Dž. Kempbelas. Karo ir neapykantos mitologija

Ištraukos iš knygos: Joseph Campbell. Mitai, kuriais gyvename. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Tyto alba, 2018, p. 200–215, 224.

Vakaruose du garsiausi karo mitologijos kūriniai yra Iliada ir Senasis Testamentas. Bronzos amžiaus pabaigoje ir geležies amžiaus pradžioje graikai vis labiau įsitvirtino senovės Egėjuje, tada į Kanaaną ėmė plūsti amoritai, moabitai ir ankstyvieji habiru, arba hebrajai. Šios invazijos vyko maždaug tuo pačiu metu, kartu vystėsi ir legendos, šlovinančios jų pergales. Be to, nedaug skyrėsi ir pamatinės mitologinės sampratos, įkvėpusios šias dvi legendų sistemas. Abi vaizdavo tarsi dviaukštį pasaulį: apatiniame aukšte – žemė, o viršuje – dieviškos būtybės.

Žemės plotmėje vyko tam tikri karai, mūsų žmonėms nugalint anuos žmones, tačiau karų eiga buvo reguliuojama iš viršaus. Iliados atveju, įvairūs politeistinio panteono dievai įvairiai palaikė abi puses, nes ten aukštai taip pat vyko vaidai – Poseidonas stojo prieš Dzeuso valią, Atėnė prieš Afroditę, o Dzeusas kurį laiką prieš Herą. Kaip viršuje klostėsi dievų kivirčai, taip ir žemėje kariuomenių sėkmė.

Iš tikrųjų vienas įdomiausių Iliados aspektų yra tas, kad, nors ji sukurta pagerbti graikams, didžiausia šlovė ir garbė tenka trojėnams. Kilnusis trojėnų kovotojas Hektoras yra svarbiausias kūrinio dvasinis herojus. Šalia jo Achilas atrodo kaip banditas. Ir tas gražus epizodas VI giesmėje, kai Hektoras, eidamas į mūšį, atsisveikina su žmona Andromache ir sūneliu Astianaktu („kaip skaisčia žvaigžde padangių“ auklės rankose), yra tikrai aukščiausias žmoniškumo, švelnumo ir tikro vyriškumo taškas visame kūrinyje.

Arba pažvelkime į didingą Aischilo tragediją „Persai“: koks nepaprastas spektaklis parodytas graikų mieste, praėjus vos dvidešimčiai metų nuo tada, kai pats Aischilas Salamine kovėsi su įsibrovusiais persais! Veiksmas vyksta Persijoje – karalienė su dvariškiais kalbasi apie nugalėto karaliaus Kserkso grįžimą iš to mūšio. Parašyta iš persų žiūros taško, ir tai parodo, kaip pagarbiai, su kokiu empatijos gebėjimu senovės graikai galėjo pavaizduoti net savo grėsmingiausius tuometinius priešus.

***

Bet nuo Iliados ir Atėnų nukreipę žvilgsnį į Jeruzalę ir Senąjį Testamentą, pamatysime mitologiją su visai kitokiu antruoju aukštu ir kitokia galia jame – ne politeistinį panteoną, tuo pat metu palaikantį abi puses, o vieno tikslo siekiančią vieną dievybę, visada palaikančią tik vieną pusę. Atitinkamai ir priešai, kad ir kas jie būtų, šioje literatūroje traktuojami visiškai kitaip negu graikų, tiesiog tarsi būtų pusžmogiai:  ne „tu“ (Martino Buberio prasme), o daiktas, „tai“. Parinkau keletą būdingų vietų, kurias, neabejoju, visi lengvai atpažinsime, – pakartotos šiame kontekste jos gali padėti mums suvokti, kad buvome auklėjami remiantis viena žiauriausių visų laikų karo mitologijų.

