Prieš kiekvienus rinkimus daugiausiai galvojama apie politines permainas – kad iš apačios išrinkti politikai iš viršaus esmingai pakeis visuomenės gyvenimą. Bet permainos taip ir lieka tik lūkesčiu, nuolat palaidojamu po kiekvienų rinkimų. Verta paklausti – kodėl?
Vienas iš galimų, gal net labiausiai tikėtinų atsakymų būtų tai, kad Lietuvoje – kaip ir daugelyje kitų šiuolaikinių valstybių – susiformavo glaudžiai susijusių visuomenės segmentų sistema, kurioje politikai sudaro tik vieną iš šių segmentų. Kiti segmentai – tai teisininkai, žiniasklaida, akademinė bendruomenė ir verslas. Visi jie glaudžiai susiję ir visus tenkina esama padėtis, naiviai įvardijama liberaliąja demokratija.
Politikai leidžia įstatymus, įtvirtinančius liberalią ideologiją. Teisininkai pasirengę nubausti bet kurį, paprieštaravusį liberaliai politinei konjunktūrai. Žiniasklaida ir akademinė bendruomenė formuoja visuomenės mąstymą pagal šią konjuktūrą. Verslas finansuoja žiniasklaidą, kad ji deramai vykdytų šios konjunktūros užduotis. Pagaliau politikai užtikrina palankias sąlygas veikti liberaliai žiniasklaidai, liberaliai akademinei bendruomenei, liberaliai teisei ir liberaliems verslininkams. Vieni gauna valdžią, kiti – pinigų, ir visi patenkinti.
Demokratija tokiu atveju lieka veikiau imitacija, sutraukiama į rinkimų procedūrą. Renka piliečiai, apdoroti žiniasklaidos ar geriausiu atveju – universiteto, kurie aptarnauja tą pačią politinę sistemą. Kiti piliečiai rinkimus tiesiog ignoruoja ir leidžia laimėti tiems, kuriuos palaiko atitinkamai informuotieji. Iš anoniminių komentarų žiniasklaidoje galima spręsti, kad esama padėtis vargu, ar tenkina visuomenės daugumą, bet alternatyvų ji nemato.
Vis dėlto Lietuva turi savų ypatumų, skiriančių ją tiek nuo demokratijos lyderių – Jungtinių Amerikos Valstijų, tiek nuo kaimyninės Lenkijos. Verslo požiūriu ten veikia platūs smulkiųjų savininkų tinklai. Sau ir savo šeimai dirbantis žmogus turi daugiau galimybių būti ir savarankišku piliečiu. Kas kita – stambaus kapitalo įmonėje dirbantis proletaras, įpratinamas būti priklausomu. Skiriasi ir žiniasklaidos padėtis. Brandesnėse demokratijose veikia bent keli stiprūs žiniasklaidos kanalai, atstovaujantys skirtingoms pasaulėžiūroms. Vyksta rimti ir gilūs debatai.
Pas mus visa didžioji žiniasklaida atstovauja tai pačiai pasaulėžiūrai, o kad kartais pabadomi sisteminiai politikai, tai tik antraeilių detalių klausimais. Iš esmės skirtingų pasaulėžiūrų debatai baigėsi iš eterių dingus „Paskutinei kryžkelei“ – simbolinis pavadinimas. Retkarčiais sisteminė žiniasklaida įsileidžia vieną kitą antisisteminį tekstą, bet jis paskęsta konjunktūros vandenynuose.
Politikų lygmenyje per pastaruosius dešimtmečius galima pastebėti tik du atvejus, galėjusius sąlygoti rimtus pokyčius – Rolando Pakso išrinkimą valstybės prezidentu ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalę praėjusiuose Seimo rinkimuose. Galėjusius sąlygoti, bet… Nesąlygojusius.
R. Paksas pašalintas sisteminio Seimo apkaltos keliu. Dabar galima diskutuoti – į gera tai, ar į bloga: jei kam buvo abejonių anksčiau, tai praėjusių metų eksprezidento vizitas pas Vladimirą Putiną, kurio metu derinti projektai, grėsę Lietuvos narystei NATO, parodė šio politiko išdavystę. Valstiečiai, patekę į valdžią, priėmė krūvą keistų apribojimų, pradedant galimybe išlenkti alaus bokalą po aštuntos valandos, baigiant sveikų žmonių izoliavimu koronos infekcijos atveju, bet jokių esminių, sisteminių permainų kaip ir nėra.
