Aha, tai grybaunat? O man tai šeimos vyrai grybus neša. Žiūrėdama į baravykus kepantį sūnų, prisiminiau savo tėvelį ir mamytę, kurių seniai neturiu. Ir toli toli mane tie kepami grybai nuvedė…
Kai su broliu buvom dar maži, o telefonų kaime nebuvo, nusiuntė tėvelis mane ir brolį pas tolimą kaimyną Jasių. Tarmiškai galima būtų sakyti, kad pasakosiu ,,kap mės jėjiam pas Cvilika Jasių”. Reikėjo parnešti kažką, ką Jasius iš mūsų skolinosi, o tėveliui staigiai prireikė.
Tėvelis prigrasino, kad niekur nežioplinėtume, o kai prieisim plytinės molio duobę, tai tik takeliu takeliu ,,nuk kalniuka” ir tiesiai pas Jasių. Mandagiai pasisveikinsim, pasakysim, ko tėvelis prašė ir tuoj namo. Labiausiai tėvai mus saugodavo nuo pakalnėj buvusio miškelio, nes ten buvo klampių vietų, o diedukas gąsdinimo ,,užsmailinimui“ dar sakydavo, kad ten yra tokia akis, kurioj nuskendus karvė išplaukdavo tik už kelių kilometrų Žasliuose.
Aš tos ,,akies” bijodavau, nenorėjau, kad mane kas surastų kaip karvę Žaslių ežere, tai taikiaus vis dešiniau takelio, bet kaip čia neužbėgsi miškelin, jei pats pakraštys jau sausas ir be ,,akių“? Taigi mes abu su broliu einam pakrūmėm, varlinėjam ir staiga matom – raudonikiai! Tiek daug ir tokių gražių dar niekad neregėjom. O į ką rinkti?
Aš vaikystėje taip mėgdavau grybus, kad man jau net silpna buvo, nes įsivaizdavau, kiek daug čia skanumynų! Perlaužiam didesnių raudonikių kepurėles, o jos be jokio kirminuko. Koteliai gražūs, man net beržų kamienus primena. Iš pradžių dėjom mano suknelės sterblėn. Paskui matom, kad nieko nebus, ji per maža. Tada sakau broliui: „Tu nusivilk treningą“.
Jis nusivelka viršutinę dalį. Prigrybaujam, prikemšam tiek, kad tuoj sultys tekės, apačią užveržiam suknelės dirželiu. Ką daryt, grybų tai dar daug? Sakau: „Maukis ir kelnes“. Prikišam pilnas kelnes, jos išsipučia, sujungiam viršų ir apačią – štai ir žmogelis, o koks storulis! Žmogagrybio galva – tai grybų krūva iš sterblės, tada pilvotas treningo megztukas ir pilnutėlės kelnės. Guli toks tikras Raudonikis. Brolis sako: ,,Dabar tu kelnes maukis“. Pasiraukau, bet maunuos, nes vaikystėj vaikščiodavom kaip kokios Vidurinės Azijos moteriškės – suknelė, o po ja treninginės kelnės. Tuoj užpildom ir mano kelnes.
Na, suknelės tai aš jau neduosiu. Sakau broliui: ,,Lėk pas tėvelį, o aš grybus pasaugosiu“. Tik tada mes abu prisiminėm, kad buvo prisakyta greit sulakstyti, neužtrukti, o mes… Truputį neramu, ar negausim kailin, bet kitos išeities jau nėra.
Bėga brolis namo, o aš dar grybauju, nešu sterblėm. Ateina tėvelis. Galvoju: ,,Ir ką dabar jis sakys?“ O tėvelis sako: ,,Tai neklausėt manęs? Na, bet ir grybų – aš dar tiek nematęs!“ Matom, kad patenkintas.
Užsiverčia tėvelis viršutinę ir apatinę mūsų žmogelio Raudonikio dalis ant nugaros ir išeina, o mes liekam ir dar grybaujam. Atrodo, kad lakstėm kaip kiškiai, visus grybus tada išrinkom, bet visi buvo tik raudonikiai. Grįžo tėvelis pas mus su dviem dideliais „kašiais“ sau ir mažesniais mums abiem. Parvelkam tuos grybus namo, o apie Jasių ir užmirštam. Net ir tėvelis. Ir ko mes pas jį ėjom?