Pirmiausia štai taip:

Kai Viešpats, tavo Dievas, bus tave įvedęs į kraštą, kurio paveldėti eini, ir bus tau išvaręs daug tautų: hetitus, girgašitus, amoriečius, kanaaniečius, perizitus, hivitus ir jebusitus, septynias tautas, daug galingesnes už tave, – kai Viešpats, tavo Dievas, bus juos tau atidavęs, ir tu juos nugalėsi, turi juos skirti sunaikinti. Nesudaryk su jais sandoros ir jų nepasigailėk. Nesimaišyk su jais vedybomis, duodamas savo dukteris jų sūnums ar imdamas jų dukteris savo sūnums, nes tai nugręš tavo vaikus nuo manęs tarnauti kitiems dievams. Tuomet Viešpaties įniršis suliepsnos ant tavęs, jis nedelsdamas tave sunaikins. Jūs turite su jais šitaip pasielgti: sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų šventuosius akmenis, nukirskite jų stulpus ir sudeginkite jų stabus ugnyje, nes tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta. Viešpats, tavo Dievas, išsirinko iš visų žemės tautų tave būti jo branginama tauta. (Pakartoto Įstatymo 7, 1–60)

Prisiartinęs prie miesto jį užpulti, pasiūlyk jam taikos sąlygas. Jeigu jis tavo taikos sąlygas priima ir tau pasiduoda, tada visi jame esantys žmonės turės tau lažą eiti. O jeigu jis tau taikiai nepasiduoda, bet su tavimi kariauja, tada tu jį apgulsi. Viešpačiui, tavo Dievui, atidavus jį tau į rankas, išžudysi jame visus vyriškius kalaviju. Tačiau kaip grobį gali pasiimti sau moteris, vaikus, galvijus bei visa kita, kas yra mieste, – visą karo laimikį, – ir gali maitintis iš savo priešų paimto karo laimikio, kurį Viešpats, tavo Dievas, bus tau davęs. Taip elgsiesi su visais miestais, kurie yra labai toli nuo tavęs, – su tais miestais, kurie nepriklauso arti esančioms tautoms. Tačiau šių tautų miestuose, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, nepaliksi gyvo nė vieno, kas kvėpuoja. Sunaikinsi juos – hetitus ir amoriečius, kanaaniečius ir perizitus, hivitus ir jebusitus, kaip Viešpats, tavo Dievas, yra tau įsakęs. (Pakartoto Įstatymo 20, 10–17)

Kai Viešpats, tavo Dievas, bus įvedęs tave į kraštą, kurį jis prisiekė duoti tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, – kraštą su turtingais ir dideliais miestais, kurių tu nestatei, su namais, pilnais visokiausių gėrybių, kurių tu nesukrovei, su iškirstomis vandens talpyklomis, kurių tu nekirtai, su vynuogynais bei alyvmedžių miškeliais, kurių tu nesodinai; kai būsi sočiai pavalgęs, rūpinkis neužmiršti Viešpaties, išvedusio tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. (Pakartoto Įstatymo 6, 10–12)

Ir kai skaitydami pereiname nuo Pakartoto Įstatymo prie Jozuės, garsiausios karo knygos iš visų, čia randame žinomiausią legendą – apie Jericho žlugimą. Skardėjo trimitai, griuvo sienos. Tada jie skyrė kalaviju sunaikinti visa, kas buvo mieste, vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus. […] Miestą ir visa, kas jame buvo, jie sudegino. Tik sidabrą ir auksą bei daiktus iš vario ir geležies jie padėjo į Viešpaties Namų iždą. (Jozuės 6, 21, 24)

Kitas miestas buvo Ai. Taigi jie buvo izraeliečių apsupti iš abiejų šonų ir išžudyti, – nė vienas jų neišliko, nė vienas nepabėgo. […] Tą dieną kritusių vyrų ir moterų, visų Ai miesto gyventojų, skaičius buvo dvylika tūkstančių. (Jozuės 8, 22, 25)

Taip Jozuė nugalėjo visą kraštą: aukštumų sritį, Negebą, Šefelą ir šlaitus su visais jų karaliais. Jis nepaliko nė vieno gyvo, bet skyrė sunaikinti visa, kas alsuoja, kaip Viešpats, Izraelio Dievas, buvo įsakęs. (Jozuės 10, 40)

Ir tai tas pats Viešpats Dievas, taip dažnai mūsų taikos balandžių cituojamas mokęs: „Nežudyk!“

Negana to, toliau turime Teisėjų knygą, kurios pabaigoje pasakojama, kaip Benjamino gentis apsirūpino žmonomis (Teisėjų 21). Karalių knygoje matome visiškai pasibaisėtinas skerdynes, įvykdytas Elijo ir Eliziejaus, žinoma, Jahvės vardu. O paskui buvo Jošijo reformos (Karalių antra 22–23).

