Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis prasideda:
Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.
Demokratijoje iškyla iššūkis gerbti kitaip tikinčius arba visai nieko netikinčius. Yra gražių pavyzdžių, kaip Lietuvos piliečiai ir valstybės pareigūnai pasistengia. 1997 m. archeologas Gintautas Vėlius kasinėjo Karmazinų pilkapyną. Jisai ryžosi tris pilkapius atkurti taip kaip
galėjo atrodyti V-VIII amžiuje. 2007 m. Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė šalia jo nuvedė pažintinį taką, kuris 2016 m. išrinktas (https://www.pamatyklietuvoje.lt/keliones/topai/graziausi-lietuvos-saugomu-teritoriju-pazintiniai-takai/60) antru gražiausiu Lietuvos pažintiniu taku. Ženklai įspėja „Lipti ant pilkapių draudžiama! Tai yra mūsų protėvių kapai.“
Ypatingas jautrumas reikalingas išgirsti, išklausyti, paisyti, gerbti kitaip tikinčius. Užtat Lietuvos valstybė pripažįsta bažnyčias ir religines organizacijas, kad jos gintų teisėtus savo tikėjimų veiksmus, apeigas ir papročius. 43 straipsnis prasideda:
Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Mažas taikdarių ratelis „Gerbkime kapines“ mokosi kaip užstoti žydus tikinčiuosius.
Tikinčiuosius žeidžia Lietuvos vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybės ir Turto Banko sumanymas seniausiose Vilniaus žydų kapinėse stovinčiuose Sporto rūmuose įkurdinti Vilniaus kongresų centrą. Pastangos paprieštarauti Lietuvos valstybei atrodo beviltiškos žinant, kad Lietuvos žydų bendruomenė ištikimai gina valstybės sumanymą.
Vis dėl to, liepos 29 d., trečiadienį, 17:00-20:00, būrelis lietuvių ir žydų šiose kapinėse paminės Tiša b’Av išvakares. Rinksis šalia Rinktinės gatvės, netoli nuo sankryžos su A. Juozapavičiaus gatve, ten kur stovėjo kapinių vartai. 18:00-19:00 apvaikščios visą teritoriją. Apytiksliai pažymės kur ėjo kapinių siena, su viltimi, kad Vilnius ją ateityje atkurs. Žinias apie renginį skelbia svetainė www.kapines.com.
Beviltiškumo jausmas lydi visus stebuklus, kaip kad ir Dovydo pergalę prieš Galijotą. Žydų tikėjime šią sunkią tiesą primena Tiša b’Av, Nelaimių diena, Av mėnesio devintoji diena pagal hebrajų kalendorių. Šią dieną babiloniečiai nugriovė žydų karaliaus Saliamono šventyklą, šią dieną taipogi romėnai nugriovė Antrąją šventyklą. Šią dieną žydai tikintieji pasninkauja ir aplanko žydų rabinų išminčių kapus vildamiesi, kad pastarųjų šventas atsidavimas priartins skaudulius gydančius stebuklus.
2015 m. birželio mėn. 9 d., Lietuvos Respublikos vyriausybė nutarimu Nr.597 (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/f84848f013ea11e5af81c7d24921dbde?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=4f37dfa9-1226-48ca-b623-2d7415fa0f86) valstybei svarbiu projektu pripažino Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pertvarkymą ir pritaikymą kongresams, konferencijoms ir kultūriniams renginiams. Netrukus Ruta Bloštein, kukli, paprasta, dievota žydų tikinčioji, prisimindama Tiša B’Av prasmę, ryžosi pirmą kartą DefendingHistory.com viešai pareikšti, jog „istorija kartojasi“. „Palikite ramybėje mūsų didžių protėvių Vilniaus žydų kapus – vietą, miesto gyventojų išpirktą ir rabinų pašventintą tik mirusiųjų atilsiui ir niekam kitam.“
Ji liko neišgirsta. Tačiau jinai nenutilo.
Ji paskelbė peticiją (https://www.change.org/p/hon-dalia-grybauskaite-please-move-new-vilnius-convention-center-project-away-from-the-old-jewish-cemetery) maldaujančią Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto vadovus atsisakyti savo sumanymo ir verčiau surasti tinkamesnę vietą Vilniaus kongresų rūmams. Jos peticiją pasirašė 51,453 žmonės, kurių didelė dalis yra po visą pasaulį išblaškyti Lietuvos žydų likučiai. Sumanymui paprieštaravo visi Lietuvos rabinai: rabinas Chaimas Buršteinas, rabinas Šmuelis Jakobas Feferis, rabinas Šolomas Ber Krinskis, rabinas Kalevas Krelinas. 2020 m. vasario mėn. 9 d. žymiausias litvakų rabinas Chaimas Kanievskis tarė savo nuosprendį (http://defendinghistory.com/authorized-english-version-of-cemetery-edict-by-doyen-of-litvak-rabbis-is-released/103111), jog šios kapinės tokiomis laikytinos ir jokia kita veikla jose nevykdytina. Vilniaus žydų bendruomenė ir jos pirmininkas Simonas Gurevičius eilę metų pasisako prieš (https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1169704/vilniaus-zydu-bendruomenes-vadovas-nemoralia-vadina-turizmo-akcija-prie-sporto-rumu) valdžios sumanymą. Jų bendruomenei priklauso daugiau nė pusė Lietuvos žydų, ir jinai yra demokratiškai išrinkta, ne taip kaip Lietuvos žydų bendruomenė.
Mūsų valdžia jų neišgirsta, nes turi savo žydus, tai yra „oficialią interesų grupę atstovaujančią organizaciją“, Lietuvos žydų bendruomenę. Politologė Jelena Subotika (Subotic) savo knygoje „Geltona žvaigždė, raudona žvaigždė“ (Yellow Star, Red Star) cituoja LŽB pirmininkės Fainos Kuklenskės (Fayna Kukliansky) žodžius: „Mano vaidmuo yra išrūpinti geriausias sąlygas čia gyvenantiems žydams“, ir prideda pastabą, kad tai veda prie susitarimų. Sakyčiau, tai susitarimai su valstybe, bet ne su žydais disidentais. Lietuvos žydų bendruomenės svetainės autorius Geršonas Taicas savo straipsnyje „Atsakymas į p. Rutos Bloshtein laišką dėl Šnipiškių kapinių“ rašo, „Viskas, ką jūs paskelbėte pasauliui, neturi nieko bendro su esama padėtimi Šnipiškių kapinėse, tai – grynas melas, žydų paveldo profanacija ir neapykantos propaganda. Jums reikia kuo skubiau atšaukti savo peticiją ir atsiprašyti visų pasirašiusiųjų.“ Pirmininkė Faina Kuklenskė mano rengiamą veiklą apibūdino taip: „Manau, kad valstybinės institucijos turėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos valstybės heraldiką juodinančios ir pavojingą nesantaiką Lietuvoje kurstančios grupės „Vieninga Lietuva“ veiklą.“
Vadinas, mūsų valdžia ir jos palaiminta organizacija nepripažįsta nei žydų tikinčiųjų, nei jų rabinų, nei jų religinių bendruomenių, kurie nesutiktų tartis, nes jiems kapinės nėra daugiafunkcinė erdvė. Kapinės yra vieta, kuri aptverta nuo pasaulio, kurios praeiviai nekerta, kurią gyvieji apeina nebent lankyti negyvųjų. Juo labiau žydų kapinės turi savo tūkstantmetinius papročius, kurie dažnai nesuprantami kičo mėgėjams. Žydų kapinėse augalai neauginami ir nelaistomi, žolė pjaunama tik rankiniu būdu, antkapiai laikosi kuklumo ir paprastumo. Pagarba laiko tėkmei ir mirusiųjų ramybei neleidžia tiesinti slenkančių antkapių. Užtat stebina ne paskiri besirungiantys paminklai, o mūsų kasdienybę apžiojantis amžinybės slenkstis. Žydų kapines sudaro ne palaikai ir net ne žemė, o įsipareigojimas amžiams. Vilniaus žydams net nepriklausė Šnipiškių kapinių žemė. Jie mokėdavo mokesčius pilies jurisdikcijai ir karmelitams vienuoliams už teisę įvairius sklypus amžinai naudoti savo kapinėms. Lietuvos didysis kunigaikštis ištikimai globojo Vilniaus žydus ir jų senąsias kapines. Ar mums šventi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės įsipareigojimai?
Kaip mums naujai pripažinti ir gerbti šias kapines?
Juk mūsų neabejingų labai nedaug, o neįvykstantis pokalbis su kurčiais valdininkais alina ir tiesiog gadina sveikatą. Mums svarbu savo kukliomis jėgomis vystyti teigiamą veiklą, juo labiau suprantant, jog kapinės gydomos dešimtmečius.
Architektas Kristoferis Aleksanderis (Christopher Alexander) savo knygoje „Amžinas statybos menas“ moko, jog pasikartojanti veikla iššaukia sandarą, o sandara nukreipia veiklą. Žydai pagerbia numirėlį padėdami akmenėlį. Supraskime, jog 50,000 akmenėlių užtektų pažymėti kapinių ribą. Jos ilgis beveik kilometras, o metrui užtektų 50 akmenėlių.
Europos regioninės plėtros fondas skirs daugiau nei 2 milijonus eurų atkurti ir sutvarkyti Reformatų sodą. Vilniaus miesto savivaldybė vedė pokalbį (https://vilnius.lt/lt/2019/03/10/reformatu-sodo-projektas/) su miestiečiais. Ji taip pat tarėsi su Lietuvos evangelikų reformatų generaliniu superintendentu Rimantu Stankevičiumi kaip rūpintis kapinėmis, kurias sovietai išniekino paminklu sovietų partizanams. Baltų rožių gyvatvorė ir atitvaros pažymės kapinių ribą, o kapinėse augs žydinti pieva. Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija renka lėšas paminklui Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams reformacija.lt.
Liuteronų sodas tvarkomas (https://sa.lt/tauro-kalno-sutvarkymo-ideja-siuloma-jungti-zaliasias-erdves/) kartu su Tauro kalno parku. Europos Sąjunga skirs 5 milijonus eurų, Lietuvos valstybė pusę milijonų eurų ir Vilniaus miestas 2,7 milijonus eurų. Vilniaus miestas tariasi su Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupu Mindaugu Sabučiu kaip rūpintis evangelikų kapinėmis, kurias sovietai išniekino Santuokų rūmais. Kapinių ribos bus pažymėtos ir kapinių teritorijoje bus palaikoma atitinkama rimtis. Visiems taps akivaizdu jog tai yra kapinės, ne laikinos, o amžinos. Manytina, santuokų rūmai su laiku susigėdys, ištuštės, užsidarys, išsiardys, sugrius.
Europos Sąjunga nesutiko skirti pinigų kapinių išniekinimui. Užtat Vilniaus miestas ir Turto Bankas skirs 3,4 milijonus eurų savaip tvarkyti (www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1195647/sutarta-del-vilniaus-sporto-rumu-tvarkymo-pastatas-bus-rekonstruotas-saugant-zydu-kapines) Vilniaus žydų kapinių teritoriją. Šių pinigų užtektų atkurti kapinių sieną. Dekonstruktyvistinės architektūros laikais visai pritiktų šalia Sporto rūmų atgaivinti nugriautą sieną. Ar Vilniaus miestas išdrįs ją net pažymėti?
Panašu, kad nedrįs.