Sėdim visa šeima aplink stalą, valom grybus ir džiaugiamės, kad vienas už kitą gražesnis. Bus daug ir skanaus valgio! Aš daugiau niekada gyvenime neradau tiek grybų, bet ir tokio džiaugsmo grybaujant taip pat nepatyriau. Numelioruotos jau tos vietos, žemėm užpiltos ir tos visos „akys“, kuriose karvės galėjo paskęsti. Numelioruotas ir tas vaikystės džiaugsmas, kurį tądien patyrėm.
O kitas mano prisiminimas – vėl apie grybų nešimą, tik dabar jau matau nešančią mamytę.
Turėjom giminių Kapiniškėse. Toks baisus buvo man tas Varėnos kaimo pavadinimas! O kaip ten gražu! Labai mylėjom mes tuos savo dzūkus gimines. Aš ir dabar su meile juos vis prisimenu, nors labai retai susitinkame. Ir pasikviečia tada tie mūsų giminaičiai mano tėvus grybauti, ir išvažiuoja mūsų namisėdos tėvai į labai tolimą (taip tada mums atrodė) kelionę! Pasiima kiekvienas po didžiausią tėvelio pintą pintinę ir išdunda traukiniu. Mes jau dideli, tai liekam namie prie kiaulių ir karvės.
Ir pamato mano tėvai Dzūkijoje tai, ko niekad net neįsivaizdavo. Mūsų nelabai grybingose vietose to niekad gal ir nebuvo. Pasirodo, dzūkai „grybauc“ su vežimu važiuoja. Ir šį sykį jie, svečių sulaukę, pasikinko arkliuką, įsėda keturiese ir išvažiuoja. Atrodo, tik truputį pasisukiojo, o vežimas jau ir pilnas! Aišku, džiaugsmas neapsakomas, bet dzūkeliai sako: ,,Tai čia viskas tau, brolalia, vaikeliam gascinčiaus“. Iš to džiaugsmo, kad grybai svečiams padarė regimą įspūdį, dzūkeliai susirenka visi krūvon, ištraukia pačių tyriausių ,,kurcinio ašarų“ir vis: ,,Gerk, brolalia, šitokis svecas, saniai macytas! Gal pas jum Lietuvon ni kurciniai nesveisa?“ O dainų, o muzikų! Kap užplėš visi dainuoc, kap luptels groc, tai ,,kap dangun, brolalia, kap dangun“… O kaip tie dzūkai dainuoja! Tėvelis, pats didelis dainininkas ir šokėjas, kaip tikran dangun papuolė. Ir verkia, ir juokias iš džiaugsmo! O dar ta pusseserė tokia meili, moka ir tėvelio mamos sesers dainų, ne vien dzūkiškų, o ir kaišiadorietiškų! Taip širdį glosto, tokia meili jam „toj sesuva“. Kaip jie ten vaišinosi, dabar pasakyt sunku, bet jau dainavo tai tikrai visą naktį.
Ryte tos „kurcinio ašaros“ akis tarsi sulipdė. Reikia į traukinį, o kaip čia prasimerkt? Bepigu mamytei, kuri su „kurciniais“ jokių reikalų niekada neturėjo. Tėvelio pusseserė paaukoja pačios didžiausios pagalvės užvalkalą, prikemša pačių gražiausių grybų, tada pripildo dvi pintines, dar įmeta „dziovytų“ baravykų, ,,kad būc Kūcai, kad, brolali, sėdėdamas už stalalio mumi prismintai“, vėl kinko arkliuką, susėda su mamyte vežiman ir rieda ,,an traukinio“, o tėvelis tuoj pasivys, tik dar su ,,švogrium“ akis prasiplaus, kad grybus nešt stipresnis būtų.
Negali nieko blogo sakyti, tėvelis tikrai skubėjo, bet kad tas traukinys už jį buvo greitesnis. Pas ,,švogrių“ Kapiniškėsna jau negrįžo, ramiai prasnūduriavo ant suoliuko. Kelias traukiny toks trumpas – tik užmerki akis, o čia jau ir išlipt reikia. Perlipa tėvelis į kitą traukinį. ,,Kažin kaip ten jai sekasi? Šitokia našta… Kaip čia aš taip? Gal kas padėjo?“ – susigraudina apie mamytę pagalvojęs tėvelis ir net nepajaučia, kaip nemiegota naktis ir gerai ,,neišsivaikščiojusios kurcinio ašaros“ vėl padaro savo.
