Ką mums žada E. Dobrovolskos rengiamas Tautinių mažumų įstatymas

Apie tai, kur veda teisingumo ministrės iniciatyvos, prie „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo“  apskritojo stalo kalbėtasi su teisininku, buvusiu Seimo pirmininku Artūru Paulausku, Žmogaus teisių gynimo asociacijos vadovu Vytautu Budniku, „Vilnijos” draugijos pirmininku, habilituotu daktaru Kazimieru Garšva, Varėnos „Ąžuolo” gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Laima Skliutiene. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G.Jakavonis:

– Dažnai girdime, kad esame labiausiai pasaulyje nykstanti tauta. Atrodo, kai kyla tokie pavojai, valdžia turėtų itin rūpintis tautos kultūra, papročiais, tradicijomis, kalba. Tačiau Lietuvos valdžioje faktiškai neliko tautinių-patriotinių jėgų. Kaip besivadintų Seime esančios partijos, visos, be nedidelių išimčių, yra neoliberalios.

Liberalizmas, keliantis chaosą vertybių skalėje, mūsų nedidelei tautai ir valstybei yra pražūtingas. Todėl kultūros, tradicijų, papročių ir kalbos puoselėjimo srityse turime daug problemų.  Kas gi čia pas mus Lietuvoje darosi, kad amžinai turim kovoti tai prieš kokias nors nelietuviškas raides, tai prieš kitų tautinių bendrijų norą mokyti mus, kaip tvarkytis savo valstybėje?

K. Garšva:

– Lietuvoje dabar iš tikro nepakankamai laikomasi Konstitucijos, įstatymų ir vis mažiau saugomos teisės tautos, kuri savo etninėse žemėse atkūrė valstybę. Liberalai nori pradėti naują Lietuvos nutautinimo laikotarpį ir tam rengia įstatymų projektus. Vilniaus, Šalčininkų rajonuose važinėja autobusai su okupacijos laikų vietovardžiais lenkų kalba.

Švietimo įstaigų, televizijų jiems yra daugiausia, o lietuviai Vilniaus rajone nebegali būti net seniūnais, nes iš kandidatų reikalaujama aukščiausiu lygiu mokėti užsienio – lenkų – kalbą. Net Lietuvos radijas vis dažniau leidžia ne lietuviškas, o nesuprantamas dainas užsienio kalba.

V. Budnikas:

– Jau daugelį metų Seime vyksta grumtynės dėl valstybinio lietuvių kalbos statuso, dėl lietuvių kalbos išsaugojimo tikrąja prasme. Jas kurstė socialdemokratai, buvę Seimo nariai G. Kirkilas, I. Šiaulienė ir kiti, vykdydami V.Tomaševskio reikalavimus.

Dabar estafetė kitose rankose, bet esmė nesikeičia. Visi, lyg susitarę, pučia tą pačią dūdelę, esą asmenvardžių rašyba asmens dokumentuose turėtų būti kitokia negu dabar, esą asmuo yra savo vardo ir pavardės šeimininkas, turintis konstitucinę teisę įrašyti asmens dokumentuose savo pavardę taip, kaip jis to užsigeidžia, bet esą lietuvių kalbos abėcėlėje tam trūksta raidžių „x”, „w” ir „q”.

Šią apgailėtiną mintį 2017 metais nusitvėrė ir grupė intelektualų. Jie viešai pareiškė, jog metas nutraukti „tyčiojimąsi” iš konstitucinės ir istorinės teisės į vardą. Blogiausia tai, kad paaiškėjo, jog netgi patys intelektualai nesupranta vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose esmės. Jie nesuvokė, kad kiekvienas esame vardo ir pavardės savininkas, bet negalime rašyti šios vadinamosios nuosavybės asmens dokumentuose taip, kaip to įsigeidžiame.

Asmens dokumentus išduoda valstybė, kurios piliečiai esame. Jeigu, pvz., tapsite Prancūzijos piliečiu, jūs negalėsite reikalauti savo vardo ar pavardės įrašyti šios valstybės išduotuose asmens dokumentuose su raidėmis „ž”, „š” arba „ę”. Prancūzijos išduotame pase pavardės ir vardai bus įrašomi valstybine kalba, kuri nėra valstybės piliečio nuosavybė. Taigi, tarp pavardės bei vardo nuosavybės ir teisės įrašyti juos asmens dokumentuose valstybine kalba yra esminis skirtumas. Valstybinė kalba nėra atskiro asmens nuosavybė, kurią jis gali bet kada keisti.

