Nei karantinas, nei viruso koronė negali atšaukti kad ir iš lėto ateinančio pavasario, Verbų sekmadienio ir Šventų Velykų.
O koks Verbų sekmadienis be verbų, kurias rišant Dzūkijoje buvo naudojamas ir vienas dzūkams įprastas, bet didesnėje dalyje Lietuvos nerandamas augalas – paprastasis amalas. Jo šiaurinė ištisinio paplitimo riba kaip tik eina per Pietų ir Pietryčių Lietuvą, nors sutinkamas ir Latvijoje keliose vietose. Nenuostabu, kad Dzūkijoje dažnai išgirsime apie šį augalą. Tačiau čia dažniausiai jis naudotas ne Kalėdų, kaip įprasta daugelyje Vakarų ir Centrinės Europos šalių, o Velykų laikotarpiu.
„Velykom tėvelis liepdavo broliam pasimt arklį ir jot parnešt, kad iš toliausiai, amalo. Dar paieškodavo, kad kuo gražesnis, kuo didesnis.
Kabindavo nuo balkio virš stalo (…). Ir bažnyčių parėdydavo amalu“, – tai etnologės N. Marcinkevičienės Pavarėnio kaime užrašytas pasakojimas. Amalą šiame kaime kabindavo per Velykas virš stalo šalia šiaudinio sodo, tikėta, kad jis namams neš turtą ir laimę.
Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje Velykoms amalas dažniausiai naudotas kiaušinių marginimui ir verbų rišimui.
Amalai – visžaliai augalai, nemirtingumo simbolis, puikiai derantis šalia tradiciškai Dzūkijoje verboms naudotų verbos (gluosnio) ir ėglio (kadagio): „Verbukėn insidedzi per Verbnyčias, prieš Velykas, tų sekmadienį. Ėglio šakutį, verbukį išsprogusių ir amalo kap turi, arba kiškiakrūmio toki žali (Žeimiai). Verbukėn dėdavo, ale jai kur prisglaudei, tai ir nulūžo. Dėdavo daugiausia iš popieriaus padaro, spalvotai parėdo, daugiausia verbos, cikros verbos, ėglio – viskas, amalo ne visi, žalias, gražus – tai dėjo. (Gailiūnai)“.
„Senos moterys amalais dažė kiaušinius“ (Musteika).
„Žalius amalus išverda ir pasdaro kap varnos kiaušinis, nei melsvas, nei žalsvas” (Noruliai). „Velykinius kiaušinius kap kas šucina, spalva būna tokia kap samanų. Amalus sutrupina žalius, sulaužo ir paskui deda puodan, inšyla, kiaušinius sudėjai ir verda” (Gailiūnai).
„Nuskina žalių amalų, sumala mėsmali ir paima an laikraščio pakraigia, padzovina ir tadu supila puodelin, užpila vandeniu, užverda, paverda ir paliekci. Tadu sudeda vyrtus kiaušinius (nes jeigu verdzi kiaušinius, tai mama sakė, kad nesveika vyrc), rinkdavo baltus kiaušinius. Paima dar būdavo ramunėlių inmeta, nes ramunėlė duoda geltonų. Tokios salotinės gražios spalvos, o ryškumo gauna, kap lašiniais patrini” (Marcinkonys).
Bet daugiausia amalas Dzūkijoje vertintas kaip vaistas nuo visų ligų, ir iš tiesų beveik kiekvienas pateikėjas mini vis kitą ligą, kuriai gydyti jis tinkamas. „Šnekėdavo žmonės, kad nuo pelipsijos [epilepsijos] gerai, nuog išgūscių, nuog narvų vaistas geras (Marcinkonys), Musteikos kaime amalas naudotas nuog geltos, kap geltligi serga ir nuo tulžies. O Maksimų kaime žinoma, kad kovo pabaigoj reikia rinkt amalo lapukus nuo sklerozės. Marcinkonyse taip pat sakoma, kad gerai amalas nuog kosulio, o Mardasave jį su pienu verda kap gerklį sopa (angina). Nuog širdzies amalai naudoti Trasnyko kaime, čia jis ir spaudimą mažino.
Pavasaris, paženklintas Verbų ir Šv. Velykų šventėmis, visada yra vilties ir prisikėlimo metas. To ir linkime visiems – sveikatos ir vilties, kad, atlaikę mus užgriuvusius išmėginimus, tapsime geresni.