Tikintieji išdrįs
Akmenėlių siena, kaip kad rytiečių žaidime go, apjuos ir praris Sporto rūmus. Kiekvienas akmuo, kaip kad Biliūno apysakoje „Laimės žiburys“, padrąsins praeivį palaikyti dorą žygį. Galijotai išspardys akmenėlius, baus juos dedančius. Bet akmenėliai naujai išdygs, kaip kad sovietų naikinami Kryžiaus kalno kryžiai. Gal tai tęsis dešimtmečius, o gal šimtmetį. Užtat tai bus milijonai pamokų, jog kapinės gerbtinos, jos nedaugiafunkcinės, jos apeitinos. Įsitvirtins kitas požiūris, subręs naujos vertybės.
Išaugs stebuklinga kilometrinė siena. Jos išorinė pusė galėtų menais išsakyti tūkstantį pamokų kaip visais laikais Lietuvos gyventojai rūpinosi Lietuvos žydais ir juos gelbėjo. Ji gali taip pat vaizduoti kaip Lietuvos žydai rūpinosi savo tikėjimo vertybėmis. Išgirskime ir įamžinkime Rutos Bloštein žodžius paskelbtus 2015 metais: http://defendinghistory.com/absolute-barbarism-an-orthodox-jewish-resident-of-vilnius-speaks-out-on-piramont-snipiskes-cemetery/75816.
Pritariu tinkamam pagarbos išreiškimui palsidojimo vietoms. Bet kodėl tai turi būti susiję tuk su žydų palaidojimo vietom. Lietuvos visuomenę jau ne pirmi metai bandoma pripratinti prie minties, kad neprižiūrimas kapavietės reikia sunaikinti. Tuoj prieis ir prie veiksmų. Ir jokie ponai kulskauskai į tai net nesiruošia sureguoti. Bet štai žydų kapai jiems rūpi.
Gerbiamas Julijonai, Ačiū už pritarimą. Sutinku su jumis, kad turi rūpėti visų kapinės, ne tik žydų. Šitą mums pabrėžė mūsų renginių rengėjas Arkadij Kurliandchik. Užtat pasivadinome “Gerbkime kapines”, sukūrėme svetainę kapines.com, ten skelbiame žinias apie visų kapinių iššūkius. Galite susisiekti su manimi, galime pasitarti ką daryti, kas jums atrodo svarbu.
Mums atrodo svarbu sutvarkyti Lietuvos savanorių kapus Antakalnio kapinėse,gėda pieš lenkus nes visai šalia palaidoti jų kariai.Aplankykite juos ponc Kulikauskai…
2015-2016 m. mano tėvas Edmundas Kulikauskas bendravo su šviesuoliu Stanislovu Urbonu, kuris ypatingai rūpinosi šiuo klausimu. Jie darė kapų nuotraukas ir ne sykį tarėsi su Kultūros paveldo departamento specialiste Audrone Vyšniauskiene. Bet ligi šiol niekas nerado duomenų archyvuose nušviečiančių kokie žmonės konkrečiai ten palaidoti. Dar kai kas tvirtina, kad tai iš Sapiegų ligoninės palaidoti žmonės. Dėl žinių stokos nebuvo galimybės vykdyti archeologinius tyrimus. Jeigu turite informacijos arba tiesiog jums rūpi šis klausimas būtinai susisiekite su specialiste Audrone Vyšniauskiene. Galite ir man paskambinti ar parašyti, gal kažką galim bendrom jėgom. !!!, ačiū, kad primenate ?!? šį svarbų galvosūkį ???
Str. rašoma, kad žydų kapinės ne kičinės, jose nežydi ir nelaistomos gėlės. Tai reiškia lieruvių kapinės kičinės. O gal lietuviai turi kitą santykį su mirusiais ir netingi nusigauti iki savo protėvių kapų ir palaistyti gėles, o žydai tiesiog tinginiai…? Ir dar tikisi draugiškos nuostatos savo kapinių tradiciją iškėlę kaip tikrąją, o lietuvių kaip kičinę. O kas Kristų pasmerkė mirčiai ir už kokias nuodemes???
Palikti kapus, kurių TEN SENIAI NEBĖRA? Tik liko atminimas, jog pradžioje laidota ten, o vėliau visi jų kapai iškelti į Sudervę?
Ponas A.K. tikrai to nežino, ar tik apsimeta, kad nežino, nes dėl kažkokių priežasčių suinteresuotas kartoti tą patį per tą patį, net kai tai netiesa?
Sveiki. Atleiskite, bet jūs suklaidinti. Kapai yra ir niekur nedingo. Į Sudervės kapines perkelta tik menka dalis palaikų, statant Karaliaus Mindaugo komercinį ir apartamentų centrą. Likusioje teritorijos dalyje glūdi tūkstančiai palaikų, kas detaliai pažymėta ne vienoje archeologinių tyrimų ataskaitoje, pridedant šiurpą keliančias nuotraukas.
O kapinių perkėlimas caro laikais nesiskaito? Ar ne todėl, kad buvo perkelti, būsimų rūmų teritorijoje neliko jokių – nei kapų, nei kapinių pėdsakų, ženklų?
Ar sovietmečiu Tamstos tautiečiai būtų leidę statyti Sporto rūmus ant savo kapų, jei jų ten būtų likę? Juk daugelis jų dirbo itin įtakingose vietose, daugelis jūsų merginų buvo ištekėjusios už reikšmingus, vadovaujančius postus užėmusių kt. tautybių komunistų, tad nuo Tamstos tautiečių labai daug kas Lietuvoje priklausė, labai daug ką jie, o ne mes sprendėme! Taigi, nebuvo taip, kad be šios bendruomenės narių statybų projektas ir vieta būtų patvirtinti.
Kai statė Mindaugo tiltą, taip, rado – prancūzų karių palaikus.
Caro laikais kapinių niekas neperkėlinėjo. Be to, kariniai įtvirtinimai užėmė ne visą teritoriją, o tik mažesnę jos dalį. O kapinės ir po antrojo pasaulinio karo atrodė kaip kapinės.
Sovietmečiu Pasaulinis žydų Kongresas Niujorke 1947 m. kreipėsi į Antifašistinį žydų Komitetą, veikusį SSSR, pašydamas padėti „išsaugoti visiems pasaulio žydams svarbų paminklą“. Deja… matyt, ne tos merginos buvo ištekėjusios už komunistų.
Kiek žinau, prancūzų karių palaikai buvo rasti Šiaurės miestelyje ir perlaidoti Antakalnyje. Berods, prancūzai Šnipiškėse neatgulė.
Matote, kaip. Pasirodo, valstybės archyvuose rasti seni dokumentai apie kapinių perkėlimą dezinformuoja?
Na, būtumėme dėkingi, jei suteiktumėte informaciją, kur „perkeltos kapinės“, anot senų dokumentų.
Apgailestauju, bet negalėsiu Tamstai padėti. Tuos dokumentus ne aš varčiau, ir po tiek metų jau negaliu prisiminti, kas tada, kai pirmą kartą iš JAV(?) atvykęs kažkoks asmuo protestavo dėl Sporto rūmų, užginčijo šio teiginius, cituodamas ištraukas iš archyvo dokumentų.
nelabai suprantu, kodel po archyvus ieskoti dokumentu turetu gerbiama Zemyna o ne pats A.Kulikauskas&Co???
Iseina, kad be tarnu ir patarnautoju anie niekaip – ar kaip tai suprasti?
Miela Zemyna, akivaizdu, kad sitam p. A.Kulikauskui &Co svarbiausias tikslas yra kirsinti bei kelti sumaisti Lietuvoje selektyviai, kaip aniems patogiau keliant faktus is kontekstu.
O tiesa aniems tikrai rupi maziausiai……
Sekant jo sapalionems galima “nusigrybauti” iki tiek kad sveikam mastymui absoliuciai neliktu vietos.
Nei vienoje Europos valstybeje zydai nekelia nei tokiu absurdisku kaltinimu nei reikalavimu vietiniams kaip kad paskutiniu metu Lietuvoje o meginimas primesti Lietuviams zydus kaip “didziuosius protevius” jau netelpa i jokius sveiko proto remus…..
p.s o kodel gi A.Kulikauskui &Co nepakelus zydu istorija nuo pat Kristaus gimimo? Tai galetu buti proga pasikapstyti paciu zydu labai vingiuotoje ir sudetingoje istorijoje ir tuo paciu atsakyti ir i daugybe nutylimu klausimu???
Baltai Europos viduryje gyvena daugiau nei 4000 metu todel meginimas “iskirpti” Lietuviu kilme arba “sukryzminti” su XV amziuje is Vakaru Europos (???) atbegusiais zydais yra sunkiai suvokiamas……
O kokia prasmė saugoti, tai kas jau seniai sunaikinta, neprižiūrėta, be šeimininko, iškasta ir iškelta, užbetonuota. Tuščias laiko gaišimas. Geriau dar gyvais seneliais pasirūpinkit geradėjai. Sunykusios kapinės turi būti uždaromos – tegul gyvenimas tęsiaisi. O kam tai rūpi – sukurkit virtualias kapines internete, surinkit palaidotųjų duomenis, surašykit vardus, įkelkit nuotraukas, ir liks ta istorija užfiksuota… Kam bus įdomu – pasižiūrės. O pievutėje tegul žaidžia vaikai ir kuria naują ateities gyvenimą.
Gerbiamas Baugai, Ačiū už mintis. Drįstu į tas pačias vertybes pasižiūrėti kitu kampu. Pirmiausias, visas gyvenimas yra “tuščias laiko gaišinimas”, kad ir tas pats vaikų žaidimas pievutėje. Mes būtent savo pasirinkimas įprasminame savo gyvenimą, pavyzdžiui, ar prasminga komentarus rašyti. Šiuo atveju manau prasminga. Dėl gyvų senelių, tai būtent jiems labiausiai skauda, jog jų tikėjimas ir jų istorija yra trypiami. Dėl žaidimo pievutėje, tai tam tinka vienos pievutės bet netinka kitos, kaip parašyta, “Lipti ant pilkapių draudžiama! Tai yra mūsų protėvių kapai.” Tokiais nurodymais vaikučiai išmoksta elgtis sąmoningai, dorai ir jautriai. Jeigu norime, kad būtų šeimininkas, tai atstatykime rūpestingumą, kurį rovė ne šiaip kas, o carai ir sovietai. Ar perauklėti save ir kitus yra laiko gaišinimas? Pradedam nuo savęs, kad ir tokiais pabendravimais. Ko senesnės kapavietės, ko prasmingiau išsaugoti. Prasminga vertinti V-ojo amžiaus pilkapius, prasminga išsaugoti LDK kapavietes, kad jos liktų vieta kurią gyvieji apeina vardan gyvenimo vertybių. Prasminga gyventi ne vien menamybėje, o būtent tikrovėje, kur susiduriame su kitais ir su visais, kur tenka vertybių neišsižadėti. Tokioje valstybėje kur vertybės paisomos vaikai turi kur žaisti, o ten kur vertybės nepaisomos, vaikai užauga be vaikystės. 🙁 Dar kartą ačiū, kad pasisakote, kad verčiate pamąstyti.
Dėkoju, už dėmesį mano kukliems pamąstymams.
Sutinku, kad Jūsų matymo laukas platesnis, kai priminėt pilkapius ir aš susimąsčiau… Tik skirtumas, kad pilkapiai yra nuošaliose gamtos vietovėse, o ne miestų centruose. Miestas auga, kvėpuoja, plečiasi… Taigi apleistos kapinės mieste yra visiškai kitas reikalas. Tai tiesiog žaizda ant miesto veido, kurią reikia išvalyti, dezinfekuoti, susiūti, sutvarstyti – kad pilnai sugytų ir neliktų “rando”. Jeigu tautinė bendruomenė neprižiūrėjo tos vietos 100 metų – tai rodo, kad ir jai jau tos vietos nereikia… Dėl istorinės atminties – galima ta vietą uždengti stiklu, kaip kokius istorinius pamatus… O viršuje tegul verda gyvenimas, bėgioja vaikai.