Šiuo atveju teisė, kaip rašyti asmenvardžius Lietuvos piliečio asmens dokumentuose, yra Lietuvos valstybės teisė. Ši teisė apibrėžta LR Konstitucijos 14 straipsnyje, kuris skelbia, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. O valstybinės kalbos rašybos pagrindą sudaro lietuvių kalbos abėcėlė. Ir šioje vietoje dedame tašką. Tačiau kaip tuomet gali būti pažeidžiama konstitucinė teisė rašyti savo vardus ir pavardes, jeigu jų rašybą nustato Konstitucija?

Būta samprotavimų, neva įteisinti originalią tautinių mažumų asmenvardžių rašybą būtina, nes Lietuva yra prisižadėjusi Lenkijai, o sutartinius įsipareigojimus reikia vykdyti. Bet visa tai yra gryna demagogija. Pirmiausia, nei Lietuvos valstybės vadovai, nei kiti valstybės atstovai negalėjo duoti Lenkijai pasižadėjimų ar įsipareigojimų, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Be to, iniciatorių ir politikų trumparegiškumas pasireiškė tuo, kad jie užsimojo diskriminuoti kitas tautines grupes. Toks sprendimas būtinai sukiršintų Lietuvos tautines mažumas, sukurstytų žmonių nesantaiką. Jis pažeistų Lietuvos rusų, ukrainiečių, žydų, gudų, kurių vien tik Vilniaus krašte gyvena per 30 tūkst., teises. Tačiau gal to ir buvo siekiama?

Svarbiausia tai, kad visi nutyli, jog turime pasiteisinusią svetimvardžių rašybos asmens dokumentuose praktiką kaimyninėje Latvijoje (svetimi asmenvardžiai originalo kalba rašomi papildomame paso lape arba antrojoje tapatybės kortelės pusėje). Šios praktikos nepaneigė ir jos atitikimą tarptautinėms žmogaus teisių normoms pripažino Europos Žmogaus Teisių Teismas.

A. Paulauskas:

– Kai iškyla klausimas dėl Tautinių mažumų įstatymo, aš užduočiau klausimą, kokius gi uždavinius tas įstatymas turi spręsti? Kas yra šiandien negerai su tautinėmis mažumomis ar jų padėtimi mūsų visuomenėje. Šiandien skaičiuojama apie 14-16 proc. Lietuvos gyventojų, priklausančių tautinėms mažumoms.

Tai ir lenkai, ir rusai, ir ukrainiečiai, ir totoriai bei kitos tautinės etninės grupės. Jie turi ir savo mokyklas, turi galimybę mokytis nuo pirmos iki paskutinės klasės, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, lenkai, gali studijuoti aukštosiose mokyklose savo kalba, turi žiniasklaidos priemones: radiją, laikraščius, televizijos laidas per nacionalinį kanalą.

Kitaip sakant, tas tapatybės išsaugojimo momentas yra gana jautriai atspindimas įvairiose srityse, tiek švietimo, žiniasklaidos, tiek socialinėje ir ekonominėje valstybės politikoje. Visąlaik pabrėžiama, kad šitos labiau koncentruotai apgyvendintos teritorijos – Šalčininkai, Vilniaus rajonas – turi būti tolygiai vystomos. Radau 2018 metų apibendrinimą, kad tos lenkų, rusų mokyklos tikrai aukščiau nei vidutiniškai aprūpintos įvairia medžiaga ir jų būklė geresnė nei vidutinė ir pan. Tad tie klausimai yra sprendžiami.

–  Gerbiama Laima, jums teko domėtis, kokia padėtis tautinių mažumų mokyklose mokantis valstybinės lietuvių kalbos?

