D. Kuolys. Kai gąsdinome Europos despotijas. Kovo 11-ajai tinkančios kelios istorinės pastabos

1990-ųjų rudenį JAV vykusiame tarptautiniame mokslo forume Vytautas Kavolis klausė: kodėl būtent lietuviai pirmieji iš Sovietų Sąjungos tautų paskelbė nepriklausomybę? Kodėl būtent lietuvių išsivadavimo veiksmai to meto pasaulio vaizduotėje tapo „mažos tautos teisėtos kovos už laisvę universaliu simboliu“?

Ir pats mėgino atsakyti. Pasak Kavolio, XX amžiaus pabaigos lietuvių „beprotiškai rizikingą drąsą“ bus nulėmusi jų „herojiškoji sąmonė“, kurią suformavo LDK laikus menanti kolektyvinė atmintis, „įspūdingesnė lietuviškoji istorija“.

Regis, Kovo 11-ąją švenčiant, svarbu matyti mūsų Didžiosios Kunigaikštystės ir modernios Lietuvos Respublikos gyvą ryšį.

Niekindami Lietuvos Kunigaikštystę, šį ryšį daug metų neigė Peterburgas ir Maskva. Jo dažnai nepastebėdavo sovietmečio lietuvių istoriografija. Šiandien jį mėgina neigti dalis politologų.

Tačiau jungtį tarp senosios ir naujosios Lietuvos mums liudija XVIII amžiaus raštai. Būtent tame amžiuje Didžioji Kunigaikštystė subrandino modernios visuomenės kūrimo programą ir stengėsi ją įgyvendinti.

Keli iškalbingi pavyzdžiai. Žemaičių bajoras Mauricijus Karpis Ketverių metų seime 1789–1791 metais gynė prigimtinę žmonių lygybę ir reikalavo valstiečiams ne tik pilietinių teisių šiandien, bet ir politinių laisvių netolimoje ateityje. Pasak Karpio, „kiekvienam mąstančiam žmogui liaudies nušalinimas nuo įtakos įstatymų leidybai ir valdžiai turi atrodyti neteisingas“. Užtikrinus liaudžiai pilietines teises, atsigaus žemdirbiai ir „fizinė sveikata bei dvasios gaiva <…> pasklis magnetine jėga po visą politinį kūną“. Valstybė privalo išlavinti valstiečius ir leisti jiems posėdžiauti seimuose, turi atrasti liaudies jėgą ir ja remtis:

„Iš tiesų, liaudis, vadinama artojais, sudaro didžiausią ir gausiausią tautos dalį. Be abejo, ji yra pati tauta, kurioje slypi kiekvieno krašto galia, jėga, sumanumas, ištekliai. Ji yra šios žemės vaisius. […] Jos paprastuose, bet mažiausiai iškreiptuose papročiuose regimi ilgiausiai ir ryškiausiai išlikę senųjų dorybių, sąžiningumo, kuklumo, taupumo, pelno nesivaikymo, ištaigingumo ir prabangos nepažinojimo bei paniekinimo pėdsakai. Žodžiu, turint galvoje visai tautai nešamą naudą, ji yra pirmasis valstybės luomas.“

Artojų liaudis, sako Karpis, yra verta politinės laisvės labiau už pirklius ir miestiečius, nes šie, prileisti prie įstatymų leidybos ir valdžios, pražudytų laisvą valstybę. Mat, pirklius ir miestus apėmusi „pelno dvasia“ esanti svetima politinei bendruomenei: ji skleidžia tautoje „pinigų meilę ir parsidavėliškumą, atitraukianti mintis ir širdis nuo pilietinių reikalų, užgesina žmonių širdyse patriotinės ugnies ir pilietinių dorybių – lygybės, taupumo, paniekos turtui, pelno nesivaikymo, meilės tėvynei – likučius“.

Taigi XVIII amžiaus pabaigoje dalis Lietuvos bajorų jau žiūrėjo į valstiečių liaudį kaip į respublikoniškų dorybių saugotoją, jai pripažino teisę būti krašto šeimininke – dalyvauti valdžioje ir įstatymų leidyboje.