Bet šalia to ir virš to kyla tas gražus galutinės visuotinės taikos idealas, kuris nuo Izaijo laikų taip viliojamai reiškėsi visose svarbiausiose Vakarų karo mitologijose. Pavyzdžiui, yra toks dažnai cituojamas Izaijo 65 pabaigos vaizdinys, kur ganysis vilkas drauge su ėriuku, liūtas ės šiaudus kaip jautis, o žaltys mis dulkėmis. Nebus užgavimo nei sunaikinimo visame mano šventajame kalne, – sako Viešpats. Tačiau kiek ankstėliau toje pačioje Izaijo knygoje mums jau paaiškinta, koks iš tiesų bus tos ateinančios taikos idealas, ir čia tenka skaityti:

Svetimšaliai tau mūrus atstatys, jų karaliai tau tarnaus, nors nuplakiau tave pykčio valandą, tačiau malonės valandą pasigailėsiu. Tavo vartai visuomet bus atverti, jie nebus užkelti nei dieną, nei naktį, kad galėtų įeiti nešantys tau tautų turtus ir jų karaliai per eitynes. Tauta ir karalystė, kuri tau netarnauja, pražus; tókios tautos tikrai bus sunaikintos. Libano šlovė ateis pas tave drauge su kiparisais, kelvais ir pušimis, kad papuoštų mano Šventyklą ir suteiktų grožį vietai, kur ilsėsis mano kojos. Žemai lenkdamiesi, ateis pas tave tavo engėjų sūnūs; visi, kas niekino tave, parpuls tau po kojų. Jie vadins tave „Viešpaties miestu“ ir „Izraelio Šventojo Sionu“. (Izaijo 60, 10–14)

O juk buvo keista ir šiek tiek grėslu bei šiurpoka visai neseniai išgirsti tų pačių temų aidus, sklindančius iš pergalės šventimo Izraelyje, tuoj po šešių dienų žaibo karo ir septintosios šabo. Kitaip sakant, ši mitologija, kitaip nei senovės graikų, tebėra labai gyva.

***

Ir, žinoma, kad matytume visą vaizdą, pasakytina, jog arabai turi savąją dievišku lygiu įtvirtintą karo mitologiją. Nes jų tauta, pasak jų legendos, taip pat esanti iš Abraomo – jo pirmojo sūnaus Izmaelio palikuonys. Be to, pasak šios Korane patvirtintos istorijos, būtent Abraomas ir Izmaelis prieš gimstant Izaokui Mekoje pastatė Kaabos šventovę, kuri yra vienijantis esminis viso arabų pasaulio ir viso islamo simbolis bei šventenybė. Arabai vertina tuos pačius pranašus kaip žydai ir semiasi iš jų įsitikinimų. Jie gerbia Abraomą ir Mozę. Labai gerbia Saliamoną. Gerbia ir Jėzų – kaip pranašą. Tačiau svarbiausias jų pranašas yra Mahometas, ir iš jo, be kita ko, ryškaus karžygio, jie gavo savo fanatišką mitologiją, skelbiančią bekompromisį karą Dievo vardu.

Džihadas, šventojo karo pareiga, yra samprata, išrutuliota iš tam tikrų Korano vietų, kurios didžiųjų užkariavimų laikotarpiu (nuo VII iki X a.) buvo aiškinamos kaip įpareigojančios kiekvieną musulmoną vyrą, kuris yra laisvas, pilnametis, turintis visas protines galias ir fiziškai tinkamas tarnybai. Paskirtos jums kautynės, – skaitome Korano 2 suroje, 216 eilutėje, – o jos jums nepakenčiamos. Ir galbūt jūs nekenčiante ko nors, o jis jums gėris. Iš tiesų Dievas žino, o jūs nežinote! „Kovoti už tiesą – viena aukščiausių labdaros apraiškų, – skaitau šio fragmento komentare. – Ką gali pasiūlyti brangesnio už savo gyvybę?“

Visos žemės, nepriklausančios „islamo buveinei“ (dar al-Islam), yra užkariautinos ir todėl vadinamos „karo buveine“ (dar al-harb). Sakoma, kad Pranašas kalbėjęs: „Man įsakyta kautis, kol žmonės ims liudyti, kad nėra kito dievo, išskyrus Dievą, ir Mahometas yra jo pasiuntinys.“ Idealiu atveju kiekvienas musulmonų valdovas turėtų bent kartą per metus rengti žygį prieš netikėlius. Tačiau, kai tai nebeįmanoma, užtenka, kad išlaikoma ir apmokama kariuomenė, pasirengusi džihadui.

