Č. Iškauskas. Dar viena lietuvių kalbos naikinimo banga

Šis straipsnis buvo paskelbtas dar 2014 m. gegužę, per lietuviškos spaudos laisvės dieną, kuri beveik sutampa su tokia pat pasauline diena. Šiandien, kai naujoji liberalioji valdžia vėl bando uždėti jai apynasrį, minėta publikacija apie germaniškąją lietuvių kalbos suvaržymų bangą neprarado savo svarbos.

Lietuvių kalba išgyveno keletą sunkių jos niokojimo laikotarpių. Ji kentė ir garbingai ištvėrė ne tik jos rusifikaciją ir polonizaciją, bet ir germanizaciją. Tiesa, germaniškosios represijos prieš lietuvišką raštą, kalbą ir spaudą vyko kur kas mažesniame regione negu carinė Rusijos imperija arba nelygiateisė ATR. O ir apynasris lietuvių kalbai vokiečių buvo uždėtas laisvesnis, ne taip griežtai varžomas.

Nuo Lietuvos atplėštas kraštas

Kalbėtume apie Mažąją Lietuvą, arba Prūsų Lietuvą  (vok. Preussisch Litauen, rečiau – Litauischer Kreis, Litauische Ämter, Provinz Litthauen). Kaip aiškina Wikipedia, tai istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno vadinamieji lietuvininkai (mažlietuviai) – vakarų lietuvių etninė grupė. Iki Kalavijuočių Ordino invazijos XIII a. vėliau Mažąja Lietuva tapusio regiono gyventojai buvo daugiausia skalvių ir nadruvių gentys. Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir Ordino ši teritorija prarado didelę dalį savo gyventojų.

Regionas vėl pradėtas apgyvendinti po 1422 m. rugsėjo 27 d. sudarytos Melno taikos tarp LDK ir Ordino, kai kalavijuočiai atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją, bet pasiliko Klaipėdos kraštą, tačiau nustatė ir valstybinę sieną, kuri išliko iki pat 1919 m. (Versalio sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir tapo tarptautinės kontrolės objektu).

Tada gyventojų pagrindą sudarė likusieji baltai, naujai atsikėlę lietuviai ir iš kitų Prūsijos regionų grįžtantys gyventojai. Buvusiose baltų žemėse, daugiausia Nadruvoje, Skalvoje, Lamatoje ir Klaipėdos apylinkėse, kūrėsi kolonistai iš LDK, kurie maišėsi su menkais vietos baltų likučiais. Vokiečių Ordinas šiuos kolonistus noriai priėmė, nes karinių nesėkmių nustekentam Ordinui jie įdirbo iki šiol nenaudotas žemes (dykras) bei mokėjo mokesčius ir duokles.  

„Mažosios Lietuvos“ sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Šiuo metu jo dauguma priklauso Kaliningrado sričiai, dalis – Lietuvai (Klaipėdos kraštas) ir Lenkijai. Siaurąja prasme taip vadinamas tik Klaipėdos kraštas – vienas iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų.

Čia tiktų Post Scriptum: me­tus del­su­si šį vasarį Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja į Lie­tu­vos vie­to­var­džių są­ra­šą įtrau­kė ir Ma­žą­ją Lie­tu­vą. Iki šiol tu­rė­ju­si tik is­to­ri­nės vie­to­vės sta­tu­są Ma­žo­ji Lie­tu­va ta­po ofi­cia­liu mū­sų ša­lies et­nog­ra­fi­niu re­gio­nu. Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Sta­sys Kas­pa­ra­vi­čius įsi­ti­ki­nęs, kad klai­pė­die­čius, ši­lu­tiš­kius ar Pa­gė­gių žmo­nes pa­kak­tų va­din­ti že­mai­čiais, o ne kaip kitaip. Tad ir kalba jų nesikeis.

Išskirtiniai kultūros ir kalbos paminklai

Paradoksalu, kad šis iš rankų į rankas ėjęs ir suskaldytas kraštas valstybei davė pagrindinius rašto ir kultūros paminklus. Prof. Zigmas Zinkevičius, tyrinėjęs Mažosios Lietuvos reikšmę Lietuvos istorijoje, išvardina juos. Prisiminkime ir mes:

Mažojoje Lietuvoje 1547 m. buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo katekizmas.

Mažojoje Lietuvoje 1653 metais pasirodė ir pirmoji lietuvių kalbos gramatika, kurios autorius buvo mažlietuvis Danielius Kleinas. Visi pripažįsta, kokia svarbi yra pirmosios knygos ir pirmosios gramatikos reikšmė tautos kultūrai.