Pravažiuoja tėvelis Kaišiadoris, kuriuose reikėjo išlipti. Apsidairo prabudęs – ogi jau Pravieniškės! Išlipa, vėl snūduriuoja stotelėje, bet atidundantį traukinį pajunta, nes toks bildesys ir iš ano svieto girdėtųs! Įlipa ir visaip save gėdindamas taikosi neužmigti. Vagonai tik ,,tuk tuk tu“… Kaip čia buvo, bet jau Žasliai! Ir vėl pramigta, pro Kaišiadoris pralėkta. Vėl laukia traukinio! Dabar jau stačiom ramsto sienas ,,tambure“, kad neužmigtų. Parsiranda gal po kokių penkių valandų nuo mamytės grįžimo – susinepatoginęs, kaip koks katinas miltuosna pridirbęs, net į mus nežiūrėdamas, aiškina mamytei, kokios baisios ,,kurcinio ašarų“ pasekmės jį ištiko. Mamytė pyksta, bet baravykų kiekis ir kelių valandų poilsis jau minkština širdį.
O kaip parsirado mamytė? Vargšė, net šiandien baisu tą vaizdą prisiminti. Kaip pareit su penkių vyrų nešuliais? Telefonų tai nebuvo, pagalbon neprisišauksi. Bet mamytė jau namie! Ir staiga – duktė sutinka net sulinkus iš juoko! Kvaksė nelaiminga! Juokiasi, kai verkt reiktų! Taip, čia aš tokia. Pamačiau tąkart mamytę ir vos neišvirtau iš klumpių! Tai bent jėgelė! Tai bent mano mamytė! Prisipažinsiu, kad turiu tokią bėdą, jog kartais negaliu susilaikyti nesijuokus, net ir tada, kai ko nors labai gaila.
Mamytę mylėjau, gailėjau jos ir labai gerai ją supratau, bet juk čia gyvos komedijos vaizdelis, kur čia nesijuoksi!.. Pamačiusi, kad juokiuosi, mamytė tik nužvelgė mane piktai: ,,Tai velnias, o ne vaikas! Ar tai normali duktė juoktųsi, kai motinai tokia bėda?“ ,,O kur tėvelis?“ – klausiu, bet ir toliau raitausi iš juoko.
Nuo to karto daugiau mamytė niekada Dzūkijoj negrybavo. Pasirodo, iš traukinio išlipti kažkas jai padėjo, bet paskui!.. Ji panešdavo vieną pintinę į priekį, tada grįždavo, ėmė kitą, paskui tempdavo pagalvės užvalkalą su grybais kokį pusantro metro, tada vėl metrą, du ar tris pirmyn, ir taip perstatinėjo ,,ašašnykų“ grybus kaip kokius šachmatus, kol namo parsirado. Rankinė ir džiovintų baravykų karoliai gražiai kybojo ant kaklo.
Na ką, tvarkėm tuos švininio sunkio grybus, bet kažko nelabai džiaugėmės, nerimavom dėl tėvelio. Bet pasižiūriu į mamytę ir vėl užžvengiu. ,,Dar čia juokis, kaip duosiu kupron!“ – pyksta mamytė, o aš žinau, kad lupt negausiu, tai ir vėl praskystu. Man kažkodėl ausyse tada vis skambėjo mūsų dzūkelių daina ,,Oi tu mergela, tu jaunoji, oi tu avela, tu blūdnoji“…
Sako, kad visi dzūkai pirmą kartą pas mus suvažiavo per mano krikštynas ir šitą dainą dainavo. Tai gal aš tada ją ir išmokau?.. Tai va, matau aš savo tėvus, vargiai nešančius grybus, įsivaizduoju jus, tą patį darančius ir labai jus visus užjaučiu. Manau, kad ,,kurcinio ašarų“ jūs negėrėt ir be kelnių dėl grybų taip pat nelikot. Malonu man jus įsivaizduoti ne tik vargstančius, bet ir skaniai valgysiančius! Tai daug grybų ir gražių grybavimo istorijų.