Verslo srityje toliau šeimininkauja oligopolijos, be jokių lengvatų smulkiajam sektoriui, kurios padėtų jam atsigauti ar bent atsirasti. Realios progresinės mokesčių sistemos, paskirstančios mokesčius pagal pajamas, ligšiol kaip ir nėra. Žiniasklaidos srityje lyg ir būta bandymų išlaisvinti iš liberalios sistemos diktato bent piliečių mokesčiais išlaikomą Lietuvos radiją ir televiziją, bet visai liberaliai žiniasklaidai pakėlus skandalą atsitraukta ir viskas liko kaip buvę. Nekalbant apie kokį nors apynasrį komercinei žiniasklaidai moralės ar viešojo intereso atžvilgiais.
Akademinėje srityje ketvirčiuoti ir sujungti kai kurie universitetai, bet akademinėje etikoje – absoliučiai jokių pokyčių. Neliberalūs studentai ir netgi dėstytojai toliau engiami arba tiesiog šalinami, užtai steigiasi universitetinės seksualinės egzotikos bendruomenės. Tai, matyt, vadinama universitetų savivalda. O teisėje sukurta tokia savivalda, kad net esami įstatymai skelbiami pasenusiais ir tiesiog ignoruojami. Ir kas iš teisininkų dėl to nukentėjo? Konstitucinio teismo doktrinos faktiškai atsidūrė aukščiau piliečių rinktų politikų teisėkūros, bet šiuos tai tenkina.
Dabartinė politinė valdžia – gal mažiausiai liberali iš visos ligšiolinės politinės sistemos, bet vis tiek pakankamai arti liberalizmo. Tautinė valstybė, konservatyvi moralė, prigimtinė šeima, realus socialinis teisingumas, dalyvaujamosios ir tiesioginės demokratijos plėtra – visa tai, geriausiu atveju, liko retorika be esminių politinių pokyčių.
Maža tikimybė, kad artimiausi Seimo rinkimai ką nors pakeis. Lietuvoje jau kuris laikas veikė trys į patriotinę alternatyvą pretendavusios partijos, šalia jų įsikūrė dar trys. Kai kurios jų lyg ir kalba apie vieningą rinkimų sąrašą, bet kol kas kalbomis viskas ir apsiriboja. Kitos griežtai atmeta net kalbas apie vienybę, įsijautusios į vienintelių gelbėtojų vaidmenį. O atskirai visos gaus po vieną, du ar tris procentus rinkėjų balsų ir liks už parlamento borto.
Atsakyti į klausimą, nuo kurios pusės, nuo kurio visuomenės segmento tikroviškiausia pradėti politinę pertvarką, nėra lengva. Iškilti kuriai nors alternatyviai partijai ir nukonkuruoti kitas, kaip vyksta Vakarų šalyse, tikimybė pas mus – menka, nes visų jų potencialas – apylygis. Susikurti alternatyvioms smulkiojo ar vidutinio verslo struktūroms oligopolijų sąskaita taip pat maža vilties, labai skirtingos konkuravimo sąlygos. Alternatyvių teisininkų atėjimas – išvis utopija, o ir alternatyviems akademiniams institutams kol kas nėra jokių sąlygų.
Kol kas imliausia sritis pradėti sisteminius pokyčius atrodo žiniasklaida. Vis mažiau žmonių Lietuvoje pasitiki sistemine žiniasklaida. Nors jos pačios kuriamuose reitinguose atrodo kitaip. Bet jau valstiečių pergalė rinkimuose parodė, kad sisteminės žiniasklaidos pateikiama valstybės ir visuomenės vizija vis labiau atitrūksta nuo pačios visuomenės lūkesčių. Taigi, niša yra.
Belieka sąmoningiems, kritiškiems piliečiams kurti ir palaikyti alternatyvius žiniasklaidos kanalus.
Nuo žiniasklaidos bus galimybė pereiti prie politikos, o nuo čia – ir prie viso kito.
Pertvarkai reikia tikslo. Tikslu gali būti laimės ekonomika.
Tikslas – pagoniška Lietuvos Karalystė, laimingai Tautai gyvuoti.