Gerbiamas Baugai, Ačiū už nuoširdžias mintis. Mano paties mintys vystosi eilę metų. Sakyčiau, miesto “kaulai” yra tos tarsi negyvos zonos – ežerai, upės, kalnai bet taip pat gelžkelių bėgiai, tvirtovės, kapinės, parkai – kurios suskaldo miestą į įvairius kvartalus. Juk iš savo godumo atsirastų plėtros šalininkų kurie pakeistų Neries vagą, kad tik galėtų dabartinę užstatyti, kurie dangoraižiais uždengtų visą Kalnų parką, ir t.t. O dėl žydų paveldo, man asmeniškai atrodo, kad jeigu Vilniuje gyventų 28% žydų, kaip kad prieš karą, tai niekas nedrįstų jų kapinės kažką veikti. Šiuo metu žydai sudaro bene 0,3% Vilniaus gyventojų. Nesuvokiu pagrindo reikalavimams, kad išžudytos tautos likučiai privalėtų įstengti rūpintis savo kapinių gausybe. Verčiau manau mes lietuviai galim patys susirūpinti netrinti Vilniaus istorijos ir suvokti jog kadaise čia buvo užmiestis, pilies jurisdikcija kur Lietuvos Didžiojo kunigaikščio globojami žydai glaudėsi. Suvoktumėme, jog 1875 metais žydai sudarė 48% Vilniaus gyventojų, suvoktumėme jog gyvename apsupti jų paveldo ir neprisigalvotumėme, kad Vilnius visais laikais grynai lietuvių miestas. Svarbu, kad laisvoje Lietuvoje yra laisva žiniasklaida, Alkas.lt portalas kuriame galime bandyti susikalbėti. Svarbu lietuviams vis mokytis bendrauti su kitataučiais, kad išmoktumėme vienas kitą suprasti. Šiuo atveju nuoširdų bendravimą labai apsunkina paviršutiniški susitarimai tarp Vilniaus miesto ir Lietuvos žydų bendruomenės, nepaisymas paskirų žydų tikinčiųjų. Ačiū už pastabas.
Matot, mums kapinės yra gyvas organizmas. Hebrajų kalba jos dar vadinamos – gyvenimo namai. Išminčiai, rabinai, kurie yra palaidoti šiose kapinėse mums, ateitiems kartoms palikę begalę mokymo knygų, kurios mums rodo kelią ir padeda juo eiti. Mes turim stiprią tradiciją, dar nuo Biblijos laikų, melstis ant savo protėvių kapų, kad įgautumėme dvasinių jėgų, priimant rimtus sprendimus arba nelaimės (neduok Dieve) atveju. Tai yra dabartis ir ateitis, ne praeitis.
Labai malonu apie tai sužinoti. Nors, tiesą sakant, niekada tuo specialiai nesidomėjau (juk tai ne mano reikalas), tačiau ne vieną dešimtmetį dirbdama su litvakais kažkaip nepastebėjau, kad jie kada nors būtų kapinių, ar kokia su mirusiųjų pagerbimu susijusia tema ką nors kalbėję – nei tarpusavyje, nei su mumis. Tuo tarpu mums tai viena iš svarbių temų, o ypač prieš šventes, prieš jų gimties ir mirties dienas, prieš Vėlines. Matot, lietuviai ir iki krikščionybės laikų savo išėjusiųjų nepamiršdavo, jau tada turėjo atitinkamus papročius, o ir šiais laikais kapelius prižiūri, su mirusiais kalbasi, meldžiasi, o per Vėlines kapinės tampa liepsnelių jūra. Atrodo, Vanagaitė irgi nelabai apie šiuos Tamstos tautiečių papročius žino? Vieną sykį, jau senokai, tai nelabai prisimenu, kažkuri TV rodė jos laidą iš apleistų kapinių – ji teigė, jog tai apleistos jūsų kapinės, ir priekaištavo dėl to… mums. Taigi, ji ne visai tiesą sakė, taip nebūna – mes panašiai savo mirusiuosius gerbiam, su jais bendraujame, savuosius kapelius prižiūrime?
Miela Žemyna, tikinčiųjų žydų tarpe teisuolių kapų lankymas (ypač jų mirties dieną) ir malda šalia jų yra labai paplitusi tradicija. Asmeniškai manęs vakar bičiuliai iš Izraelio paprašė nuvažiuoti prie ikikarinio dvasinio vadovo Chaimo Grodzenskio kapo Vilniuje ir paprašyti gerovės bei sėkmės konkretiems žmonėms, minint jų vardus, bei išsigelbėjimo iš šiais laikais sunkios padėties visai Izraelio tautai. Atitinkamai tuo pačiu metu jie meldėsi Izraelyje Cfato mieste prie iškilaus kabalisto kapo. Tai toks štai tamprus ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Lietuvoje maža tikinčiųjų žydų, todėl jūs ir nepastebite šių ritualų.
Matote, mačiau ir palaikiau santykius ne su dabartiniais čia likusiais. O mūsų giminė – ne vieną šimtmetį bendravo, todėl įvairių teko matyti. Žinoma, tai gal ir nieko nereiškia, bet ir iš Stalino laikų tėvelių pokalbių su litvakais (jie buvo nuoširdūs) neteko girdėti kokių nors pokalbių apie kapus. Ir kai su mama išeidavome į miestą palei upę už Žaliojo tilto, nebuvo kalbų apie kapus, nors paprastai atkreipdavo mano dėmesį, kad žinočiau, kur kas yra.
Yra paprastas būdas nustatyti, jog ten likę kapų – juos rasti ir ištyrinėti. Skirtingų tikėjimų velioniai skirtingai laidojami. O ir DNR kažką parodys.
Ačiū, Žemyna, už prisiminimus.
Man įdomu kita: ar Lietuvoje yra įprasta vykti prie tautos šviesuolių kapų pasimelsti, paprašyti, pasisemti jėgų? Pavyzdžiui, pas tokius kaip tėvą Stanislovą (nežinau, ar visi jį pripažino, bet mano laikais, prisimenu, mano bičiuliams jis buvo kaip šviežio oro gurkšnis). Ar tai populiaru?
nezinau kiek jus, Ruta pazinote teva Stanislova ir ar daznai lanketese jo asketiskame buste Paberzeje ir gerete su juo jo surinktu zoleliu arbata su savo atsiveztais sumustiniais ir gerejotes salia esanciose kapinese kurios papuostos Tevo Stanislovo jo paties rankomis isdroztomis unikaliomis medinemis skulpturomis bet mano seimai ir draugams tai buvo puikiai pazystama. Jokia paslaptis kad tevo Stanislovo durys nebuvo rakinamos ir prieglobsti tenai surasdavo ne vien piligrimai bet ir narkomanai, alkoholikai ar siap visuomenes atstumtieji….o ir nutikimu tenai buta ivairiu…..
Deja deja, bet daznai senatve buna negailestinga ligomis kuriu neisvenge ir pats Tevas Stanislovas kuris savo gyvenimo sulelydyje pasikeite neatpazystamai….
maniau, kad atsakys pati Žemyna, bet nesulaukęs pats atsakau, nes sudomino tai, ką atskleidėte apie savo papročius – mūsų santykis su mirusiaisiais tikrai skiriasi.
Galimas daiktas, ikikrikščioniškais laikais ir tarp lietuvių buvo įprasta lankyti legendinių protėvių kapus ir ten melstis ar kažko iš jų prašyti (pvz., legendinėje Lietuvos Metraščio dalyje kalbama apie taip pradėtą garbinti legendinę Pajautą ar Kukovaitį). Vėliau imta lankyti šventas vietas, kuriomis galėjo būti ir šventaisiais paskelbtų žmonių kapai (pvz., Šv. Kazimiero), ir ten iš tiesų būdavo prašoma dėl savęs sveikatos ar dar ko nors, visgi dabar mūsų santykis su kapais yra kitoks.
Žymių žmonių, tautos šviesuolių kapus lankome tik norėdami pagerbti jų atminimą, o jei meldžiamės, tai tik prie savo artimųjų kapų ir ne prašydami ko iš jų dėl savęs, bet už jų vėlę melsdami Dievui (čia kalbu apie tikinčiuosius krikščionis), t.y. prašydami jo dėl jų. Dažniausiai stengiamės netrukdyti jų amžinojo poilsio ir nevarginti savo kreipimaisis (yra netgi toks prietaras, kad mirusieji kenčia, kai juos nuolat minime, nes ima ilgėtis čia likusiųjų, todėl kartais žmogų net gali parsikviesti pas save, t.y. žmogus dėl to gali numirti). Todėl ir lankymas apsiriboja keliomis dienomis per metus – per Vėlines, Tėvo, Motinos dieną ir kai reikia juos sutvarkyti pavasarį arba prieš lankymąsi. Jėgų pasisemiame ne kapinėse, bet gamtoje (nors tai jau gal individualu – kiti gal jų pasisemia ir bažnyčiose pamaldų metu ar kultūriniuose renginiuose).
Sveiki. Dėkui, labai įdomu.
Bet kodėl gi „dabar mūsų santykis su kapais yra kitoks“? Tai dėl tikėjimo pakeitimo?
Taip, per dažnas kapų lankymas pas mus irgi nepageidautinas. Tačiau ne dėl mirusiųjų, o dėl gyvųjų. Pasisėmei stiprybės ir keliauk toliau…
Norėčiau tik taip pat patikslinti, kad mes kreipiamės ne į pačius mirusiuosius (nes tai būtų stabmeldystė), o tiesiai į Dievą – būdami šalia teisuolio kapo prašome pagalbos už jo nuopelnus. Jau Biblijos laikais, kaip minėjau, po išėjimo iš Egipto, vienas 12 žvalgų, pasiųstų į Izraelio žemę ištirti padėtį, Kalevas, Jefunės sūnus, kryptingai nuvyko prie mūsų protėvių Abraomo, Izaoko ir Jokūbo kapo ir prašė Dievo pagalbos išlikti tvirtam ir nepasiduoti įtakai kitų žvalgų, kurie išsigando vietinių gyventojų ir perdavė tą išgąstį grįžę į stovyklą. Ir Kalevui pavyko nepasiduoti masei. Todėl šie pavyzdžiai jau tris tūkstančius metų mus įkvepia ir mes jais naudojamės. Netgi paliekame raštelius su prašymais, kaip prie raudų sienos.
Dėkoju, kad už mane atsiliepėte!
Neatsakiau sąmoningai, supratusi, jog sąmoningai ar ne, deja, esame veliami į betikslį, į niekur vedantį pokalbį dėl pokalbio, kuris kažkam, turinčiam savo tikslų, labai reikalingas.
Jei būtų svarbu tik pati tiesa, tokio išskirtinai racionalaus (ir tuo mane žavinčio) proto žmonės negaišintų laiko tuščiai, į jį nesiveltų. Gi čia veikiama priešingai, ir mes esame į tai traukiami. Arba tiesiog nesiveliame.
Žemyna, Įdomu, koks bendravimas jums atrodo tikslingas ir prasmingas?
labai idomu, o prie kieno kapu semesi stiprybes savo ” zygdarbiams” pries Lietuviu tauta N.Dusanskis ir kiti jo kolegos is nkvd 1940-41 ir 1944 ir veliau……????
Taip, įdomu vikipedijoje pasiskaityti apie Lenino mauzoliejų. Nuo 1924 m. iki 1972 m. jį lankė 10 milijonų žmonių, jį galima ir šiandien lankyti ir pamatyti išsaugotą Lenino kūną. Rusijos prezidentas B.Jeltsinas ketino jį palaidoti, bet V.Putinas šito sumanymo atsisakė, tvirtindamas jog tai leistų suprasti, kad sovietmečiu žmonės tikėjo netikromis vertybėmis.