O žydams, „Knygos tautai“, kaip jie čia vadinami, šioje galvosenoje skirta ypatinga vieta, nes jie pirmieji gavo Dievo žodį, bet paskui (Mahometo požiūriu) ne kartą jo atsižadėjo, atsimetė, atstūmė ir net žudė vėlesniuosius Dievo pranašus. Korane ne kartą į juos kreipiamasi ir jiems grasinama. Iš tų epizodų pacituosiu tik vieną, iš 17 suros, 4–8 eilutes (kur šiame tekste pasirodo žodis „Mes“, turimas galvoje Dievas; „jūs“ – žydai; „Knyga“ – Biblija):

Ir nusprendėme Mes sūnums Izraelio Knygoje: „Du kartus savivaliausite jūs žemėje ir pasikelsit į didžią puikybę.“ Ir kai išsipildė pažadas apie pirmąjį iš minėtųjų, mes sukėlėme prieš jus Savo vergus, turinčius stiprią galią [babiloniečius 685 m. per. Kr.], ir jie prasiskverbė į jūsų būstus, ir pažadas tapo išpildytas. Paskui Mes dovanojome jums pergalę prieš juos ir padėjome jums turtu ir sūnumis, ir padarėme jūsų bendruomenę gausesnę. Jeigu jūs kuriate gėrį, tai tik savo naudai. O jeigu kuriate blogį, tai tik prieš save. O kai išsipildė pažadas apie antrąjį, Mes leidome jūsų priešams, kad jie nuliūdintų jūsų veidus ir įžengtų į jūsų Šventyklą [romėnams 70 m. po Kr.], kaip kad įžengė pirmąjį kartą, ir kad sunaikintų viską, kas jiems pakliuvo į rankas. Galbūt jūsų Viešpats pasigailės jūsų. Bet jeigu jūs grįšite prie savivaliavimo, tai ir Mes grįšime prie bausmės jums. Netikintiesiems Pragarą padarėme kalėjimu.

***

Štai tokios tos dvi karo mitologijos, kurios net ir šiandien konfrontuoja labai vaidinguose Artimuosiuose Rytuose ir net gali sukelti gaisrą mūsų planetoje.

Tačiau mintimis grįžkime į praeitį, kurios tąsa yra mūsų dabartis: senasis biblinis idealas aukoti Jahvei holokaustą, užgrobtame mieste išžudant visa, kas gyva, buvo tik hebrajiškas variantas papročio, būdingo visiems ankstyviesiems semitams: moabitams, amoritams, asirams ir visiems kitiems. Tačiau apie VIII a. pr. Kr. vidurį Asirijos karalius Tiglatpalasaras III (valdė 745–727 m.), regis, pastebėjo, kad užkariautame krašte visus išžudžius, nebėra ko paimti į vergiją. Bet jeigu lieka gyvų, jie netrukus susiima, ir tenka malšinti sukilimą. Todėl Tiglatpalasaras sumanė, kad gyventojus reikia perkelti iš vieno regiono į kitą: užėmus miestą visi gyventojai pasmerkiami priverstiniams darbams kitur, o tos kitos vietos žmonės perkeliami į ištuštėjusį miestą.

Šis sumanymas pasirodė esąs veiksmingas ir prigijo; tad praėjus dar dviem šimtmečiams visi Artimieji Rytai buvo perkraustyti. Krašte įsišaknijusių žmonių beveik nebeliko. Izraeliui pralaimėjus, jo žmonės nebuvo išžudyti, kaip būtų atsitikę pusšimčia metų anksčiau. Jie buvo perkelti kitur, o jų buvusioje karalystėje apgyvendinta kita tauta (vėliau vadinama samariečiais). Taip pat, kai 586 m. buvo užimta Jeruzalė, jos žmonės ne išžudyti, o perkelti į Babiloniją, – apie tai rašoma garsiopjoje 137 psalmėje:

Prie Babilono upių mes sėdėjome verkdami, Siono kalną atsiminę. Ant to krašto tuopų pakabinome savo arfas, nes mus į nelaisvę išvariusieji ten liepė mums giedoti, mūsų engėjai vertė mus džiūgauti, sakydami: „Pagiedokite mums Siono giesmių!“

Kaipgi galime mes giedoti Viešpaties giesmę svetimoje žemėje? Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!