Pridedama mintis dėl saugumo: krikščionybė atsakinga už Prūsijos bei LDK sunaikinimą.
sutinku su autoriumi bet dabar kyla klausimas ar buti pilietisku ir eiti balsuoti zinodamas kad nesistemines partijos taip susiskaldziusios neperkops 5% barjera ir mano balsa pasiims sistemines partijos ar neiti balsuoti ir tuo paciu neparemti sistemines partijas
“Nesisteminės” partijos – tai anarchorėksnių ir populistų sambūriai. Tokių valdymas tikrai sukurtų didžiulę totalią krizę.
Prieš pr. rinkimus pateikiau paskaičiavimus, kaip kiekvienas NEPANAUDOTAS balsalapis PADIDINA šansus patekti į Seimą tų, kurių matyti Seime/savivaldybėje nenorite. Tam tikroje balsų santykio stadijoje nepaimtas lapelis netgi labiau padeda, negu balsas ,,Už”, ir lemia rinkimų baigtį! (Neužmirškime ir galimybės pasinaudoti tuščiais, rinkimų komisijos sąžinei paliktais lapeliais!) Juk skaičiuojami gautų balsų procentai NUO ATVYKUSIŲ, o ne nuo šioje apylinkėje balso teisę turinčių. 🙂 Būtent pats nepanaudotas balsalapis nepageidaujamiems, net ir partijos rėmėjams seniausiai mirtinai įkyrėjusiems nutiesia raudoną kilimą (žinomas, dar ir neliečiamiesiems sąrašiniams).
Todėl savo pilietinį požiūrį galime ir turėtume išreikšti net ir NEpritardami nė vienos iš mums peršamų ,,partijų” vadų patarnautojų kandidatūrai. Vienas iš būdų – riebiai išbraukti nepageidaujamų partijų pavadinimus bei kiekvieną nepageidaujamą tų ,,partijų” vadų asmeninių palydų sąrašo pavardę. Taip biuletenis bus ne šiaip sugadintas, bet ir rinkėjo nuomonė pareikšta, ir lapelis bus netinkamas ,,antrinei panaudai”.
Ar dar ne sotūs to, kad ,,sisteminių partijų” vadų ASMENINĖS (net ir ANTIKONSTITUCINĖS!) nuomonės stūmėjai be trukdymų, be konkurencijos patenka į Seimą?!
Ar dar ne laikas pasistengti, kad ir rinkėjų nuomonė būtų parodyta ne tik apie tas personas, bet ir tai, kad rinkėjai nepageidauja iš valst. biudžeto apmokėti asmeniškai kunigaikštukams tarnauti surinktos komandos? Gal žingsnis po žingsnio pasieksime, kad ir rinkėjo balsas kažką lemtų? Jei nei piršto nejudinsime, tai ir to sulauksime, kad Konstitucija bus keičiama pagal kunigaikštukų skonį kas kartą, keičiantis valdančiai daugumai.
Beje, dar vienas dalykas – ar ne laikas ir tuo pasirūpinti, kad atvykę tarptautiniai rinkimų stebėtojai ne šiaip maloniai laiką praleistų, bet ir pasidomėtų tikraisiais rinkimų tvarkos, rengimo, balsavimo paštu, išankstinio*, bei balsavimo apylinkėje rezultatais? Tam pasitarnautų ir tie mūsų nuomonę atspindintys balsalapiai, atsiskleistų tikrasis demokratijos rinkimuose lygis. Taip pat išaiškėtų, jog ne tik Vilnijos, bet ir kt. ,,partijų” rinkimų stilius primena putiniškąjį.
___________________
* išankst. balsavimo namuose, kai žmogui ĮTIKINAMAI paaiškinama, už ką pabalsavęs gaus jam būtiną soc. paramą, bedarbio pašalpą, anūkas m-loje gaus dovanų visko, ko reikia mokymosi procesui.
Kaista būtų, jei demokratiškoje šalyje nedominuotų liberalios pažiūros. Nebūtinai politiškai apibrėžtos (pvz., valdžioje dominuoja liberalios partijos), bet plačiai visuose visuomenės sluoksniuose ir tradicinėse partijose įsitvirtinusios.
