Kur veda Lietuvoje vykdoma žemės ūkio politika?
Noriu nuraminti – ne, ateinančiais ar dar po kelių metų baltieji gandrai neišnyks, nes dar 2009-2010 m. mūsų šalyje buvo didžiausias šios rūšies perinčių porų skaičius. Bet tai buvo prieš dešimtmetį, kuomet dar šalyje tik kūrėsi intensyvios žemdirbystės ūkiai, herbicidais nebuvo nupurškiamos ištiesintų upelių pakrantės, o aukštais medžiais apaugę vienkiemiai dar nebuvo tapę istoriniu paveldu. O apie vienkiemius ganėsi pavienės karvutės, neretai avių šeimynėlė, stebuklu nebuvo tapęs ir darbinis arklys.
Gandrai gyvena ilgiau nei dešimt metų, niekas Lietuvoje jų tyčia nenaikina. Tačiau pasižiūrėkim kaip keičiasi jų gyvenamoji aplinka. Manau, jog net ne ornitologui pokyčiai žemės ūkio kraštovaizdyje akivaizdūs, nes intensyviai chemikalais purškiami didžiuliai monokultūrų plotai tampa įprastu reginiu buvusiame kaimo kraštovaizdyje. Dabar gi kiek akis aprėpia geltonuojančių rapsų plotai nuo pamiškės iki sekančio miško, su retenybe tapusiais pavieniais medžiais yra visiška biologinės įvairovės dykynė. Todėl ir kyla bloga nuojauta: po kelių dešimtmečių nacionalinis paukštis, kaip ir senieji mirštatys Lietuvos kaimai – baltasis gandras taps didele retenybe.
Teigiamas spėjimas (kuriuo Lietuvos žemės ūkio politika verčia labai abejoti) – baltasis gandras išliks mūsų kraštovaizdžio dalimi. Bus žymiai rečiau sutinkamas, bet išliks. Ir panaši padėtis klostosi su daugeliu kadaise įprastais buvusių kaimo kraštovaizdžio paukščių. Visų senovės kaimų palydovė – kurapka, jau Lietuvos raudonojoje knygoje. Remiantis tarptautinėmis taisyklėmis ir paprastoji pempė turėtų rikiuotis minėtame nykstančių gyvūnų ir augalų sąraše. Jau nekalbant apie čia daug metų esančią griežlę, daugelį pievose perinčių tilvikų, kurių dalis jau atsidūrė ties išnykimo riba.
Paklausite kodėl? Ogi pasižiūrime kiek liko šlapių pievų ir jų kasmet mažėja, nes dabartinė žemės ūkio politika remia paskutinių nenusausintų pievų melioraciją. Tiesiog kai visos civilizuoto pasaulio šalys jau gręžiasi į aplinkosaugą, Lietuvoje ir toliau intensyviausiai remiami labiausiai gamtą teršiantys ir didžiausią neigiamą poveikį klimatui darantys ūkininkai. Pelkes bei kitas šlapynes tvarkantys ūkininkai su pašaipa vadinami „sofos ūkininkais“, jie persekiojami, taikomos drakoniškos baudos, kasmet mažinama parama. Tai galima drąsiai įvertinti kaip aplinkosauginių ūkių genocidą, ypač prisimenant nuolatinius pramoninių ūkių reikalavimus iš aplinkosauginių ūkių atimti Europos Sąjungos mokamas tiesiogines išmokas ir atiduoti jiems.
Agrarinės aplinkosaugos plotai mūsų šalyje sudaro vieną procentą žemės ūkio naudmenų teritorijos. Šie plotai turėtų veikti kaip atsvara visai pramonei. Šlapynės, pievos, paupiai, pamiškės, nutolę nederlingi rajonai yra teritorijos, kur gali glaustis ir išgyventi iš derlingų rajonų išstumtos gyvūnų rūšys, reti augalai. Vėlyvas šienavimas leidžia išsaugoti paukščių lizdus, gyvūnų jaunikliams pasislėpti, žydintiems augalams subrandinti sėklas ir maitinti bites ar kitus ypatingai svarbų augalų apdulkinimo procesą atliekančius vabzdžius.