L. Skliuteinė:

– Štai duomenys iš Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) apie 2018 m. Lietuvos tautinių mažumų švietimo būklę. Savaitinių pamokų skaičius tautinių mažumų mokyklose yra 2-3 pamokomis didesnis nei mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba. Moksleivių, besimokančių tautinių mažumų kalbomis, darbų vertinimui taikomi žemesni reikalavimai nei lietuviškų mokyklų moksleiviams. NMVA 2010-2018 m. vykdė ugdymo proceso planavimo ir organizavimo išorinį vertinimą mokyklose.

Išorinio vertinimo rezultatai 25 mokyklose, kuriose įteisintas tautinės mažumos kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, rodo, kad kai kuriose mokyklose, užuot sudarius galimybes geriau išmokti lietuvių kalbą, moksleivių tėvų pageidavimu stiprinamas gimtosios kalbos dėstymas, skiriant papildomai valandų; nepanaudojamos ugdymui skirtos valandos mokyti dalykų lietuvių kalba, nes tam priešinasi mokinių tėvai. Nacionalinis egzaminų centras kiekvienais metais atlieka statistinę egzaminų analizę.

Statistinė lietuvių literatūros ir kalbos rezultatų analizė ne kartą atskleidė paradoksą – už egzamino rašinio turinį geriau įvertinami tautinių mažumų (lenkų ar rusų) atstovai. Jiems ir žemesni reikalavimai, ir darbai taisomi tautinių mažumų mokytojų.

– Kyla klausimas, ar tikrai Lietuvai reikalingas Tautinių mažumų įstatymas, kurio įgyvendinimui būtinas Konstitucijos keitimas. Europoje ir visame pasaulyje yra daug šių problemų sprendimo variantų. Kita vertus, minėto įstatymo priėmimo idėjos visada inicijuojamos Lenkų rinkimų akcijos, kurios valdomose savivaldybėse Vilnijos krašte dėl tautinės diskriminacijos visada daugiau kenčia lietuviai…

V. Budnikas:

– Apie tokio įstatymo nepaprastą poreikį girdime jau ne vienerius metus, nuo tada, kai 2010 metais nustojo galioti senasis, dar sovietmečiu veikęs, Tautinių mažumų įstatymas. Tokį įstatymą Lietuvos lenkų rinkimų akcija visada mėgino prastumti Seime, o jiems visada talkino socialdemokratai. Dabar prie jų prisidėjo ir Laisvės partija. Tačiau kyla klausimas, kokių dar teisių trūksta.

Nerasime tokių teisių, kurių tautinėms bendrijoms neužtikrintų demokratinė Lietuvos valstybė. Neatsitiktinai paminėjau tautines bendrijas, o ne tautines mažumas. Konstitucija mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas. Šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai ir žiniasklaida, klaidindami neva Lietuvoje „tautinėms mažumoms nėra užtikrinamos tam tikros „pasauliniu mastu pripažintos” teisės. Asmeniškai nemanau, kad visi žurnalistai ir Seimo nariai būtų mažaraščiai, nesugebantys įžvelgti šių sąvokų skirtumo.

Vadinasi, jie sąmoningai klaidina visuomenę ignoruodami Konstituciją, nes, jei ir galėtų būti kuriamas koks nors panašaus pobūdžio įstatymas, tai vietoj Tautinių mažumų įstatymo turėtų būti kuriamas nebent Tautinių bendrijų įstatymas. Seniai yra išdiskutuota, kad Lietuvos lenkai yra ne tautinė mažuma, o tautinė bendrija, nes jie turi „savo (etninę) valstybę”, t.y. Lenkiją.

Tautinės mažumos yra Lietuvos karaimai, totoriai, romai, nes jie neturi savo valstybės. Lenkija taip pat įstatymu yra įtvirtinusi skirtį tarp etninių mažumų, kurios neturi „savo valstybės”, ir „savo valstybę turinčių” tautinių mažumų.

Tačiau teisingumo ministrė E. Dobrovolska tokią praktiką siekia pakeisti ir neslepia tikrosios tokio įstatymo paskirties. Ministrė kalba apie Lietuvoje neva tradiciškai gausiai gyvenančias tautines mažumas, kurioms iškyla poreikis tam tikrose vietovėse vartoti mažumų kalbą. Ji neslepia siekianti, kad vietovių, gatvių pavadinimai ir kiti topografiniai įrašai galėtų būti rašomi toje vietovėje gyvenančių mažumų kalba.