Tiesiog liberalios idėjos netasiejamos nuo aukštesnio išsilavinimo. Ir taip yra visur, ne tik Lietuvoje. Socializmas, konservatizmas ir jo atmaina – nacionalizmas yra giliau nemąstančių žmonių mėgiamos ideologijos, nes jų pagrindą sudaro naivos, žmonių prigimčiai (kuria atlaisvina demokratija) prieštaraujančios utopijos. Žmones, kai ir visos biologinės būtybės, konkuruoja dėl ekologinių nišų bei dominavimo. Šiuose procesuose veikia tie patys UNIVERSALŪS gamtos dėsniai, kuriuos koreguoja (“normalizuoja”) tik tai, ką mes vadiname žmogiškumu (humanizmu). Konkurencinije kovoje mes nepribaigiame konkurentų, padedame silpnesnies, teisingumo užtikrinimui esame sukurę įstatymus, teisines sistemas bei valstybę. Tačiau žmogiškasis rūbas nekeičia fundamentalaus pagrindo – konkurencijos.
TAIGI, LIBERALIZMAS YRA NEĮVEIKIAMAS. Tai aksioma, kurios neįmanoma paneigti. Kaip kad neįmanoma panaikinti žemės traukos, mūsų planetos sukimosi apie Saulę ir pan. O socializmas, konservatizmas ir nacionalizmas primena “plokščios žemės” teorijas. Jomis kažkas tiki, tačiau tikis suprantate kas…
Aišku, yra išimčių. Pvz., Vakarų visuomenėse akademinės bendruomenės tarpe (kai kuriose studijų kryptyse, ypač – sociologijoje) populiarus leftizmas. Nors esu kitos krypties mokslininkas, tačiau bendraudamas su kolegomis iš Vakarų ir pats esu susidūręs su tokiu reiškiniu. Tačiau jis labai netvirtas bei paviršutiniškas, paremtas keistomis utopijomis. Tai stebinanti išimtis iš taisyklės.
Taigi, akademinės bendruomenės, žiniasklaidos atstovų niekas sąmoningai nenukreipinėja kokia nors kriptymi. Tiesiog tai kyla savaime, iš gilaus pažinimo gelmių. mano giliu įsistikinimu, giliai mąstantis ir platų akiratį turintis žmogus net negali nebūti liberalu.
Jei nepastebėtume ,,smulkmenos” – kad toks ,,liberalizmas”, kokiu pavidalu jis mums brukamas, tėra liberalumo parodija. Visų pirma jis nužmogina žmones kaip asmenybes, paverčia juos nutautintais, bekilmiais ,,darbo ištekliais”, bukais vartojimo ir sekso robotais, į viešumą, kaip vienintelį svarbų, netgi lemiamą dalyką iškeldamas jo intymiojo gyvenimo detales ir tuštybę.
Be to, jis atneša dar nebūto brutalumo kišimąsi į privatų šeimos gyvenimą, terorizuoja šeimą, versdamas laikytis savo reikalavimų, kuriuos stato aukščiau visko – aukščiau išminties, aukščiau tūkstantmečius tikrintų vertybių, aukščiau tos šeimos tikėjimo, principų, pažiūrų.
Ši ,,liberali” diktatūra ,savo nuožmumu perspjauna iš Vakarų kūrybinio jaunimo į LT ir kt. tarpukariu neštas internacionalizmo, visų lygybės, teisės apsispręsti ir visas kitas pasakas, tėra sumodernintas to paties gamintojo pasakos apie Rojų žemėje variantas, apkaišytas šiuolaikiškais žodžiais ir iškreipto turinio sąvokomis. Globalizmas pakeitė internacionalizmą, komunizmą – ,,liberalizmas”, Nikitos Ch. idėją apie tai, kad šeimos tik ,,produkuos” kūdikius, o valstybė iš jų ,,produktą” pasiims, ir pati vaikų namuose, ugdys gatavą, valstybei naudingai, teisingai mąstančią produkciją pakeitė vaikų paėmimą iš šeimų kitais tikslais. Tokį nusikaltimo žmoniškumui per visą žmonijos istoriją pavyzdį nebent žmonių grobimo į vergovę laikais matėme. Kaip ir ,savo kilmės gėdijimosi skiepijimą, nutautinimą ,,aukštesnės” tautos labui, suniekinant ir nuolat menkinant viską, kas su sava tauta susiję, skelbiant beteisėmis savo tautos kalbą, tikėjimą, tradicijas irgi tik okupacijų laikais žmonija patirdavo, bet ir tai ne visada (prancūzai išliko prancūzais net ir frankų okupuoti, o atėjęs į sostą kitos kilmės valdovas – marti ar žentas – pats mokėsi savo valdinių kalbos, perimdavo jos tikėjimą!).