J.Stalinas šalia V.Lenino gulėjo nuo 1953 m. kovo mėnesio iki 1961 m. spalio mėn.
Įdomu, kad lankytojai privalo elgtis pagarbiai, uždrausta kalbėti, rūkyti, rankas laikyti kišenėse, daryti nuotraukas, filmuoti. Vyrai privalo kepures nusiimti.
Matyt, vertybės panašios tiktai skiriasi apibrėžimas, kas yra vertas pagarbos. Pernai vasarą man iš Jeruzalės paskambino E.Zuroffas, jisai pergyveno, kad rengiau taikdairių žygį aplankyti sovietų partizanų žemines Rudninkų girioje. Jis bijojo, kad tai pakenks jo ir Rūtos Vanagaitės įvaizdžiui. Manau, įsivaizdavo, kad mūsų bus šimtai ar tūkstančiai, gi vykom keturiese, aš, mūsų gidas Chaimas Bargmanas, antifašistas Giedrius Grabauskas ir super lietuvis Eugenijus Paliokas.
Bekalbant, aš gerbiamam E.Zuroffui paaiškinau, kad kiekvienas žmogus vertas pagarbos, net ir žudynių rengėjas. Jis nesuprato, kaip galima tokį žmogų gerbti? Bet aš paaiškinau, kad net ir tokį žmogų reikia palaidoti, negalima jo kūno draskyti, negalima jo šmeižti, apie jį meluoti. Jam pasakiau, kad jisai ir gerbiama R.Vanagaitė, mano manymu, sprendžiant iš jų elgesio, yra sociopatai, tai yra, dėl kažkurių priežasčių – įgimtų ar išgyventų – jiems trūksta žmonėms būdingos atjautos geno, užtat jie gali kai kada labai nuklysti, nors tuo pačiu, kaip visi žmonės, gali labai daug gero padaryti, ir manau iš tiesų yra padarę.
Taigi, tiek N.Dušanskis, tiek J.Noreika, tiek V.Leninas yra verti to, kad apie juos nebūtų meluojama, kad jie nebūtų laikomi baubais, o žmonėmis.
Jūsų straipsnyje yra loginių klaidų. Mes jau dideli ir suprantame kodėl jos atsiranda. Lietuvių tauta, gyvenanti savo istorinėse žemėse – Lietuvos valstybės pamatas. IR MŪSŲ DIDIEJI PROTĖVIAI – LIETUVIAI. O žydų protėviai čia gavo prieglobstį ir per šimtus metų lietuviai jiems nesurengėm nei vieno pogromo, kas ne kartą buvo vykdoma kitose šalyse. (O dabar mūsų tevynę jie kaltina ir kaltina). O jei tai ne loginė klaida, pridėkite paaiškinimą, kad jūs žydas. Iš kur skaitytojui žinoti: pavardė lietuviška, vardas irgi. Jei jūs ką cituojate, turite rašyti kabutes ir nurodyti autorių. O dabar logikos klaida už kurią, koks žioplas mokinukas gautų dvejetą pasakęs, kad lietuviai kilę iš žydų. O jūs berods ir mokslinį laipsnį turite.
Gerbiamasis Logike, Siūlau ir kitą paaiškinimą. Aš redakcijai siūliau straipsnį su antrašte „Akmenėlius siena stos ginti seniausias Vilniaus žydų kapines“. Rašiau, kad sutinku, kad mano straipsnį taisytų ir redaguotų savo nuožiūra. Mano straipsnį paskelbė su antrašte „Palikite ramybėje mūsų didžių protėvių Vilniaus žydų kapus“. Jūs teisus, kad kitaip skambėtų jeigu visa tai būtų įsprausta į kabutes. Aš tiesiog cituoju Ruta Bloštein su kuria šių komentarų dalyviai galėjo susipažinti. Įsivaizduoju redaktorius suprato, kad jos širdingi žodžiai išdėsto reikalą, o gal dargi suskamba su mūsų protėvių sąvoka “protėviai”.
Mūsų renginys praėjo labai prasmingai. Suėjo bene dešimts žmonių įskaitant Ruta. Dalyvavo istorikas Aleksandras Vitkus iš Kauno ir istorikas Elmantas Meilus iš Vilniaus. Pastarasis turbūt yra nuodugniausiai ištyręs šių kapinių istoriją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Aptarėme renginį kurį šalia kapinių rengsime rugsėjo mėnesį. Šimtmečių apžvalga aptarsime kokios šios kapinės buvo praeityje ir kokia galėtų būti jų ateitis. Žodžiu, kaip jos atrodys kai mes būsime kažkieno “protėviai”. Kaip atrodys Lietuva, Vilnius, lietuvių tauta ir kitos tautos, tikėjimai, pasaulėžiūros? Redaktorius pažįsta savo skaitytojus ir gal teisingai parinko antraštę. Juk man asmeniškai mieliau susisieti neišskirtinai su lietuvių protėviais betgi su visais įmanomais protėviais. Mano prosenelis latvis bene iš Italijos, Saladžius, gal tai Salaggio? Nežinau.
Nenustebčiau jeigu aš ir jūs ir redaktorius turėtumėme bent po vieną žydą protėvį. Užtat mokam pasiginčyti. 🙂
Atsiprašau, pataisysiu bent gramatiką: „Akmenėlių siena stos ginti seniausias Vilniaus žydų kapines“.
Man prašom žydų protėvių neprirašinėti. Aš protėvius žinau. O ir kitų gyslas neteikia pilti žydų kraujo. Visi puikiai žinom, kaip ši tauta laikėsi tradicijų ir savo kraujo švarumo. Dar tarybiniais metais buvau liūdininkė vestuvių, kur jaunoji – žydė, jaunikis – lietuvis. Jaunosios tėvai neatvyko į vestuves ir atsiribojo nuo dukters, nes toji tekėjo iš meilės ir atstūmė jai išrinktą jaunikį žydą. Tie visi pasakojimai, kad mes turim žydų kraujo ar kad mes žydšaudžiai ir turim į namus parsitempę nors vieną jų šeimai priklausiusi daiktą melagingi ir atsibodo iki gyvo kaulo. Nustokit ieškoti durnių.
“Nustokit ieškoti durnių”. Pasiūlymas labai geras, bet jiems netinkamas. Lietuvai “suteiktas garbingas kolektyvinis nusikaltėlių titulas” . Amžiams. Einu atgailauti.
A. Kulikauskas maždaug taip neseniai pasakė: “galiu lažintis, po šimtmečio lietuvių nebus, bet po tūkstančio metų žydai mus prisimins, todėl turime išsaugoti jų kapines”. Pasižiūrėkit atidžiau į žydus, Andriau, gal suprasit kodėl jie stiprūs. O įsitikėjęs esąs niekuo jau yra niekas.
“Tikinčiuosius žeidžia Lietuvos vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybės ir Turto Banko sumanymas seniausiose Vilniaus žydų kapinėse stovinčiuose Sporto rūmuose įkurdinti Vilniaus kongresų centrą.”
–
Nedera KAPINĖMIS vadinti to, kas nėra kapinės. Kas yra kapinės – nustatyta Lietuvos kapinių įstatyme.
Lietuviai, žydai ir kiti piliečiai! Laikykimės įstatymų ir juos gerbkime.
“Tikinčiuosius žeidžia Lietuvos vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybės ir Turto Banko sumanymas seniausiose Vilniaus žydų kapinėse stovinčiuose Sporto rūmuose įkurdinti Vilniaus kongresų centrą.”
(A.Kulikauskas)
‘
Nedera KAPINĖMIS vadinti to, kas nėra kapinės. Kas yra kapinės – nustatyta Lietuvos kapinių įstatyme.
Lietuviai, žydai ir kiti piliečiai! Laikykimės įstatymų ir juos gerbkime.
Kaip tik ta tema, kurią norėjau su kažkuo padiskutuoti pakeliavęs po Aukštaitiją.
Utenos, Rokiškio, Zarasų rajonuose, šalia kelių atsirado daugybė informa inių ženklų – “Žydų kapinės” “Senosios žydų kapinės” “Žydų laidojimo vieta”
Ženkluose nurodyta, už kokio atstumo tos “laidojimo vietos” yra.
Bandžiau surasti tuos žydų kapus, ir niekur neradau.
Viename kaimelyje, kur už šimto metrų nuo kelio turėjo būti kapai, stovėjo troba. Paklausiau kaimiečio apie žydų kapus, anas nieko apie juos nežinojo ir negirdėjo. Jo tėvų statytas namas tikrai ant kaulų nestovi.
Panaši istorija ir su palaidotų žydų skaičiais.
Vaikystėje lankiausi Rašės miške, kapuose, kur vokiečiai žydus šaudė.
Jų kalba buvo iškalta visų žuvusiųjų pavardės.
Daug.
Keletas šimtų.
Bet pastaruoju metu spaudoje tie skaičiai pradėjo augt kaip ant mielių.
“Utenyje”, miesto laikraštėlyje, kažkoks autorius įsibėgėjo net iki septynių tūkstančių, nors tuomet Utenoje iš viso tebuvo penki tūkstančiai gyventojų.
Išvada.
Kas rašoma apie žydus, niekuo negalima tikėt.
Visu pirma tose kapinėse jau nebebuvo laidojama gal koks 100 metų ar daugiau, kapinių nei ženklo gal koks 70 ar dar daugiau metų, ar yra prasmė atstatinėti? Pažymėti reikią… Na bet jei jau tokia brangi ta žydams vieta, tai tegu susimeta pinigėlius ir išsiperka, ir patys sutvarko, prisižiūri… Jei už mūsų visų pinigus, tai tegu surengią balsavimus, apklausas ir kaip žmonės nuspręs, taip ir tegu būna… Atvirai tai tas nuolatinis nurodinėjimas ką daryti, ko nedaryti, kaip žemesniajai kastai gerokai pabodo. Žydams jau seniai laikas pradėti jausti saiką, pradėti gerbti ir mūsų protėvius, ne tik savo… Mes čia prisilaikom nuomonės, kuri irgi gerbtina, kad ne žydai mūsų protėviai..
Simasius irengs pliaziuka?
Ne. Š.pležiuko čia nerengs. Jis ir Lūkiškių a. nebūtų rengęs, jei nors vienas žydų kaulelis būtų surastas. Jis gi supranta iš kur vėjas pučia ir ką tas vėjas atneša. Čia mes vis nerimstam įrodinėdami, kad ne žydai mūsų didieji protėviai…o jeigu koks palankus vėjelis…tai gal ir žydai…taip sakant, imsim ir atsiversim naujovėms…
Čia mes matome judofikaciją: procesą, kai žydai svetimų tautų miestuose pridergia melagingų žydiškumo pėdsakų, sekdami graudžias pasakas lengvatikiams apie kapelius, senelių atminimą ir panašias nesąmones. Bet tai tik pirmas etapas. Antrame etape, po keliolikos keliasdešimt metų, tie aferistai ima teigti, esą tai jų miestas ir žemė, melagingai argumentuodami tokius pareiškimus pirmame etape sufalsifikuotais pėdsakais.
Lietuvi – būk budrus, užkirsk kelią sukčių aferoms! No pasaran!
Kauno Miesto sodas ir Muzikinis teatras yra buvusių kapinių vietoje. Įrengtas XIX a. pabaigoje, statant dabartinį Naujamiestį (Kauno centrą). Gal koks kitas kulikauskas ir čia pasiūlys atkurti buvusią kapinių tvorą? O teatrą nugriauti? Arba jį pertvarkyti į koplyčią?
Duokit tiems žydeliams kelis milijonus eurų ir viskas nurims!