Atmink, Viešpatie, ką darė edomitai tą dieną, kai Jeruzalė buvo paimta, ką jie šaukė: „Griaukite! Išgriaukite ją iš pamatų!“ Dukterie Babilonija, griovike! Laimingi bus, kurie atmokės tau už mums padarytą pikta! Laimingi, kurie paims tavo mažylius ir tėkš juos į uolą!

Bet paskui visa Artimųjų Rytų mitologija labai staiga iš esmės persimainė, arijams persams ūmai įspūdingomis pergalėmis užkariavus visas antikinio pasaulio tautas, išskyrus Graikiją, – nuo Bosforo ir Aukštutiniojo Nilo iki Indo. Babiloniją 539 m. pr. Kr. užėmė Kyras didysis, tačiau jis pasišovė valdyti imperiją nei žudydamas, nei iškeldindamas, o sugrąžindamas tautas į savo vietas, parvesdamas pas jų dievus ir valdydamas per pavaldžius jų pačių padermės ir tradicijų karalius. Šitaip jis tapo pirmiuoju karalių karaliumi.

Ir šis galingų persų monarchų titulas netrukus tapo paties Izraelio Viešpaties Dievo titulu, mat Kyras šią tautą sugrąžino į jų miestą ir paskatino atstatyti Šventyklą. Izaijo 45 šis pagonis net šlovinamas kaip koks mesijas, pateptasis Jahvės tarnas, kurio ranka iš tikrųjų buvo Jahvės ranka, lėmusi sugrąžinti jo tautą į jos šventąją buveinę. Ir jeigu šį skyrių suprantu teisingai, per šį pranašą čia žadama, kad galiausiai ne persai, o pati Jahvės tauta viešpataus pasaulyje Dievo vardu (Izaijo 45,14–25).

Senovės Persijos karalių požiūriu, būtent jie ypatingu būdu atstovavo žemėje Šviesos Viešpaties idėjai ir valiai. Ir štai matome, kad daugiarasėje ir daugiakultūrėje didžiojoje persų imperijoje – o juk tai buvo pirma tokia imperija pasaulio istorijoje – buvo religijos autorizuotas imperialistinis akstinas, keliantis tikslą, kad Persijos karalių karalius tiesos, gėrio ir šviesos labui taptų žmonijos valdovu, atkuriančiu tiesą. Ši idėja tapo itin patraukli karaliams, tad monarchų užkariautojų buvo perimta visur.

Todėl vargu ar reikia stebėtis, kad Izaijo 40–55 skyriuose entuziastingas žydų autorius, Kyro Didžiojo amžininkas ir persų sumanyto Jeruzalės atgavimo gyvas liudytojas, savo pranašystėse parodo zoroastrinių idėjų įtaką – pvz., garsiosiose 45 skyriaus ištarmėse: Taip kalba Viešpats Kyrui, savo pateptajam […]: „Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas; aš, Viešpats, visa tai padarau.“ Būtent šiuose vadinamojo Antrojo Izaijo skyriuose matome ankstyviausią atvejį, kai Jahvė šlovinamas ne tik kaip didžiausias ir galingiausias dievas tarp dievų, bet ir kaip vienintelis visatos Dievas, kurio išganyti gali būti ne tik žydai, bet ir pagonys, – štai, pavyzdžiui, skaitome: Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes aš Dievas, ir kito nėra! (Izaijo 45, 22).

Be to, ankstesnioji, ikiegzilinių pranašų mesijo idėja buvo tiesiog idealus karalius Dovydo soste, kuris, kaip sakoma Izaijo 9,6, valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius; o poegziliniu laikotarpiu, ypač vėlyviausiuose helėnizmo epochos apokaliptiniuose raštuose, pvz., Danieliaus knygos 7, 13–27, kalbama apie tą, kuriam istorinio laiko pabaigoje bus duotos visų kalbų tautos ir gentys ir amžina valdžia, tverianti amžinai. Negana to, tuo pat metu daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie – amžinajam gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinajai negarbei (Danieliaus 12, 2).

