Lietuvos nacionalinis kultūros centras (LNKC) 2021 m. minėdamas 80-ies metų sukaktį kviečia žiūrėti šiai sukakčiai skirtą eilę tinklalaidžių „Pokalbiai prie Vilnelės“.
Antroji tinklalaidė skirta Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadui: į jį įrašytoms tradicijoms, nuostabioms jų puoselėtojų bendruomenėms ir žmonėms, kurie prisideda prie mūsų paveldo išsaugojimo ir sklaidos.
Studijoje svečiavosi etnomuzikologė prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus patarėja Dalia Blažulionytė, Kauno rajono Samylų kultūros centro etnografė Gražina Gutmanienė, pokalbį vedė Lietuvos nacionalinio kultūros centro specialistės Vida Šatkauskienė ir Loreta Sungailienė.
Tinklalaidę parengė ir transliavo: Jurga Gailiūtė, Ieva Krivickaitė, Eglė Ladigienė, Justinas Ladyga, Skirmantė Ramoškaitė, Jonas Tumasonis-Adominis, Rūta Verseckaitė, Gedvilė Žilėnaitė.
Tinklalaidėje naudota Lietuvos nacionalinio kultūros centro Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado archyvo, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos projekto „Kryždirbystės keliai Lietuvoje“ (www.kryzdibysteskelias.lt), laidos „Litwa nieoczywista: ludzie z dna“ (wilno.tvp.pl), LRT.lt mediatekos, asmeninė Audronės Žilinskienės, Skaidrės Urbonienės, Adolfo Teresiaus medžiaga.
Gražus pašnekesys, įtaigiai paaiškinantis UNESCO konvencijos (Lietuvoje ratifikuota 2004 m.) tautų kultūrinio gyvenimo vystymosi gaires. Pašnekesyje pabrėžiama, jog svarbu, kad materialus ir nematerialus kultūrinis paveldas įsilietų vienas kitą, atskleisdamas dvasinį, pavyzdžiui, kryždirbystėje, meno kūrinio turinį. Tuomet šie objektai yra lankomi, dedamos jų papėdėje gėlės, objektas įgauna simbolinę reikšmę.
Tokį objektą šimtmečių sandūroje yra sukūręs architektas monumentalistas Liudvikas Pocius, kai apgriuvusi tuomečio Palangos vyr architekto iniciatyva apgriuvusi Birutės kalno koplyčia buvo perstatyta (du esantys langai papildyti keturiais) ir į juos įmontuotas architekto Liudviko Pociaus sukurtas iš vidaus žiūrimas vitražas. Vitražas vaizdavo vaidilutę (vėliau Didžiąją Lietuvos Kunigaikštienę) Birutę, žengiant lemtingą žingsnį prieš sutinkant jai tapti LDK Kęstučio žmona. Vaidilutės, žinia, buvo dorovingos, ją vaizduojantis vitražas buvo įtrauktas į Lietuvos kultūrinio paveldo objektų sąrašą. Palangos m. savivaldybė netruko koplyčios viduje įsteigti civilinės metrikacijos santuokų skyrių (iškilmių stalas vitražo neužstojo) ir taip, sukūrus materialaus ir nematerialaus kultūrinio paveldo visumą, koplyčia tapo dorovinės santuokos simboliu – ką bekalbėti apie eiles, norinčių čia susituokti žmonių iš visos Lietuvos. Plušo čia (ypač vasarą) santuokų skyriaus darbuotojai, negailėdami viršvalandžių. Deja, ne taip ilgai, kaip to visuomenei reikėjo: Birutė viduj nelegaliai buvo užstatyta Mergelės Marijos paveikslu, metrikacijos skyrius iškeltas, durys koplyčios vidun užrakintos. Policija vandalizmo, nukreipto prieš seną Lietuvos valstybės istoriją ir dorovę skatinančiu kultūros paveldo paminklą, kaltininkų neišaiškino, tyli ir Palangos miesto savivaldybė.
Tada merą Šarūną Vaitkų dėl abuojumo tiems, kurie negali tuoktis koplyčioje, žemaičiai užpylė per elektroninį paštą taip, kad šis užlūžo. Efektas, tačiau, nulinis, nes koplyčia tebeužrakinta. Visgi, jeigu Palangos m. savivaldybė (koplyčia yra valstybės balanse) nesilaikys Lietuvoje ratifikuotų UNESCO konvencijos reikalavimų, supykę žemaičiai Vilnių gali paduoti tarptautiniam arbitražui. Artėjant rinkimams, turėkite, prašau, tai omenyje Šarūnai Vaitkau.