Kulikauskai,
mūsų protėviai yra lietuviai. Ne žydai.
gerai menu kad pokaryje Dzukijoje buvo nemazai vietiniu zmoniu pasakojimais apipintu gana nemazu supiltu kauburiu kuriuos vietiniai zmones vadino karzygiu kapais ir mus , ant ju belaipiojancius vaikus vydavo ir draude ant ju zaisti o vyrai graziai juos nusienaudavo.
. Taciau po Lietuviu tautos budelio A.Snieckaus visuotines “melioracijos” o tiksliau Lietuvos krastovaizdzio sunaikinimo ju nebeliko – buvo sunaikinti – istumdyti ” galingais buldozeriais labai simboliniu pavadinimu “stalinec”…..
Daugiau nei pries 20 metu vazinejant po Danijos izymias vietas pamaciau gana daug labai panasiu Vikingu kapu kur jie budavo palaidojami kartu su savo zirgu ir tebera saugomi valstybes……
Na štai, o ką jūs savo vaikams pasakosite? Kaip pritarėte siūlymui įrengti vaikų ir suaugusių žaidimų aikštelę kapinėse (net nesvarbu kieno) nepaisant daugiau nei pusšimčio tūkstančio protestuojančių iš visų keturių pasaulio kraštų?
Juk lietuvių tauta juolab turėtų jautriai reaguoti į tokius veiksmus, nes ir pati baisiausiai nukentėjo.
gerbiama Ruta, mano vaikai su kurias dar gudzias okupacijos metais esame aplanke daygyb, iskaitant ir zydu kapiniu o jau ir anukai yra pakankamai suauge ir daznai mane pacia pakonsultuoja…..
Nei as nei kuris nors kitas lietuvis nepritare, nesiule ir NESTATE JOKIU STATINIU, JOKIU kapiniu vietoje – atdziai pasizvalgykite po archyvus ir rasite kad kad tokius juodus darbus dare ir darydavo gan gausus Lietuvos OKUPNANTAI.
Po 1940 cccp okupacijos labai daug auksciausiu okupacines valdzios pareigunu Lietuvoje buvo ir zydu tautybes zmones – ypac itakingi ir galingi…… Todel labai keista kad nepasirupino net savo tautieciu kapais?
p.s kita vertus, is kazkada didingos Lietuvos valstybes telikes vos 65 200 km2 plotelis negali buti paverstas vien kapinemis…..
Pasidomekite kaip kapiniu problemas sprendzia, pavyzdziui, danai ir bus ramiau…..
Ponia tenlink ir suko pokalbį – dar man užduotame paskutiniame klausime siekė sugraudinti, sunepatoginti, ar tokio, kaip Tamstos, atsako. Tai leidžia toliau spausti pašnekovą.
Kaip viskas buvo, remdamasis dokumentais, atpasakojo mano minėtas Autorius. Archeologai gali atlikti kontrolinį tyrimą vietoje, ir, jei dar būtų kas atrasta, jei būtų nustatyta, jog tai litvakas, jo palaikai galėtų būti perkelti prie kitų tada perkeltų jo tautiečių kapelių. Tačiau tokia klaida caro laikais sunkiai įmanoma. Juk mokama už darbą – kuo daugiau stengsiesi, rasi ir perkelsi, tuo daugiau pinigo uždirbsi. Nebent rastų ką vėliau nelegaliai pakastą, ar kai ėjo frontas per miestą, kai palaidodavo, kur stovi. Arba kaip ir dabar tai šen, tai ten randami nužudytų nelaimėlių palaikai. Žodžiu, tai sprendžiama konkrečiu darbu – ne žodžiais, o fizine paieška. Kad nebūtų guma tempiama, o pradėta ir baigta. Tačiau tai kažkodėl netinka? Na, jų valia.
Moterys įprastai pasižymi didesne atjauta ir gailestingumu. Kalbėjau atvirai ir nuoširdžiai, klausdama kaip būtų, jeigu jums taip atsitiktų (neduok Dieve, žinoma). Tiesiog ieškome žmonių supratimo.
Vis dėlto, nors ir neradome daug sąlyčio taškų, dėkui už patarimus ir naujas mintis.
gerb.Ruta, o jus tikra kad zinote ko ieskote ir del ko bei kam priekaistaujate???
Bijau kad jums net labai nepatiktu mano geru pazystamu zydu Londone nuomone sia tema…..
Kaltinti Lietuvius nepagarba mirusiems ir ju kapams gali tik nelabai suvokiantys ko iesko ir ka bei kodel kaltina……
O stai, Rainiu, Pravieniskiu ar Petrasiunu kapiniu Kaune teritorijoje ir kitur Lietuvoje (ir ne tik!) 1940-41 nkvd nuzudytas aukas ne tik kad pagerbti bet net prisiminti buvo tabu daugiau nei 50 metu….o ir dabar vengiama prisiminti ar pamineti – kodel??
Ar situ artimieji nenusipelno atjautos?
Gerbiama Močiute, Jūs nuoširdžiai klausiate, tad aš jums nuoširdžiai atsakysiu nors apie Rainių žudynes taip kaip suprantu, bet taip kaip Lietuvos spaudoje vargu ar galima rašyti.
Kodėl mūsų laikais nerašoma apie Rainius? Asmeniškai manau, tai dėl to, kad apie tuos baisius įvykius mūsiškiai lietuviai siaubingai daug primelavo. Turbūt dėl to prokuratūra nusprendė
Įsigilinkime, kada tuos kūnus rado? Ar kitą dieną, kaip tvirtino tų laikų spauda, ar po trijų dienų, kaip tvirtina Genocido centras, turint mintyje jog Telšių žydai tada jau buvo nuvaryti į Rainius? Žodžiu, ar žydus tyčia nuvarė būtent ten, ar tai buvo paprasčiausias sutapimas? Kodėl spauda rašė, kad moterims nupjovė krūtis kai ten moterų nebuvo? Kodėl medicinos protokole parašyta, kad lytiniai organai buvo sumušti, o spaudoje (jau po tūkstančio žydų vyrų išžudymo, kurį suorganizavo J.Noreikos pavaduotojas B.Juodikis) rašoma, kad organai buvo nupjauti? Manyčiau, dėl to kad lietuviai aktyvistai sudarkė sovietų nužudytų kalinių kūnus. Visa tai išpūtė pateisinti tūkstančių žydų išžudymą Telšių apskrityje 1941 m. liepos mėnesį. Taip pat daug prisidėjo vysk.J.Staugaitis, Lietuvos Tarybos vicepirmininkas, juos iškeldamas kaip kankinius. Laidotuvių metu jisai leido iš žydų bjauriai tyčiotis, juos žeminti ir kankinti.
Genocido centras tvirtina, kad nebuvo liudytojų, kad sovietai būtų kankinę šias jų aukas. Sovietai aukas palaidojo. Kodėl? Kokiu pagrindu tvirtinama, kad sovietai aukas kankino, jeigu nebuvo liudytojų? Lavonai buvo atkasti iš po žemės. Kaip mes žinome, kad kūnai nebuvo sudarkyti, ar tai pačių sovietų, ar tai vokiečių, ar tai lietuvių?
Nuodugniai tiriant, norėtųsi rasti laikraščio “Žemaičių žemės” Nr.1 kurį V.Landsbergis cituoja savo knygoje, bet kurio niekur nėra bibliotekose.
Kaip bebūtų, anot V.Landsbergio et al knygos, N.Duchanskio nebuvo Rainiuose, jisai nespėjo grįžti iš atostogų Kryme. Aš jums rašau tai su kuo teko susidurti tiriant J.Noreikos nusikaltimus. Tikiu ateis laikas kad Rainių įvykiai, ir bendrai Telšių apskrities įvykiai, bus nuodugniau ir nuoširdžiau ištirti.
Galiu tik palyginti, kad Rainių aukoms lietuviams pastatyta koplyčia, kaip dera. Tuo tarpu Plungėje, liepos 12-13 d. išžudant žydus, kun.Lygnugaris pakrikštijo bene 80 žydaičių. Jas visas lietuviai iš karto sušaudė, ten vokiečių buvo tik du – frontui netinkantis majoras suklypusia ranka ir pusprotėlis kuris kalbėdavosi su savimi – ir jiedu nešaudė, tik vaišino degtine. Taigi, šios pakrikštytos katalikės yra be nuodėmės, tikros Katalikų bažnyčios kankinės. Kaip bažnyčia su jomis elgiasi? Gaunasi, kad jų iš viso nepripažįsta. Tai yra siaubas. Mes žinome, kad tose žudynėse kūdikius daužė į medžius. Žinome, kad tą popietę atvykę vokiečiai varė ir vertė lietuvius valyti mišką. Yra liudytojų. O Rainiuose nebuvo liudytojų ir matyt jų nereikia. Bet užtat netiria.
“Mano paties mintys vystosi eilę metų. /…/ Dar kartą ačiū, kad pasisakote, kad verčiate pamąstyti.”
Neabejoju. Taip ir neišsivysto, deja. Nes pamąstote tik tada, kai kas nors jus verčia pamąstyti.
“mūsų didžių protėvių Vilniaus žydų”
Irgi neabejoju, kad jūsų protėviai yra Vilniaus žydai. Kiek jie didūs, kiek ne, čia jau kitas klausimas. Ar jūsų nedidžių protėvių Vilniaus žydų kapai į tą sąrašą neįtraukti?
Juk tas žydų kapinės panaikino caro valdžia dar 1832 m. ir už tai atlygino. Kur visą tą laiką beveik 200 m. buvo žydai, kodėl tylėjo? O dabar reikia kelti triukšmą, reikalauti. Kodėl ši vieta jiems tapo ypač svarbi dabar? Kodėl tylėjo sovietinėse struktūrose dirbę žydai? Jie gi galėjo paveikti, kad sporto rūmai nebūtų statomi.
Gerbiamas Baltų palikuoni,
Bendrai sutinku su jumis. Pirmiausia pastebėsiu, kad “žydų” kaip ir “lietuvių” yra visokiausių. Yra tikinčių ir netikinčių, prieštaraujančių ir prisitaikančių, garbingų ir negarbingų, dorų ir nedorų, sąmoningų ir nesąmoningų ir t.t. Dargi kiekvienas žmogus yra įvairialypis, visaip merdi arba bręsta. Vilniaus žydų kapinių klausimu yra svarbu ištirti istoriją kaip jūs raginate. Užtat http://www.kapines.com pradėjome kaupti dokumentus, nuotraukas, mokslinius straipsnius.
Svarbus šaltinis yra Izraelio Klausnerio knyga apie seniasias Vilniaus žydų kapines kurią jisai išleido 1935 metais, Lenkijos okupacijos laikais kai valdžia užsimojo pasisavinti šias kapines, bet dėl žydų atkaklios gynybos taip ir neįvykdė savo užmojo. 1939 metais Vilniaus žydų bendruomenė netgi pastatė betoninę sieną apie kapines. Tam miesto valdžia davė sutikimą. Tuomet žydai sudarė bene 30% Vilniaus gyventojų ar netgi daugiau. Po Holokausto jie besudarė 1% gyventojų.