Ir tai dar toli gražu ne viskas, bet pavargau rašyti.
Deja, nuo lėkimo į ,,pažangą” aprasoję ,,vakarietiškai” mąstančių akiniai slepia nuo naivių bei karjeristų produkto, vardu ,,liberalizmas” etiketę – ten užrašyta ,,Made in Kremlius”. Jis juk dar tarpukariu patikrino, koks ir per kur produkto patiekimo vartotojui kelias jam daugiau naudos neša, pačiam net nesistengiant – juk nei lengvatikių, nei tų, kam, kad ir iš kur trauktas, pinigas niekada nedvokia, nuo anų laikų nesumažėjo 🙂
Vakar ŽR dienos temoje dalyvavusi Seimo narė puikiai atskleidė, ant kokio slieko kimba ,,pažangos” šaukliai – ne vietoje vis kaišiotas žodis ,,pakankamai” puikiai tam pasitarnavo… 🙁
Atsiprašau už kalbos klaidas, bet jau taip ir paliksiu.
Kartą, vienas karalius, pasikvietė aiškiaregį ir liepė jam išburti jo ateitį. Aiškiaregis pasakė: O varge, jūsų laukia baisi ateitis. Karalius persigando: Kas bus ? Mano laivyną paskandins ? Užpuls žiaurus priešas ? Ne, pasakė aiškiaregis. Nebelyginamai baisiau. Niekas nesikeis.
Tobulas straipsnis. Nėra net ko ir pridurti.
„Trispalvės alėjoje mokytoją sulaikiusi pareigūnė atsakomybės išvengė”
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/nusikaltimai_ir_nelaimes/trispalves_alejoje_mokytoja_sulaikiusi_pareigune_atsakomybes_isvenge/
Ar ne įdomus teisinis precedentas?
Suimtoji įstatymų nepažeidė, ją suėmusioji irgi jų nepažeidė.
O suėmimo už nieką faktas – nusikaltimas, ar ne?
Tai kas toliau?
Negi pareigūnės, net ir kaip liudininkės, rimčiau apklausti negalima? Priežastis – ji gali pasakyti, kas jai kiekvieną jos judesį telefonu diktavo? Net ir sakinį, jog suėmimui priežasčių nereikia?
Nagi, juk Lietuva ne teroristinė valstybė ? Tuo labiau prieš savo piliečius …
O Smetonai po 1926 metų perversmo per pora metų įsitvirtinus valdžioje, ar buvo kokių permainų, – ne. Tūnota ištisą dešimtmetį iki 1938- 1939 metų. Toks smetoniško valdymo būdas – tūnojimas (“štoby što ne stalo…”) yra įsitaisęs šalies valdžioje ir dabar. Antai, teisėje Prezidentūros prieita prie tokio susitūnojimo, kad Prezidento dekreto nėra kam teisiškai “gramatnai” surašyti. Tai ką tokiu atveju apie permainas bekalbėti…
O pagaliau kas yra iš esmės tas “liberalizmas” šiandien…, tai viena iš to paties pasaulyje įsigalėjusio valdžių politinio neišmanymo grupinių atmainų…
Arvydas Guogis: „Gerovės valstybės“ ir kitų panašių, bet ne tapačių terminų sampratos klausimu
– 15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/arvydas-guogis-geroves-valstybes-ir-kitu-panasiu-bet-ne-tapaciu-terminu-sampratos-klausimu-18-1313432?copied
“Gerovės valstybė” – tai absurdiška leftistinė-keinsistinė utopija.
Gerovė imanoma tik tokioje valstybėje, kurioje žmonės yra laisvi ir valdžia kuo mažiau reguliuoja ekonominius procesus.
Pailsinkime nervus, pasigėrėkime straipsnio koliažu:
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/kareivis_is_rsimasiaus_iseitu_prastas/