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad tokiu įstatymu siekiama panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą, kuris reglamentuoja lietuvių kalbos privalomumą visose valstybės įstaigose, įskaitant ir tas vietoves, kuriose gyvena tautinės mažumos. Tokiu būdu kyla pavojus, kad Lietuva taps savotiška federacine valstybe.

K. Garšva:

– Tautinių mažumų įstatymas Lietuvai visiškai nereikalingas. Lietuvoje gyvena ne tautinės mažumos, o tautinės bendrijos, turinčios savo valstybes, kur saugoma jų kultūra, kalba, tradicijos. Dabar per Teisingumo ministeriją, Vyriausybę ir Seimą ruošiamasi neteisėtai apriboti ir konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą.

Vilniaus, Klaipėdos regionuose, Visagine siekiama kurti Kremliui reikalingą teritorinę autonomiją su regioninėmis lenkų, rusų kalbomis, gaivinti okupacijų padarinius, atskirti Lietuvą nuo Latvijos, Estijos ir daugumos kitų ES valstybių teisinių sistemų. Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašyboje siekiama keisti valstybinės kalbos abėcėlę, rašybos, tarties principus ir kenkti seniausios gyvosios indoeuropiečių kalbos sistemai. Tai vykdys ir televizija TVP WILNO, kurios priestatui Vilniuje Lenkija skyrė 5 milijonus eurų.

1999-10-21 Konstitucinis Teismas nurodė, kad „valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą.

Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus”. Valstybinė kalba privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvos įstaigose, įmonėse, organizacijose.

Privataus gyvenimo srityse piliečiai vartoja jiems priimtiną kalbą ar tarmę. Visi piliečiai, tarp jų ir priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius ir jokiai tautybei, kalbai, bendrijai neteikiama privilegijų (Konstitucijos 25, 28, 29 str.). Minėtu Tautinių mažumų įstatymu neatsižvelgiama į daugumos Lietuvos piliečių valią, 100 tūkst. piliečių ir 30 kalbininkų, 500 lituanistų peticiją neriboti Valstybinės kalbos įstatymo galių.

Mes nesutinkame, kad Lietuva neteisėtai būtų daroma federacine valstybe su teritorinėmis autonomijomis ir trimis valstybinėmis kalbomis. Pagal Konstitucijos 3, 9 str. tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta ir be referendumo kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Vasario 15 d. su šiais reikalavimais keturios asociacijos kreipėsi į Seimo pirmininkę, ministrę pirmininkę.

– Gal ir Lietuvos lenkų surašymas reikalingas teritorinei autonomijai kurti?

K. Garšva:

– Būtent taip ir yra. Regioninė lenkų kalba, vietovardžiai, asmenvardžiai ir kitos privilegijos dabar ir numatytos tuo įstatymo projektu savivaldybėse, kur būtų apie 20 procentų nelietuvių (lenkų).

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pagrįstai įspėjo Lietuvos lenkų sąjungą dėl įstatymus pažeidžiančio „Visuomeninio Vilniaus krašto lenkų surašymo”. Bet neteisėto „surašymo” koordinatorius V. Urbanas paskelbė dezinformacijas, kad tai suderinama su Lietuvos teisės aktais, vyksta „savanoriškai” ir esą „bendradarbiaujant su mūsų krašto oficialiomis institucijomis, artimiausiais mėnesiais tikimasi realizuoti visuomeninę iniciatyvą”.

2021-01-26 Seime Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) Lietuvos lenkus pakvietė „mobilizuotis” ir nurodyti savo tautybę, kalbą Statistikos departamento gyventojų surašyme ir lygiagrečiame tik lenkų surašyme, kurį jie vykdys, nesilaikydami karantino ir asmens duomenų apsaugos reikalavimų.

V. Tomaševskis paaiškino, kad tą surašymą dubliuoja LLRA su jai priklausančiomis lenkų sąjungomis dėl to, kad trūksta „informacinės kampanijos” ir gal bus bandoma „falsifikuoti rezultatus arba slėpti realią padėtį ir lenkų tautybės asmenų skaičių”. Tai jiems svarbu keliant tariamų „vietinės kilmės tautinių mažumų teisių klausimą tarptautiškai” ir, žinoma, yra naudinga ekonomiškai, politiškai pritraukiant daugiau rinkėjų.