Būtent šiais, santykinai filosofiniais klausimais ir kilo noras pasisakyti, įvertinus ne tik paskutinio dešimtmečio žemės ūkio politikos ypatumus, bet ir išgirdus „naujų politikų“ nuomones.
Paukščių mažėja. Derlingi Lietuvos rajonų žemdirbystės plotai tapo monokultūrų platybėmis, o aplinkosaugininko akimis – biologinės įvairovės dykvietėmis. Ne vienas ir ne du pramoniniai ūkiai vis dar purškia pesticidą „raundapą“ savaitę ar dvi prieš kuliant javus, kad derliaus kokybė pagal kažkurį rodiklį patektų į aukštesnę kategoriją ar tiesiog būtų pagreitinta javų branda. Nei trąšų, nei chemijos naudojimo, nei aplinkinių vandenų aktyvios priežiūros nėra, nes pramoninis žemės ūkis yra „teisinga“ Lietuvos žemės ūkio religija. Niekam ne paslaptis, kad šiltuoju metų laiku Šiaurės ar Vidurio Lietuvoje ežerų ir upių vanduo tampa neskaidrus, žaliuoja nuo didelio nitratų kiekio, kurie po pirmųjų vasaros liūčių patenka į aplinkinius telkinius. Taip pat ne paslaptis, kad Kuršių marios bei viena labiausiu nitratais pasaulyje užteršta Baltijos jūra karštesnėmis dienomis žydi ir joje dauginasi kenksmingos bakterijos, dėl kurių jau keletą paskutiniųjų vasarų gyventojams buvo ne kartą draudžiama maudytis. O ką mano politikai? Lyg šiol žemės ūkio sektorius ne tik kad nenori girdėti rezultatų apie pasaulį drebinančias gamtinius kataklizmus, bet dar ir griežtai pasisako prieš bet kokį rimtesnį dialogą, kaip žemės ūkis galėtų mažiau teršti aplinką.
Pacituosiu Ramūną Karbauskį: „Danai taip sušiko savo gamtą, kad net gandrų pas juos nebeliko“. O kaip elgiamės mes? Argi einam ne tuo pačiu keliu. Turiu galvoje žemės ūkio politiką. O gamta, kaip matote iš Vakarų Europos šalių pavyzdžių, atkeršija žiauriai.
Nyksta ne tik retosios rūšys. Nyksta Lietuvos kaime pačiais paprasčiausiais paukščiais laikyti tokie, kaip šelmeninė kregždė, karklažvirblis, o paskutiniais metais net ir perintys varnėnai. Na ir žinoma buvę įprasti pievų paukščiai – pievinis kalviukas, paprastoji kiauliukė, dagilis. Na ir kur gi dagiliukai ras žolių sėklų, jei roundapų ir kitais herbicidais nupurkšti ne tik pakelės ar melioracijų, bet ir pamiškės, paupiai. Paukščiams paprasčiausiai nebelieka vietos. Bent jau perintiems.
Kai ignoruoji, juodini, apkrauni baudomis, nuolat varai propagandą, kad aplinkosauga – vos ne grupelės žmonių nusikaltimas prieš visuomenę, neskiri jokio dėmesio investicijoms, eksportui, švietimui, netrukus gali ateiti diena, kai bus legalu pievas prižiūrinčius ūkius tiesiog „uždaryti“. Jau nuo 2019 metų visoms pievoms ar šlapynėms skirtas dyzelinas yra 12 litrų hektarui. Noriu pamatyti, kaip gerb. eks ministras Starkevičus su tuo kuro kiekiu nuvažiuoja savo nauju traktoriumi iki užliejamų panemunių, nušienauja, nusivaro vartytuvą, grėblį, nusivaro presą, nusivaro priekabas, surenka su krautuvu rulonus ir išveža tą niekam netinkamą šieną saugiai sunaikinti. Labai greitai sumuštų mažiausiai dyzelino suvartojančio ūkio Gineso pasiekimą, bet vargu, ar tai kada įvyks.