Neabejotina, kad tokioms idėjoms kaip šios – pasaulio pabaigos ir mirusiųjų prisikėlimo – turėjo įtakos zoroastrizmo eschatologija. Be to, paskutinio amžiaus pr. Kr. esenų Negyvosios jūros rankraščiuose persų minties įtaka matoma kiekviename žingsnyje. Iš tikrųjų tuo laikotarpiu būta tiek baisios sumaišties, kad visi, susipažinę su šia senąja zoroastrizmo tema, galėjo laukti pasaulio pabaigos ir išganytojo Saošjanto atėjimo.

Tuo laikotarpiu tarp įvairių įsitikinimų žydų, regis, vyravo jausmas, jog pasaulio pabaiga visai arti. Zoroastrinėje aplinkoje tai būtų reiškę išganytojo Saošjanto atėjimą. Poegziliniams žydams turėjo pasirodyti Pateptasis, t. y. Mesijas. Tautos būsiančios sunaikintos. Net Izraelio liksiąs tik truputis. Štai tokioje tirštai įaudrintoje atmosferoje gimė krikščionybė.

***

Jėzaus evangelijoje kalbama apie jau baigtą mūšį. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.“ O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. (Mato 5, 43–45)

Tačiau kiek vėliau matome šiuos stulbinančius Mato 10 žodžius: Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais. Luko 14 vėl išgirstame tarsi aidą: Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.

Užuomina į Kristaus atnešamą kalaviją negalėjo reikšti jokio fizinio karo ginklo – be kita ko, tai aiškiai matoma jo suėmimo scenoje Getsemanės sode:

Štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštujų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį. O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė. Ir štai vienas Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“ (Mato 26, 47–52)

Ganėtinai aišku! Argi ne? Vis dėlto tas ryžtingas kalavijo naudotojas, kuris Evangelijoje pagal Joną (18, 10) įvardintas esąs Petras, buvo ne paskutinis Jėzaus sekėjas, savo mokytoją ir jo mokymą išdavęs taip pat aiškiai kaip ir pats Judas. Nuo Konstantino pergalių IV a. po Kr. laikų Bažnyčia, įsteigta ant to paties gerojo Petro vardo uolos, labai plačiai skleidė savo tikėjimą kalaviju.

Štai per pačius viduramžius, vadovaujant galingam popiežiui Inocentui III (1198–1216), švytravimas aštriuoju Petro ginklu pasiekė liepsningą apogėjų Kryžiaus žygio prieš albigiečius traškančiose ugnyse – liepsnose pleškėjo eretikai katarai, pasivadinę „tyraisiais“, atvirai atsižadėję kalavijo ir pasiryžę gyventi asketiškai tyrai bei taikiai.

Ironiška tai, kad asketiškoji krikščioniška žinia, vos tik iš Kristaus lūpų pasiekusi jo artimiausio sekėjo ausis, pavirto (ir iki šiol tebėra taip interpretuojama) tiesiog dar viena šventojo karo, džihado ar kryžiaus žygio doktrina.

***

Apžvelgdami karo mitologijas ir Toroje, ir Korane radome įsitikinimą, kad Dievas, visatos kūrėjas ir vienintelis valdovas, visiškai ir visada palaiko tam tikrą išrinktąją bendruomenę, todėl jos karai yra šventieji karai, kariaujami Dievo valios vardu bei interesu. Panaši nuostata skatino ir actekų Gėlių karus, kad belaisvių aukojimas palaikytų saulės judėjimą.

Antra vertus, Iliadoje Olimpo gyventojų simpatijų tenka abiem kariaujančioms pusėms, o pats Trojos karas aiškinamas ne kosminiais, o žemiškais, žmogiškais motyvais: kariauta siekiant atgauti pagrobtą žmoną. Ir kilnus karžygio didvyrio idealas čia išreikštas ne graikų, o trojėnų herojaus Hektoro charakteriu ir žodžiais.

Aš čia matau aiškų kontrastą abiejų semitinių karo mitologijų dvasiai ir, antra vertus, panašumą į indų Mahabharatą. Tiesus Hektoro ryžtas eiti į mūšį vykdant pareigą šeimai bei miestui ir Bhagavadgytoje iš Ardžunos reikalaujama „savitvarda“ (joga), vykdant savo kastos pareigą, iš esmės priklauso tai pačiai kategorijai. Be to, tiek indų, tiek graikų epe vienoda garbė ir pagarba skiriama abiejų pusių kovotojams.

Parengė Dainius Razauskas