Vytautas Jogėla yra ištyręs jums rūpimus laikotarpius, „The Old Jewish Cemetery in the Nineteenth and Twentieth Centuries“, Lituanus, 2015, vol. 61/4, p. 76-93. Caras išniekino kapines 1831 metais įsakydamas pastatyti tvirtovę malšinti sukilimą. Žydams žemė nepriklausė, jie glaudėsi LDK pilies jurisdikcijoje, mokėjo pinigus už teisę amžiams joje turėti savo kapines, panašiai mokėjo gretimuose sklypuose. Caro išmokėta “kompensacija” tai yra prievartos veiksmas, panašiai kaip sovietų surengti “rinkimai”, jų išmokėtos “premijos” ir t.t. Radau apie “kompensaciją” tik vieną vienintelį dokumentą, kuriame caras liepė sumažinti kompensaciją nuo 4500 rublių iki 3500 rublių. Kokia bebūtų suma, išprievartauti moterį ir po to jai duoti pinigų, tarsi ji būtų prostitutė, aš taip suprantu šią “kompensaciją”. Kaip kitaip gali doras žmogus suprasti? Arba pasukus klausimą kitaip, jei Sporto rūmų architektai gavo už juos LTSR valstybinę premiją, tai ko mes jiems skolingi rūmus išsaugoti? Ar jiems nesumokėjo?
V.Jogėla nurodo bylą LYA, F. 1771, Ap. 11, B. 274, kurią ketinu nuskaitmeninti. Pasaulinis žydų kongresas Niujorke 1947 m. kreipėsi į SSSR Antifašistinį žydų komitetą su prašymu išsaugoti kapines. LKP sekretorius Antanas Sniečkus prašymą pavedė Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Petrui Kareckui. Miesto valdžia sudarė komisiją iš dviejų trijų lietuvių ir trijų žydų. Vadovavo, matyt, vyriausiasis miesto architektas Vladislovas Mikučianis (Lenino aikštės architektas), gimęs Petrapilyje, nesuprantu ar jisai buvo lietuvis. Be jo, komisiją sudarė Architektūros paminklų apsaugos skyriaus viršininkas Vladas Sakas – Sakavičius (berods, Vilniaus krašto lietuvis patriotas), Architektūros paminklų apsaugos vyr.inspektorius Eduardas Budreika (kuris paaukštino Gedimino pilį), žydų bendruomenės pirmininkas Geršonas Kabas, Vilniaus žydų muziejaus vyr.mokslinis darbuotojas Aleksandras Rindziunskis (žydas partizanas), inžinierius architektas Isakas Brancovskis. Komisija nusprendė, kad kapinių visuma “jokios istorinės – meninės vertės neturi”. Aišku, jinai nesprendė ar jinai turi religinės, dorovinės ar bendražmogiškosios vertės, kaip ir mūsų laikais nesprendžia. Toliau valdžia rėmėsi komisijos išvada. Valdžiai buvo svarbu sutvarkyti aplinką vardan gražaus įvaizdžio gretimame stadione 1950 m. švenčiant sovietinės valdžios dešimtmetį.
Svarbus taip pat 2019 m. gegužės mėn. 9 d. straipsnis Naujajame Židinyje-Aiduose, Zigmas Vitkus. “Paneriai: senojo žydų atminimo paminklo byla (1948-1952)”. Autorius aprašo kaip 1945 m. spalio mėnesį Vilniaus žydų religinė bendruomenės valdyba pateikė A.Sniečkui šešių prašymų sąrašą. Antras prašymas, kad parūpintų medžiagų ir karo belaisvių vokiečių atstatyti Vilniaus Gaono, Ger Cadeko ir kt. žymių žmonių antkapius. V.Jogėla remiasi A.Sniečkaus ir Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio LSSR Alfonso Gailevičiaus susirašinėjimu LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 10, kurį ketinu nuskaitmeninti. Bendrai, prašymai liko prašymais, 1949 m. žydų muziejus buvo uždarytas.
Žodžiu, tiek Stalino laikais, tiek mūsų laikais buvo žydų vykdančių valstybės politiką ir buvo žydų jai prieštaraujančių. Svarbu įsigilinti į istoriją, joje susigaudyti, iš jos mokytis. “Mano tauta išskirtinai gera, visais laikais buvo auka, kitų niekuomet neskriaudė. Mano tautiečiai visi geri, mūsų didvyriai niekuomet nenusikalto.” Tai yra “kolektyvinis pasiteisinimas”, “įgimta dorybė”, “aš geras nes priklausau gerai tautai”. Toks vaikiškas požiūris nebetinka subrendusiam žmogui kuris už savo tautą atsako, juo labiau netinka tautos valios reiškėjams. Netinka norintiems pasimokyti iš istorijos, kaip ir dera tautiečiams mokytis iš savo tautos nepasisekimų ir pasisekimų, kur kalti kiti, o kur kalti mes patys. O kas už savo tautą neatsako ar neatsakys, tas jai kaip ir nepriklauso. Aš ir mano bendraminčiai nesutinkame, kad vaikiški lietuviai ir vaikiški žydai susiderėtų ir pateisintų kapinių išniekinimą, tarsi jos mums neturėtų rūpėti. Žmonija bręsta, tai tėra laiko klausimas, gali trukti dešimtmečius ar šimtmečius, betgi nebūtinai taip ilgai. Mes atsakome už savo tautą, vaikai neatsako.
Pagal straipsnio žodžius ‘mūsų didžių protėvių Vilniaus ž…’ supratau, kad iki 1388 m. Brastos privilegijos , duotos Vytauto, Lietuvoje gyveno vien gyvuliai / gojai.
Gedimino sapnas apie staugiantį vilką tebuvo gyvulio sapnas ?
Tai Vytautas tik 1388 m. tapo žmogumi ar taip ir liko visiems laikams gojumi / gyvuliu ?
Jei pasisekė jam tapti žmogumi iš gyvulio, tai koks čia reiškinys pagal mokslą ?
Gal galėtų gerb. Andrius Kulikauskas būti dėmesingas ir atsakyti į tris mano klaustukus, paaiškinti plačiau ?
Mielas Tvankstai, Aš pabandysiu nors būti dėmesingas. Mane sudomina jūsų vardas. Vikipedijoje skaitau, “Rytprūsių dalis, kartais priskiriama Mažajai Lietuvai. Vardas kildinamas iš buvusios prūsų Karaliaučiaus miesto vietovės ir prie jos esančio istorijos šaltiniuose minimo tvenkinio pavadinimo. Jis vartotas Mažosios Lietuvos kaimyninėms, anksčiau prūsų giminių apgyventoms, sritims pavadinti kaip geriausiai tinkantis pažymėti prūsiškąją krašto praeitį.” Ar teisingai?
Jūsų trys klausimai yra apie jūsų supratimą. Aš nedrįstu jums paprieštarauti ką, kaip, kodėl jūs suprantate ką suprantate. Bet galiu paaiškinti, ką aš suprantu. Kaip rašiau kitur, žodžiai “mūsų didžių protėvių Vilniaus žydų kapai” yra žodžiai, kuriuos Ruta Bloštein išsakė savo straipsnyje 2015 m. Aš juos prisiminiau, o gerbiamas redaktorius nusprendė jais pavadinti visą straipsnį. Matyt, jisai supranta ką daro, nes “Lietuvos aido” portalas nusprendė taipogi paskelbti šį straipsnį ir su ta pačia antrašte. Žodžiu, kaip spaudos dalyvis galiu paaiškinti, kad nors privalau atsakyti už savo straipsnį, bet kokias rūbais jį aprengia, tokius tenka nešioti.
Jūsų mąstymas toks neeilinis, kad pagarbiai ir išsamiai išnarplioti jo galimybes prireiktų ilgesnių straipsnių nei aš moku rašyti. Pavyzdžiui, jūsų pirmą klausimą galima suprasti taip. Gediminas kvietė žydus į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jų buvo dar prieš 1388 m., bet tiktai kai Vytautas davė privilegiją jie tapo ne šiaip gyvuliais, o didžiais protėviais, bent dalis jų. Kaip bebūtų, Lietuvos žydai Vytautą vadina Lietuvos Kiru, tai yra, jį prilygina su Persijos valdovu Kiru, kuris žydams gražino šventyklą ir kuriuo vardu Izaijas įvardina Mesiją. Taigi, Lietuvos žydai Vytautą sulygina su Mesiju.
Lietuvių kalba skiria gyvulius ir gyvūnus. Mokslininkai žmogų laiko gyvūnu, bet ar žmogus yra gyvulys? Internetiniame žodyne radau apibrėžimą, kad gyvulys yra 1.naminis žinduolis, 2.naudingas laukinis, 3.nemandagus, šiurkštus žmogus. Taigi visi mes nemandagūs, šiurkštūs žmonės esame gyvuliai. Betgi ir mandagūs žmonės yra žinduoliai ir netgi naminiai. O jei naminiai, tai laukiniai. Vadinas, jeigu žmogus ne gyvulys, tai jisai yra mandagus, švelnus, nenaminis o laukinis žinduolis, ir būtent nenaudingas. Tai ar mūsų lietuvių protėviai tokiais buvo? Turbūt. Įsivaizduoju briedžius su savo nenaudingais ragais. Kaip ten buvo Tvankste? O gal tie ragai naudingi?
Betgi mūsų protėvių tarpe galėjo pasitaikyti nemažai slaviškų protėvių. Ir netgi Indijoje turime protėvių. Ir kaip visi protėviai susitaria? Ar vieni kurie paima viršų? Nežinau ir galvoju, kad mokslininkai dar neturi ką pasakyti šiuo klausimu. Bet pasakys ir tada žinosime. Tad svarbu, kad klausiate. Ačiū jums už pabendravimą.
Visą išlikusį kultūrinį paveldą – tame tarpe kapines, pilkapius, bažnyčias – turim saugoti, o neišlikusių ar nepilnai išlikusių – pažymėti bent ribas. Ar nugriauti sporto rūmus ir daugiabučių namų kompleksą ,,Mindaugo apartamentus” turėtų spręsti tauta. Žinoma, žmonės šališki. Kodėl niekas nereikalauja išvalyti ir aptverti buvusių Totorių kapinių Lukiškėse teritoriją ? Senųjų Rasų kapinių teritoriją Lapų gatvėje ? Jau nekalbu apie lietuvių šventųjų girių atkūrimą Lukiškėse ir kitur.
Didžiausia blogybė tame, kad kapinių teritorijoje norima sukurti nesibaigiančią šventiško svaigulio atmosferą. Tai amoralu.
Skirtingų tautų ir tikėjimų žmonės turi remdamiesi tiesa ir pagarba viens su kitu rūpesčiams siekti bendrojo gėrio. Jei žydai gerbtų lietuvių pastangas išsaugoti savo tautą ir žemę, tai iš lietuvių sulauktų daugiau palaikymo.
Manau, suprantu, ką turite galvoje.
Tačiau… ar vis tik šioje plotmėje neturėtų nublankti tarpusavio vaidai ir ambicijos? Ar ne per didelę moralinę kainą vėliau gali tekti mums visiems! mokėti už baimingos pagarbos kapams praradimą, abejingumą, bejausmiškumą, kurį jums ir mums prievarta bruka ir skatina saujelė norinčių pasipelnyti ir nieko daugiau.
Aš ir sakau, kad, užuot tempę kaldrą kiekvienas į save, turim siekti bendro gėrio. Ir ginti visų tautų paveldą, o ne tik kai kurių – ,,nes mes pamaldesni”.
Gerbiami AI ir Raminta, Ačiū už geranoriškus pasisakymus.
“Lietuvos Aidas” šį mano straipsnį persispausdino, patalpino savaitraščio pirmame puslapyje, kaip pagrindinį straipsnį, taip pat skyrė visą antrą puslapį. Įdėjo Jano Bulhako nuotrauką senųjų Vilniaus žydų kapinių, taip pat vaizdą, kaip Sporto rūmus suptų kapinių siena.