Lenkų rinkimų akcijos organizuoto 1920-1939 m. Lenkijos okupuotos Lietuvos dalies lenkų surašymo tikslas – susigrąžintiL LRA prarastus rinkėjus ir susirasti naujų rinkėjų, talkininkų. Dėl to ieškoma jų adresų, duomenų, ryšių.

Kad nereikėtų politinei partijai deklaruoti rinkimams išleistų lėšų ir valstybės išteklių, priedangai pasirinkta LLRA pavaldi Lenkų sąjunga. Jos pirmininkas vėl norėtų likti LLRA rinkimų sąrašo pradžioje ir būti ginamas nuo Varšuvos prokuratūros, kol sueis senatis, todėl su LLRA pageidavimu sutiko.

Lenkų „surašyme” Lietuvos lenkų skaičius bus daug didesnis dėl to, kad LLRA suinteresuota tą skaičių kuo labiau padidinti, nesilaiko oficialiai pripažintų tautybės, gimtosios kalbos apibrėžimų ir savo „surašyme” nevengs užslėptos prievartos. Pagal jų supratimą lenkas yra tas, kuris yra „lenkų” (t.y. katalikų) tikybos, kalba gudiškai, paprastai, lenkiškai, rusiškai, lietuviškai. Pagal juos gimtoji lenkų kalba nesiskiria nuo gudų kalbos. „Surašymas” vyktų 3 būdais: popieriniu, elektroniniu ir telefoniniu.

Jau prieš metus E. Dobrovolska savo fondo tinklalapyje siūlė internetu deklaruoti lenkų tautybę ir tiems, kurių vienas ar abu tėvai yra lietuviai, bet vienas jų protėvių buvo lenkas.

Pažeidžiant visų kitų tautybių gyventojų teises, pirmą kartą gyventojų surašyme būtų surašinėjami vien lenkai ir dirbtinai didinamas jų skaičius. Rytų Lietuvoje dominavę „paprastai” kalbantys tuteišai būtų užrašomi lenkiškai kalbančiais lenkais ir daromas spaudimas taip užsirašyti kitiems gyventojams. Surinkta statistika būtų naudojama Lietuvos Respublikai spausti ir teritorinei autonomijai kurti.

A. Paulauskas:

– Labai svarbu atsakyti į klausimą, kas ko siekia. Iš pasisakymų, iš trumpų interviu spaudoje matau, kad galbūt kyla klausimas dėl užrašų tose teritorijose, kur koncentruotai gyvenama. Kad būtų dvikalbystė, tada vėlgi reikia peržiūrėti Valstybinės kalbos įstatymą, gal net kai kurias Konstitucijos nuostatas.

Dėl pavardžių rašymo – dabar iš esmės teismas leidžia, jeigu sudaryta santuoka su užsieniečiu, tose pavardėse minėti raides „w” ir kitas. Bet jeigu, sakysime, tie užsieniečiai bus ne lenkų tautybės, o kitos, ir kažkokios kitos raidės atsiras, čia vėlgi klausimas, kiek ir kam leisti tas raides taikyti. Tai yra sudėtingi klausimai ir jie turi būti rimtai svarstomi.

Mano požiūriu, jeigu tautinė mažuma čia gyvena ir sugyvena su didžiąja visuomenės dalimi, tai jos tikslas yra integruotis, išsaugant tapatumą, bet gyventi sugyvenimo režimu, gyventi taikiai ir siekti valstybėje tų pačių tikslų.

O ne siekti konfrontacijos arba įtampų didinimo. Man atrodo, kad mūsų valstybėje šitos nuostatos įgyvendinamos gana gerai. Integravimosi problema kitataučių politikų kartais gal eskaluojama tiesiog sąmoningai, galbūt siekiant turėti kokios nors politinės naudos.

Galbūt tos problemos aštrinamos arba jos netgi sąmoningai didinamos, kad būtų galima parodyti, kiek tie politikai yra reikšmingi visoje šitoje situacijoje.