Mažojoje Lietuvoje pirmą kartą į lietuvių kalbą buvo išversta ir visa Biblija. Šį darbą 1579–1590 m. atliko mažlietuvis Jonas Bretkūnas. Biblijos vertimas į liaudies kalbą padarė didelę įtaką visai to meto kultūrai. Pakaktų priminti, kad M. Liuterio atliktas Biblijos vertimas į vokiečių kalbą iš esmės davė pradžią dabartinei bendrinei vokiečių kalbai. J. Bretkūno vertimas tokios reikšmės lietuvių kalbai neturėjo, kadangi nebuvo išspausdintas. Pirmą kartą lietuviška Biblija buvo išleista Mažosios Lietuvos autorių kolektyvo praėjus pusantrui šimtui metų po Bretkūno Biblijos vertimo – 1735 m.

Mažojoje Lietuvoje pasirodė ir pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys – Ezopo pasakėčių vertimas, parengtas mažlietuvio Teofilio Šulco 1706 m.

1718 m. Mažojoje Lietuvoje, Karaliaučiaus universitete buvo įsteigtas pirmasis lietuvių kalbos seminaras, dabar sakytume – pirmoji lietuvių kalbos katedra. Didžiojoje Lietuvoje tai įvyko tik po dviejų šimtmečių, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo.

Mažojoje Lietuvoje 1747 m. buvo išleistas pirmasis mokslinis veikalas apie lietuvių kalbą, parašytas mažlietuvio Pilypo Ruigio.

Čia 1811 m. buvo įsteigta pirmoji lietuviška mokytojų seminarija.

Čia pasirodė pirmieji lietuviški eilėraščiai, pagaliau – pasaulinės reikšmės literatūros šedevras ,,Metai“, sukurtas mažlietuvio Kristijono Donelaičio, o išleistas 1818 m.

Būtent čia, Mažojoje Lietuvoje, pirmiausia pradėta rinkti lietuvių tautosaka, 1825 m. išleistas pirmasis lietuvių liaudies dainų, surinktų Mažojoje Lietuvoje, rinkinys.

Čia 1822 m. pradėtas leisti pirmasis lietuviškas periodinis leidinys ,,Nusidavimai Dievo karalystėje“, o nuo 1883 m. buvo leidžiamas ir pirmasis lietuvių tautinis laikraštis-žurnalas ,,Aušra“, skirtas visai Lietuvai.

1885 m. įsteigta pirmoji lietuviška pasaulietinė draugija „Birutė“.

Mažojoje Lietuvoje 1905 m. įsteigtas pirmasis lietuvių etnografinis muziejus.

Paskui profesorius pabrėžia, kad Mažoji Lietuva davė pradžią dabartinei bendrinei lietuvių kalbai. Būtent Mažojoje Lietuvoje, o ne Lietuvos valstybėje leistose knygose apčiuopiame mūsų bendrinės kalbos ištakas. Mažlietuvių vartota kalba pasižymėjo archaiškumu, kurį lėmė prūsų kalbos substratas, jo poveikis vietinių lietuvių kalbai, o mažlietuvių knygų kalba buvo gana gryna.

Prasidėjus tautiniam atgimimui Mažosios Lietuvos rašomoji kalba buvo perkelta į Didžiąją Lietuvą, kalbininkams, ypač Jonui Jablonskiui, pritaikius ją mūsų poreikiams, pasinaudojus vakarų aukštaičių tarmės pietinės dalies – vadinamųjų suvalkiečių – kalbiniais duomenimis.

Tokį kultūrinį pakilimą greičiausiai lėmė ir tai, kad Mažojoje Lietuvoje jau 1807 m. buvo panaikinta baudžiava, tad visuomenės modernizacija čia buvo spartesnė: greičiau nyko senoji luominė socialinė struktūra, rinkos ekonomika ir modernizacija aktyviau skverbėsi į žemės ūkį. Todėl neretai Prūsų lietuviai laikė carinės Rusijos lietuvius „atsilikusiais“, pašiepiamai vadino juos „žemaičiais“ (suprask – žemo luomo, kokybės).

Politinio suartėjimo klausimas tarp abiejų Lietuvų iškilo tik per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau jo siekė tik nedidelė mažlietuvių inteligentų dalis,  daugiausia esanti šio krašto šviesuolio, spaustuvininko Martyno Jankaus aplinkoje. Didžiajai visuomenės daliai dvikalbystė ir priklausomybė Vokietijos valstybei buvo tapusi jų kultūrinio savitumo dalimi.

Sunaikinti kalbą trukdė karai

Lietuvių, kurių skaičius po 1709 – 1711 m. maro ėmė labai mažėti, germanizavimas vyko gana sumaniai. 1733 m. lietuvių valstiečius pradėta imtis į rekrūtus (karinėn tarnybon iki 25 metų) į Prūsijos kariuomenę, o, nuo 1736 m. įgyvendinant visuotinio pradinio švietimo nuostatus, Prūsų Lietuvoje buvo smarkiai išplėstas kaimo mokyklų skaičius.

Kaimo mokyklos didino raštingumą, tačiau XVIII a. pabaigoje Prūsijoje suvalstybinus švietimą, mokyklos, kaip ir tarnyba Prūsijos kariuomenėje, formavo lietuvių požiūrį į Prūsiją jau kaip į savą valstybę, ugdė jų ištikimybę monarchijai, paklusnumą, discipliną.