Mums visiems, kuriems rūpi kapinių likimas, tai netikėtas pasisekimas, kad mums leidžia būti išgirstais. Defending History redaktorius Dovid Katz paskelbė mano straipsnį apie tai: https://defendinghistory.com/leave-in-peace-the-graves-of-our-great-vilnius-jewish-ancestors-plea-leaps-from-defending-history-to-lietuvos-aidas/103533 Straipsniui išverčiau į anglų kalbą po vieną iš jūsų komentarų, nes manau svarbu, kad susirūpinę žydai ir jų bendraminčiai suvoktų, jog yra lietuvių kuriuos irgi jaudina santykiai su litvakais, tad būtų gerai, kad įsiklausytumėme į jus. Ačiū jums, kad esate, gyvenate, jaučiate, mąstote ir parašote.
Gimiau tais laikais, kai vaikai buvo mokinami eilėraštuko „imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“, o tėvai gąsdino, kad „pagaus žydas, įkiš nuogą į statinę, prikaltą viduje vinių, ir ridens nuo kalno. Iš tavo subadyto kūno sunksis kraujas, iš kurio jie keps macus.“
Didžiąją savo gyvenimo dalį į žydų tautą žvelgiau su įdiegtu baimės ir neapykantos jausmu, kuris, laikui bėgant peraugo į pagarbą. Aš žaviuosi šios tautos vieningumu ir vienas kito palaikymu. Kai į darnią šeimą surenkami visi po pasaulį išsibarstę palikuonys, kai skurstantiems suteikiama materialinė ir moralinė parama, saugus prieglobstis, padedama pakilti ir įsitvirtinti. Šiuo straipsniu dar kartą žydų tauta įrodo, kad jie rūpinasi ne tik gyvaisiais, bet ir savo protėvių atminimu. Nežinau kaip jiems seksis su žydų kapų išsaugojimu, bet tokio ryžto ir tokios vienybės mums reikėtų pasimokyti.
Ačiū, Raminta, už įkvepiančius žodžius. Ypatumai, kuriuos išvardijote, yra išsaugoti ir puoselėjami dėka mūsų protėvių atkaklumo laikytis religinių įstatymų, kurie ir formuoja tautos vertybių sistemą.
Nežinau, Raminta, kur jūs augot, aš per savo gyvenimą nesutikau tokių pažiūrų. Nors eilėraštuką girdėjau. Tai buvo vaikiška skaičiuotė. Įtariu, kad kažkas – gal okupacijų laikotarpiu – žodį ,,diedas” pakeitė žodžiu ,,žydas”.
Visgi užkibote ant seno jauko… Puiku, to ir siekta 🙂
Tai buvo pačios pirmos šmeižto bombos, kuriomis pačioje Nepriklausomybės pradžioje buvome pradėti bombarduoti. Kai pirmą kartą išgirdau, jaučiausi, lyg per galvą gavus – nesupratau, iš kur tą nesąmonę paėmė – apie nusikalstamą, banditišką ir visokią kitokią lietuvių literatūrą vaikams ir tautosaką (vaikams sekamas pasakas, dainuojamas daineles, ratelius ir pan.), ir kaip būtina skubiai gelbėti Lietuvos vaikus nuo LT tautosakos įtakos, nuo tokio tėvų auklėjimo. Kad karo metais buvome žudynių kone iniciatoriai, tada dar nebuvo sukūrę… Pradėjo nuo vaikų.
Neprisimenu, katras iš tada įsisteigusių tai paskelbė – M1, Radijo centras, A2 (tada kitaip vadinosi), ar Laisvoji banga. Gal pastaroji tai skelbė, nes joje dažnai visokių aiškiaregių, ekstrasensų iš ,,plačiosios tėvynės” lankėsi, visokius burtažodžius skelbė. Nors gal ir dar kokia buvo? Vaikus, kaip matome, ligi šiol uoliai gelbėja, pasakas apie grybų karą ar pan. pakeitė pasakos apie princą, belyčius, bananus ir t.t.
Na, o čia būtent to nori – įtraukti į begalinį pokalbį. Nes toks yra tikslas, ar gal ir užduotis. Nukreipti nuo pašnekovo užkabintos temos, ir savo kryptimi varyti. Bet tai jodvi gali ir tarpusavyje praktikuoti, tik į vienus vartus smūgiuodamos. Mums nebūtina prie to prisidėti, siūlomus sliekus ryti?
Kodėl visame kame Jūs matote sąmokslą, kažkokį gudravimą – … įtraukti … nukreipti … savo kryptimi varyti … ? Mes tik kalbamės ir tai juk nėra blogai. Mane, pvz., kai kurie pasakymai verčia susimąstyti, pakoreguoti savo požiūrį į tam tikrus dalykus.
Beje, tokią skaičiuotę aš taip pat gerai prisimenu nuo vaikystės. Ir identiškus gąsdinimus apie vaikų vogimą girdėjau. Tai ne prasimanymas. Gal tai tik tam tikro regiono specifinis folkloras
Raminta, atskleiskite paslapti – kuriais gi metais ir kur jus gimete ir kada ir kur gi Lietuvoje buvo,atseit, “mokoma” tokiu “sedevru”???
As gimiau WW2 pabaigoje, puikiai atsimenu Lietuvos laisves kovotojus partizanus iki siolei moku ne vien ju dainas bet ir dainas Tevynei kurias mane ismoke Mama, moku maldas ir eilerasciu nemazai tebeatsimenu taciau tokiu nesamoniu kokias cia rasote girdeti neteko!
Jeigu jusu tevai buvo tokie piktavaliai ir pliurpe tokias nesamones jus gasdino “zydais- baubais” tai gal nereikia tokias nesamones kabinti ant Lietuvos ir jos zmoniu???
O gal, kaip sako Lietuviu patarle – …obuolys nuo obelies netoli nurieda???
Ar cia paprasciausiai is bambos israuta “false history” siekiate eilini karta sikteleti ant Lietuvos????
Močiute (Jūs ko gero tikrai man tiktumėte į močiutes), pasakoju iš vaikystės tai, ką prisimenu. Neturiu tikslo sukiršinti, tik bandau sugretinti dvi skirtingas tautų kultūras. Beje, mūsų šeima draugavo su žydų šeima ir mes, vaikai, dažnai svečiuodavomės pas juos. Aš su broliu ir jų vaikai – Mira ir Zamka – buvome panašaus amžiaus. Atsimenu, kad mano brolis kažko susikivirčijo su Zamka ir šis garsiai verkdamas nelėkė skųstis mamai. Tuo laikotarpiu mano brolis ir Zamka buvo vienmečiai, maždaug septynerių metų. Mano mama sudrausmino brolį, kad negražu „prasivardžiuoti“. Pasirodo, kad mano brolis Zamką pavadino žydu ir šis tai priėmė kaip įžeidimą. Gal tuo metu buvo toks laikmetis, net nežinau kodėl Zamkos tėvai nebuvo jo įskiepiję didžiuotis savo prigimtimi… Neužilgo, maždaug 1972 metais, ši šeima emigravo į Izraelį. Atsimenu tik, kad parašė laišką, jog Mira, būdama 15 metų, ištekėjo. Paaiškino, kad taip anksti kurti šeimą pas juos yra priimta. Toliau mūsų ryšiai nutrūko, nors tikrai būtų įdomu sužinoti šios šeimos tolesnį likimą.
Raminta, jei jūsų šeima draugavo su žydų šeima, taip kaip atsitiko, kad ,,tėvai gąsdino, kad „pagaus žydas, įkiš nuogą į statinę, prikaltą viduje vinių, ir ridens nuo kalno. Iš tavo subadyto kūno sunksis kraujas, iš kurio jie keps macus.“
Didžiąją savo gyvenimo dalį į žydų tautą žvelgiau su įdiegtu baimės ir neapykantos jausmu…” ?
Manau, kad mama mus mažus gąsdino greičiau ne dėl baimės, bet dėl noro apsaugoti, kad mes, dar iki mokyklinio amžiaus vaikai, nenuklystumėm toliau savo kiemo ir jokių saldainių neimtumėm iš svetimų žmonių rankų. Draugystė su žydų šeimos vaikais prasidėjo jau mums lankant mokyklą. Ir tie mūsų pažįstami žydai buvo kitokie nei iki tol mes juos įsivaizdavom ar buvom susikūrę savo vaizduotėje. Mums patiko su jais draugauti, nes jie mokėjo dalintis, buvo geranoriški. Tuo metu jie augino stepinį vėžliuką, net nežinau iš kur jie tais laikais gavo šį egzotinį gyvūną. Išvažiuodami į Izraelį ši šeima mums jį padovanojo ir tas vėžliukas pas mus dar gyveno beveik dešimt metų. Už šią dovaną aš iki šiol šiai žydų šeimai esu dėkinga. Bet kažkuriais metais buvo labai šalta žiema, vėžliukas užmigo „žiemos miegu“ (taip būdavo kasmet), bet pavasarį jau neprabudo. Tuo metu jau buvau pilnametė, bet labai verkiau, lyg būtų numirusi dalis mano vaikystės.
Močiutėle, štai pavyzdys 21 amžiaus „baubų“ privačioje mokykloje. Iš mano sūnaus pasakojimų:
Mokytojas dėstė pamoką ir paminėjo žodį žydas. Sūnaus bičiulis riktelėjo „-Mokytojau, mano bendrasuolis – žydas!”. Mokytojas atsakė “-neįžeidinėk bendrasuolio“. Sūnus nepasimetė: „- Mokytojau, jūs lietuvis. Oi, atsiprašau“.
belieka apgailestauti kad toki ypatinga demesi sie, atseit, nepavargstantys kovotojai nelabai aisku uz ka rodo zydu kapinems vien Lietuvoje…..
Juk daugelyje Europos valstybiu – Vokietijoje, Danijoje, Austrijoje &ect kapines saugomos vos 25 metus o po to jei nebuna nauju laidojimu tose kapavietese, paminklai nukeliami salia baznyciu o ka[pviete atiduodama kitiems laidojimams ir neteko girdeti ar matyti del to protestuojanciu zydu ar kitu pilieciu?
„Kapavietė atiduodama kitiems laidojimams“! Ne pramogų centrui.
Kapinėse statyti santuokų rūmus ir kitokius pramogų centrus buvo bolševikų paprotys, kurį ištikimai tęsia jų ideologiniai palikuonys, save vadinantys liberalais”. Jie valdo Vilnių, jiems derėtų ir priekaištauti. Aišku, kad kapinėse neturi likti pramogų centrų. Bet lygiai taip pat nedera jų užstatyti daugiabučiais. Kapinės ir čia palaidotų žmonių, net jei jie ne mūsų protėviai, atminimas turi būti pagerbtas. Visgi, sutikim, kad visko pilna apimtim atkurti negalim. Pirma, vargu ar visą vėlesnį užstatymą valdžia ryšis nugriauti, antra, iki atsikraustant žydams, nei Vilnius nei būtent ši vieta nebuvo tuščia – čia buvo Žvejų priemiestis su žvejų sodybomis, Teresės bažnyčia. O žmonės čia gyveno nuo ledynmečio.
Na taip, gerokai vėliau po ledynmečio toje vietoje įsikūrė žvejų priemiestis, išdygo Teresės bažnyčia. Ilgainiui žvejai išplaukė, bažnyčią nugriovė… O žydų palaikai liko. Deja, mirusieji bejėgiai apsiginti nuo pastovaus agresyvaus įsikišimo. Todėl mūsų pareiga jais rūpintis. Ir mes prašome tų Vilnių valdančių ne vilniečių, kad Konferencijų centro projektas būtų perkeltas į kitą vietą. O kapines su sporto rūmais palikti kaip kapinių teritoriją, atitinkamai ją sutvarkius. Įvairių idėjų kaip tvarkyti, apstu, tačiau nemenkos dalies protestuojančių pasaulio žydų nuomonė tiesiog ignoruojama.