Dar viena pramonė, nekenčianti aplinkosaugos – pramoniniai pieno ūkiai. Daugiau dešimtmetį ŽŪM oficialiai teigia, kad pieno ūkis Lietuvoje yra pirmenybė. Nei 100 % intensyvumo parama technikos įsigijimui pagal nitratų direktyvą, šimtamilijoninės papildomos išmokos iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės, neskaitant ES paramos ir išmokų, nepakėlė šio sektoriaus į jokią aukštumą. O juk tai vieną didžiausių neigiamą poveikį klimato kaitai daranti sritis.
O ūkininkauti galima ir pievose. Tausojančiai gamtą, palankiai mus supančiai aplinkai. Pavyzdžiui, 2018 metais, kai Skandinaviją nusiaubė istorinė sausra, pievininkai sugebėjo eksportuoti dešimtis tūkstančių tonų šieno. Kokios tokių pievų galimybės, jei skatintume ten ekstensyvų mėsinių galvijų ganymą, alternatyvių verslų saugomose teritorijose kūrimą? Gal jie nebebūtų tokie blogiečiai? Gal Dzūkijoje nebereiktų arti tų smėlynų ir imituoti grūdininkystės? Kaip manote, kiek taršos pažeidimų būtų rasta grūdų ir pieno ūkiuose, jei juos 100 % patikrintų VMVT ir aplinkosaugos inspektoriai, taip kaip dabar agrarine aplinkosauga užsiimančius ūkius krečia NMA žinovai? Gal reikia nustoti kurti dirbtines pieno gamybos pirmenybes ir skatinti žmones daryti tai ką jie moka, kas miela, kas tvaru. Negi šiandieniniai ūkininkai tokie negabūs ir neįgalūs, kad jiems dar reikia „seno gero partinio“ nurodymo ką jiems gaminti? Kaip atrodytų kitos žemės ūkio pramonės sektoriai, jei visi pieno gamybos skatinimo, palaikymo, kompensavimo šimtai milijonų būtų buvę visiems po lygiai?
Gal, visgi, yra kelias nekąsti į ES maitinančią ranką, pagalvoti, kad vaikai ir anūkai galėtų maudytis švaresniuose ežeruose? Gal paukščiai virš galvų reiškia, kad dar turime ką saugoti, kitaip nei danai? Gal nėra jokios logikos bandyti Dzūkijos ar pamario regionuose pasiekti Olandijos gamybos intensyvumo? Gal Alžyro apipylimas pigiais grūdais nėra jau tokia didelė vertybė? Gal visiems smagiau pirkti duoną ir sūrį iš mažo šeimos ūkio gretimame kaime, kaip daro prancūzai, šveicarai, italai, kur gamta ir žemės ūkis kažkaip neįtikėtinai dera kartu? Gal aplinkosauga, visgi, yra ne N. Chruščiovo kukurūzacija, o protingas kvietimas dirbti šiek tiek švariau ir matyti, kur ir kokio švarumo vanduo nuteka grioviais iš jūsų arimų, o pagrioviuose saugūs ir linksmi čiulba paukščiai, braido gandrai?
Autorius yra Lietuvos ornitologų draugijos direktorius
Ačiū už straipsnį, tiesiai į širdį. Užaugau prie tėčio ant ąžuolo šakų iškelto gandralizdžio. Gera prisiminti gandrų kalenimą, jų kovą, jauniklių augimą, treniruotes prieš skrydį … Matyt, nėra tvirtesnės šeimos kaip gandrų poros, kai našlys laukia kelis metus pačios grįžtant, nors ji jau niekad negrįš. Nebegirdžių nei pempių klyksmo, nei vieversėlių giesmių, o kur dar kurapkų pulkeliai. Graudu (gal jau senatvinis marazmas) darosi matant, kaip visais atžvilgiais nyksta kaimas. O ką mes žinom apie jaunąjį miestietį Aplinkos ministrą, ar jis saugos gamtą, ar jis lojaliai vykdys pinigingų ryklių užmačias?
Ar jau visi gandrai lizduose?