Tačiau, kita vertus, prievartinė lietuvių asimiliacija prasidėjo tik po Vokietijos suvienijimo 1871 m., kai Vokietijos imperija pradėjo įsakymais siaurinti lietuvių kalbos viešojo vartojimo sferą, pirmiausia išstumdama ją iš mokyklų. Tada lietuvių kalba vis labiau virto „namų kalba“, plačiau vartota tik bažnyčiose. Kaip ir rusifikacijai Rusijos imperijos valdose, taip ir Mažojoje Lietuvoje kilo kultūrinis pasipriešinimas.

Čia prasidėjo vadinamasis peticijų sąjūdis: net devyniomis peticijomis iki pat 1900 m., įteiktomis Vokietijos kaizeriui, reikalauta grąžinti lietuvių kalbą į mokyklas, sustiprėjo pasaulietinių inteligentų veikla, aktyviai kūrėsi kultūrinės draugijos („Birutė“, Tilžės giedotojų draugija, „Sandora“, „Santara“ ir kt.).

Paskui kaizeris lietuvių kalbos ir kultūros klausimą paliko savieigai, nes jam labiau rūpėjo imperinis karas ir išlikimas: reikėjo ryžtis pasauliniam žygiui į Rytus, paskui reichą užklupo gėdingas pralaimėjimas, revoliucija, kitos lemtingos permainos, susijusios su vokiečių nacionalistų brovimusi į valdžią. Mažoji Lietuva tapo tarsi „keičiama moneta“.

Z. Zinkevičius rašo, kad po Pirmojo pasaulinio karo lietuviškiausia Mažosios Lietuvos dalis – Klaipėdos kraštas – buvo atskirtas nuo Vokietijos ir autonomijos teisėmis prijungtas prie Lietuvos. Bet būtent taip šiame krašte buvo išgelbėta lietuvybė, nors vokiečių įtaka ir toliau nesilpnėjo. Likusi Mažosios Lietuvos dalis – vadinamieji Rytprūsiai (dabar Kaliningrado kraštas) – toliau kentė brutalų vokietinimą, kuris valdant A. Hitleriui dažnai peraugdavo į smurtą.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Mažąją Lietuvą ištiko dar baisesnis smūgis: dauguma gyvenviečių buvo neapsakomai suniokotos, gyventojai išžudyti, o likę gyvi išsisklaidė po visą pasaulį. Po karo senųjų klaipėdiškių tebuvo likę gal tik apie 10–20 proc. Daugeliui jų sovietų valdžia neleido grįžti į gimtuosius namus, jie kentė persekiojimus, trėmimus. Į ištuštėjusias sodybas buvo keliami žmonės iš kitų Sovietų Sąjungos regionų, po pergalės grįžtantys kareiviai.

Senieji klaipėdiškiai, nusivylę tuo, kad jiems reiškiamas priešiškumas, jog jie laikomi vokiečiais („fricais“), su širdgėla traukėsi iš protėvių žemės, nemažai jų išvyko į Vokietiją. Likusieji gyventojai ilgainiui susimaišė giminystės ryšiais su atsikėlusiais iš kitur. Dabar, telikus tik atskiroms autochtonų šeimoms, baigia išnykti kalbos mokslui labai įdomi senoji klaipėdiškių tarmė, reziumuoja Z. Zinkevičius.

Panašus likimas ištiko ir kitą tuometinės Lietuvos dalį – Užnemunę, dažnai tapatinamą su Suvalkija. Ji po trečiojo ATR padalijimo irgi priklausė Rytų Prūsijai, tačiau po 20 metų atiteko Rusijos imperijai. Tiesa, šiame regione, kuris šiaurinėje dalyje buvo susimaišęs su žemaičiais (vienu metu ji priklausė Žemaitijos seniūnijai), lietuvių kalbos skurdinimas buvo švelnesnis, o ją daugiau veikė lenkai negu vokiečiai.

***

Taigi, lietuvių kalbai XIX-XX a. teko didžiuliai išbandymai.

Telieka stebėtis, kaip ją iki šiol išsaugojome unikalią, turtingą ir gyvybingą.

Deja, priešinimasis pavojams slopsta. Inteligentija tyli, kultūros šviesuliai, tokie aktyvūs buvę Atgimimo metu, nuobodžiauja prie savo ikitvaninių rašomųjų mašinėlių, tesikauna keli politikai, visuomenininkai, tautininkai, paniekinamai vadinami „nacionalistais“.

Gali būti, kad, išlaikę tris kalbines invazijas, neištversime visa šluojančio, dar pavojingesnio jos atoslūgio, su kuriuo į mūsų kalbą pateks visokios kalbinės sąšlavos: svetimas raidynas, keliakalbystė, liberalus lietuvių kalbos traktavimas pagrindiniuose teisiniuose dokumentuose.