Rūta, kai tik žmonės ėmė gyventi sėsliai, jie gyveno prie vandenų. Todėl Žvejų priemiestyje galėjo būti gyvenama bent kelis tūkstantmečius iki žydų atėjimo į Lietuvą.
,,Bažnyčią nugriovė…O žydų palaikai liko” – tai jei sunaikinsim dar likusius žydų palaikus, tada bus taika ? Žydų antkapius nugriovė, bet liko palaikų liekanos. Ir bažnyčią nugriovus gal liko pamatų liekanos ?
Kuo skiriasi Konferencijų centras nuo Sporto rūmų – kodėl vienas blogai, o kitas gerai ? Kuris iš jų yra ,,Pramogų centras” ?
Al., turėjau galvoje, kad Žvejų priemiestyje žmonės gyveno, dirbo, ilsėjosi, gal kas augino vėžliuką Ramintai ))) Galiausiai kažkur išsidangino. Bet tai nebuvo kapinės.
„Bažnyčią nugriovė… „ – vadinasi, nelikus bažnyčiai, išsisklaidė ir žmonės, susiję su jos gyvavimu.
O žmonių palaikai sugebėjimų judėti neturi (iki mirusiųjų prisikėlimo). Todėl gyvųjų pareiga jais pasirūpinti. Ir beje, argi galima pamatų liekanas – negyvą akmenį – lyginti su žmogaus palaikais, tartum jie būtų lygiaverčiai.
Neveikiančius sporto rūmus norima rekonstruoti į kongresų centrą (toks oficialus pavadinimas. Čia aš juos visaip pavadinu – pramogų, konferencijų). O tai reiškia – daug daug kultūrinių renginių, džiugesio ir pramogų su fejerverkais. Pačiame kapinių centre.
Tai jei priimsim taisyklę ,,nėra žmogaus – nėra problemos”, tai iškasus likusius palaikus, teritoriją galima būtų užstatyti ? Ta kryptim jau nemažai pasistūmėta – carinės Rusijos laikais – įrengiant karinius įtvirtinimus, bolševikinės Rusijos laikais – pastatant baseiną, stadioną, sporto rūmus, nepriklausomos Lietuvos laikais – pastatant daugiabučius. Ir jeigu argumentas – kaulai, tai po sporto rūmais, turbūt, kaulų nėra. Taigi, tur būt be pačių kaulų, vis dėlto, svarbu pati vieta ? Juk kitaip nesakytumėm, kad pramogos vyks kapinių centre. Ir kuo šiuo požiūriu skiriasi buvusių kapinių vieta nuo buvusios bažnyčios vietos ? Tuo labiau, kad viduramžių bažnyčių šventoriai buvo kartu ir kapinės.
500 metų senumo kapinėse ne trys ir ne trys šimtai kauliukų. Carinės Rusijos laikais palaikai nebuvo iškasami. Tiesiog, kasant įtvirtinimus, sustumti, išblaškyti, kaip ir prie sovietų statant baseiną, sporto rūmus – archeologų ataskaitose aprašomos rastos vietos su supiltais, sutrupintais palaikais, atsidūrusiais ten stumdant žemę įvairių statybų metu. Yra nemaža tikimybė, kad ir į pačias sporto rūmų pastato sienas ar pamatus gali būti įmaišyti žmonių kaulai, pvz., pilant betoną, arba kitokiu būdu.
Dėl viduramžių bažnyčių šventorių su kapinėmis, tai, jeigu tai aktualu karmelitams, jie taip pat galėtų diskutuoti šiuo klausimu. Patikėkit, man skaudu ir dėl santuokų rūmų, ir dėl reformatų sodo naujo projekto. Tačiau iniciatyvą turėtų rodyti šių konfesijų lyderiai.
Prasismelkia jūsų įtarimas, kad mus lydi kažkokie išskaičiavimai dėl vietos svarbos. Bet pažiūrėkite, beveik du šimtus metų prie kiekvienos valdžios – caro, lenkų, sovietų – girdisi prašymai (yra dokumentai) neniekinti kapinių. Argi nuolat turime įrodinėti, kiek mums svarbios šios, ir apskritai, kapinės? Tai ar ne laikas demokratinei Lietuvai galų gale atstatyti istorinę teisybę?
Neneigiu, kad tos kapinės žydams svarbios. Man to įrodinėti nereikia. Ir pritariu, kad kapinės turi būti pagerbtos – ir ne tik žydų. O kad karmelitai negina savųjų, tai ne argumentas. Milžinkapių palikuonys nebūtinai esam mes, bet mes juos ginam už juos. Sugebėkim pamatyti visą istorinį lauką, ne tik savo rėžį.
Al., Suprantu. Jūs kalbate apie bendrąjį gėrį. Bet mes juk svečiai šioje šalyje. Jūs – šeimininkai. Mes giname savo brangumynus, o jei pradėsime kalbėti už kitus, tai gali pasirodyti nekompetetinga arba įžūlu. Bet jei reikia kokios pagalbos, visada prašom )))
Kas dėl tų milžinkapių? (atleiskite, neįsigilinus į šią temą)
Kaip sakoma, jauskitės kaip namuose, bet nepamirškit, kad esate svečiuose (pas Poną Dievą). Kai paminklotvarkos valdininkai ar šalies šviesuomenė gina krikščionišką, žydišką ar totorių palikimą, nors patys gal būt yra netikintys ar turintys kitą tikėjimą, kai valstiečių palikuonis gina dvarus nuo sugriovimo ar atvirkščiai – bajorų palikuonis gina valstiečių paveldą – ar tai įžūlu ? Man atrodo, kad ne. O jei trūksta žinių, tai žinios ateina bedirbant. Kuo save belaikytum, šeimininku ar svečiu, išrinktosios tautos atstovu ar tiesiog Dievo tarnu, turi išlaikyti jei ne pagarbą vieni kitiems, tai bent supratimą. Gindami savą rėžį, turim bandyti suvokti jį bendram kontekste.
Paminklotvarkos valdininkų pareiga saugoti paveldą, šalies šviesuomenės (bet kas tai?) – koreguoti procesą, jei saugojimas išvirsta į profanaciją arba tiesiog pasipelnymą. Kad ir sinagogų restauravimas. Atrodytų puiku, tačiau kokia dabar jų paskirtis? Kultūrnamiai, Kalėdų šventimo vieta, parodų salės su nekuklaus turinio ekspozicija? Todėl kartais nepasiteisina vien tik geri „valstiečių palikuonių norai ginti dvarus nuo sugriovimo“, nes be gilaus reikalo nusimanymo jie gali duoti atvirkštinį rezultatą.
Ar valdininkus galim kaltinti, kad šventovėse ne ta paskirtis ? Ar jie už judėjus turi ten eiti melstis ? Džiaukimės dar, kad neįrenginėja riedlenčių parkų, kaip Olandijoj.
Ir ką jei ,,geri valstiečių palikuonių norai …nepasiteisina? Grąžinti tą paveldą savininkų palikuonims? Pritarčiau, su išlygom. Bet jei, sakykim, jų nebėra. Pražuvo smolenskuose, sibiruose ir paneriuose ? Kas būtent gali duoti užtikrintai gerą rezultatą ? Liustracija? Visa valdžia taryboms? ar koks kitas ,,galutinis sprendimas” ? Visus šituos priekaištus valdžiai galėtų pateikti ir titulinė Lietuvos tauta (ir ne vien Lietuvos). Tautinės mažumos čia ne tiek ir skiriasi. Mano asmenine nuomone, ko nors vertingo pasiekti galėtų tik susivieniję geros valios žmonės. Ir susivieniję ne mitybos grandinės, o būtent geros valios pagrindu. Bet bijau, kad nesuprantant, kas per padaras ta šviesuomenė, bus lengva suprast ir kas gi ta gera valia.
Galime tada pasidžiaugti, kad bolševikai Kazimiero bažnyčioje neįrengė riedlenčių parko, o pavertė ją ateizmo muziejumi. Bet juk žmogus vertinamas ne už tai, ko blogo nepadarė, o už tai, ką padarė gero.
Žaidžia du žydų berniukai. Vienas sako: -„Tu būsi paprastas žydas, o aš būsiu rabinas“. Sutarė. Paprastasis kreipiasi į „rabiną“ – „-Rabine, man atsitiko bėda“. „-Aišku. Kokia bėda?“. Tada anas sako: „- tu negali būti rabinu.“. „Kodėl?“,- klausia kitas. „-Todėl, kad tikro rabino reakcija iš pradžių būtų „-Oi… „ ir tik tada klaustų, kas nutiko“.
Jūs nuogąstaujate, kad nesuprantu, „kas per padaras ta šviesuomenė“. Tai štai tokią aš ją suprantu – išgirsti kiekvieną, išjausti ir tada spręsti situaciją.
Šiaip, matau, jūs nedaug žinote apie visas peripetijas mūsų bendruomenės gyvenime, todėl šis pokalbis plaukia gana abstrakčia vaga, ir nutinka nesusikalbėjimo atvejų )))
Jei diskusijoj viena pusė nuolat demonstruoja savo pranašumą, tai tokia diskusija yra nesąžininga ir beprasmė.
AI, dėl šito aš linkęs sutikti. Įsivaizduoju, sėkmingame pokalbyje iš viso kartkarčiais pradingsta “pusės”, kas kieno pusėje, kokios yra pusės, ir vystosi bendras reikalas ir netgi bendri reikalai. Tad aš dėkingas, kad jūs, Raminta, Rūta ir kiti čia pasisakėte sąžiningai ir prasmingai.
Penktadienį su savo tėvu Edmundu buvau Eugenijaus Palioko surengtame minėjime truputėlį į šiaurę nuo Žaliojo tilto, ten kur 1655 m. rugpjūčio mėn. 8 d. lietuvių kariuomenė gynė tiltą nuo kazokų ir maskvėnų, taip kad tūkstančiai vilniečių, jų tarpe ir žydų, laimingai pabėgo. Du tūkstančiai karių buvo palaidoti ten esančiame milžinkapyje netoli šv.Arkangelo Rapolo bažnyčios. Sovietai tą kapavietę išniekino.
Vakar su Eugenijumi susitariau dėl kelių veiksmų link šių kapinių pagerbimo. Galvoju taip. Pirma, parašysime laišką į Vilniaus miestą, išsiaiškinsime, kur kreiptis, kad mūšis ir kapavietė būtų ženklu pažymėti. Antra, rašysime laišką į Genocido centrą (LGGRTC) paprašyti, kad jie savo žodžiais įvardintų sovietų veiksmų padarinius įvairiose Vilniaus kapinėse ir kapavietėse, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, katalikų Rasų, žydų Šnipiškėse, žydų šalia Olandų gatvės, totorių Lukiškėse, 1941 m. sukilėlių Antakalnyje ir 1655 mūšio karių šalia Žaliojo tilto – ar tai pavyzdžiai, kaip sovietų valdžia išniekino kapines, ar tie išniekinimai laikytini smerktinais sovietų okupacijos padariniais? Trečia, puoselėsime bene Algio Avižienio išsakytą mintį, jog Žaliasis tiltas turėtų atspindėti LDK istoriją, juk jisai tais laikais Vilniuje buvo vienintelis tiltas per Nerį.
Žodžiu, ieškome įvairių sąlyčių su kitais rūpesčiais bei klausimais. Šio mėnesio gale Vilniaus žydų kapinėse Šnipiškėse rengsime pasitarimą su istorikais dėl šių kapinių praeities bei ateities galimybių, žiūrint platesniu žvilgnsiu. O rugsėjo mėn. 21 d. su Ruta tenai rengsime Gedalijos pasninko dienos minėjimą. Galvojame kaip jį surengti, kad būtų prasminga žydams tikintiesiems bet taip pat ir įvairiausių tikėjimų ir pasaulėžiūrų žmonėms.