacijos, draugijos, politiniai rateliai. O Lietuva įėjo į „Obersto“ sudėtį, kur valdžios aparatą sudarė daugiausiai vokiečiai. Okupantai iš gyventojų įvairiomis priemonėmis stengėsi išgauti materialinės naudos Vokietijos kariuomenės reikalams.
Antrojo pasaulinio karo pradžia irgi susijusi su panašia provokacija. 1939 m. rugsėjo 1 d. buvo užpulta Vokietijai priklausiusi Gleivico (Glivicės) radijo stotis Lenkijos pasienyje. Taip vokiečiai, apkaltinę užpuolimu pačius lenkus (naciai buvo persirengę lenkų karių uniformomis) ir dviejų nacių nužudymu, įvykdė Gleivico operaciją kodiniu pavadinimu „Himleris“, ir ji tapo dingstimi pradėti Antrąjį pasaulinį karą.
Beje, operacijai Gleivico radijo stotyje vadovavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-rių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis), liudijęs Niurnberge ir po karo parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“.
Analogiškai sovietai inspiravo ir Lietuvos okupaciją 1940-aisiais. Besibaigiant birželio 14-ąjai SSRS užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ultimatumą, reikalaujantį sudaryti Maskvai palankią Vyriausybę ir įsileisti į Lietuvą sovietų kariuomenę. Priešintis galimybių nebuvo, ir jau kitą rytą Raudonosios armijos daliniai peržengė Lietuvos sieną.
Viskas buvo surežisuota: birželio 15-osios naktį, tarsi papildoma dingstis įvesti kariuomenę, buvo įvykdyta provokacija: savo poste Ūtos pasienio užkardoje buvo nužudytas sargybos viršininkas Aleksandras Barauskas.
Liudininkų parodymais apie dvidešimt 185-osios sovietinės šaulių divizijos žvalgų grupės kareivių tą ankstų rytą įsiveržė į sargybos būstinę, kur su šeima gyveno policininkas, susprogdino joje granatą, o jį patį išsivedę į lauką nušovė. Užpuolikai pasitraukė į Baltarusijos teritoriją. Ši provokacija jau po kelių valandų paskatino įvesti dar keliolikos tūkstančių sovietinių karių kontingentą.
Dabar pasakykite: ar sunku Aliaksandrui Lukašenkai, pasitarus su Vladimiru Putinu, surengti tokią provokaciją kur nors migrantų apgultame Lietuvos pasienyje prie Druskinininkų? Juk baltarusių ir lietuvių pareigūnai kartais stovi vieni prieš kitus kokiu 10 metrų atstumu ir abieji pjudosi pasimetusiais pabėgėliais. Gerai, kad jie be ginklų, nors iš Baltarusijos pusės dažnai pasigirsta automatų papliupos…
O A. Lukašenkos tonas vis griežtėja. „Nuo šios dienos nė viena koja neturi įžengti į Baltarusijos teritoriją iš kitos pusės – ar iš Pietų, ar iš Vakarų“, – pareiškė jis. Prie sienos jis sutelkė dar didesnes pajėgas, čia prasidėjo jų sąveikos pratybos. Jos rugsėjį susijungs su „Zapad-21”. Žiedas aplink Lietuvą spaudžiasi. Prezidentas Gitanas Nausėda visų šių pratybų nesiūlo dramatizuoti, jis tyli ir dėl raginimų aktyvinti NATO 4-ąjį straipsnį…
Gąsdinimas Trečiuoju pasauliniu karu gal iš tiesų būtų perdėtas, bet akivaizdu, kad Baltijos regione bręsta konfliktas.
Kaip rodo istorija, jį įžiebti tetrūksta menkiausios kibirkšties.
Iškauskas dėl Lietuvos 1941 m. birželio 14 d. skirtingos padėties nuo kitų jo vardijamų kaip analogiškų karo prasidėjimo atvejų, matyt, sąmoningai to nepastebi, praleisdamas esminį faktą, kad Lietuva jau 1939 spalio 10 d. su Sovietais sudarė Savitarpio pagalbos sutartį įsileisdama į savo teritoriją 20 tūkst. sovietų kariuomenę, kuri dislokavosi 5-ose bazėse Lietuvoje. Taigi 1941 m. birželio 14 d. Sovietų ultimatumas buvo tik 1939 m. spalio 10 d. pradėto proceso pabaiga. Tad Lietuvos 1941 m. birželis nelygintinas nei su 1-ojo, nei 2-ojo karų pradžia. Jis yra skirtingas nuo jų ir sietinas su Smetonos valdžios slėpta vasalyste Lenkijai dėl jos užgrobto Vilniaus, o kai šios 1939 m. rugsėjį nebeliko, ultimatumais įformintu dėjimuisi su Sovietais.
deja, jis tik įrodo, kad II-oji okupacijos pradžia buvo pradėta Kremliui suplanavus Barausko nužudymą. Jau iš vakaro ten buvo nutarta padaryti tokią provokaciją, kaip Gleivice ar Sarajeve. Ir kitą dieną Lietuvos sieną peržengė ne 20, o dar beveik 100 tūkst.rusų – iš viso apie 130. Skaitykit istoriją, tamsta Vilna…
Matyt, jau tiek esate “skaitęs – prisiskaitęs”, kad net pamiršote, jog Sovietai pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį “su Smetona” jau 1939 m. spalį -lapkritį 5-iose karinėse bazėse Lietuvos teritorijoje dislokavo 20 tūkst. savo kariuomenės, o 1940 m., o ne 1941 m., birželį dar su 100 tūkst. kariuomene įžygiavo Lietuvon galutinai jos okupuoti ir inkorporuoti į Sovietų sąjungos valstybės sudėtį. Taip suverenios Lietuvos valstybės nebeliko, galima sakyti, be šūvio dar iki karo… Ir tai be abejonės lėmė, kad po karo – 1945 metais Lietuva netapo taip vadinama Liaudies respublika – kokiomis tapo Lenkija, Čekija ir kitos šalys.
Pridurmui. A. Smetona labiausiai bijojo vokiečių, kaip aukštesnės kultūros valstybės. Jie mus greitai “asimiliuos”. O rusai? O Sov. Rusija yra žemesnės kultūros, “drauginga” šalis – išgyvensim . Stalinas , naikindamas “kominterną ” , net 4 komunarus atidavė sušaudyti.
Prof. V. Rakutis gali papasakoti kokie kariniai planai su r.armija buvo sukurti prieš nacių Vokietiją
„Лукашенко подставил силовиков / Разоблачение“
– youtu.be/FxtZWBugeng
Rodo ir BY sieną su LT.
———————
Autorė kviečia:
Rugsėjo 13 d., keturiais mašinraščio puslapiais papildytas straipsnis (bus daugiau)
„Polemika dėl atminties kultūros Vokietijoje”
– aidas.lt/lt/istorija/article/26034-08-09-polemika-del-atminties-kulturos-vokietijoje