Už Ketverių metų seime 1791 metais priimtą Gegužės 3-iosios Konstituciją, skirtingai negu Lenkijoje, pasisakė visi 33 Lietuvos seimeliai. Konstitucija buvo suvokiama kaip Lietuvos atgaivinimo aktas. Paparčių dvare rašytoje „Medžiagoje lietuvių istorijai“ atradau lietuvių bajoro žodžius: „Šlovinga Lenkijos ir Lietuvos Konstitucija vėl suteikė Lietuvai būsimos didybės viltį; nuo 1791 metų prasideda reikšmingiausia Lietuvos Epocha“. Neatsitiktinai tuo metu Konstitucija išverčiama į lietuvių kalbą. Tūkstantiniais tiražais leidžiami lietuvių kalbos elementoriai.

Gegužės 3-osios Konstituciją kaip „didį gėrį, tyriausią viešojo gėrio pavidalą“ šlovino Apšvietos intelektualai Anglijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Harvardo studentai rengė disputus lygindami Amerikos ir Abiejų Tautų Respublikos „revoliucijų“ reikšmę.

LDK ir Lenkijos Karalystės reformos išgąsdino kaimynines despotijas. Prūsijos ministras Ewaldas Friedrichas Hertzbergas laiškuose prūsų pasiuntiniui Varšuvoje Girolamui Lucchesiniui rašė: „Lenkai, priėmę daug geresnę konstituciją nei anglai, sudavė Prūsijai mirtiną smūgį. […] Manau, kad Lenkija anksčiau ar vėliau atgaus Rytų Prūsiją, o gal ir Vakarų. Kaip turime ginti mūsų valstybę, atvirą nuo Memelio iki Cešino, prieš gausią ir gerai valdomą tautą? <..> Revoliucija Lenkijoje yra vienas svarbiausių mūsų amžiaus įvykių ir galvoju, kad jos pasekmės, ypač kaimyninėms šalims, pasirodys rimtesnės nei Prancūzijos revoliucijos.“

Rusijos imperatorė Kotryna II Konstituciją įvertino kaip jos ir jos valdomos imperijos įžeidimą. Savo pavaldiniams ji pareiškė: „Aš niekada nesutiksiu su jokiu dalyku iš šitos naujosios tvarkos, kurią nustatant ne tik į Rusiją jokio dėmesio nekreipė, bet apipylė ją įžeidimais, užgauliojo ją kiekvieną minutę. […] … lenkai pranoko net prancūzų Nacionalinės asamblėjos beprotybes.” Ypač Kotryną II papiktino Konstitucijos nuostata, žadanti laisvę visiems į Respubliką atvykusiems žmonėms: „Kokia mintis! Juk tai nuves į Lenkiją didžiąją dalį valstiečių iš Baltosios Rusios, o tuos, esančius kitose mano šalies dalyse, sukurstys.“

Taigi Rusija ir Prūsija suvokė lietuvių ir lenkų reformas kaip rimtą grėsmę savo politinei galiai ir susikurtai despotiškai tvarkai. Šią grėsmę Rusija ir Prūsija netrukus ėmėsi slopinti karine jėga. Tuo pat metu Peterburge pradėtas kurti pasakojimas apie Lietuvą ir Lenkiją pražudžiusią netvarką, iš kurios lietuvius ir lenkus galinti išvaduoti tik rusų kariuomenė.

Neretai seną Peterburgo pasakojimą apie gyvuoti nevertą ir sužlugusią Lietuvos Kunigaikštystę nesusimąstydami pasakojame savo jaunimui ir šiandien. Ar nebūtų metas labiau pasitikėti senuoju Vilniaus pasakojimu – ta laisvų piliečių ir laisvos tautos idėja, kurią 1794-aisiais gynė į Lietuvos Tautos Aukščiausiąją Tarybą susibūrę lietuvių intelektualai ir politikai, karo vadai Jokūbas Jasinskis ir Tadas Kosciuška?