Lyg iš gausybės rago pasipylus pranešimams apie gamtos teršimą (tarsi anksčiau to nebuvo), apie aptinkamus vis naujus ir naujus vamzdžius, visuomenė susirūpino: už ką mokėjome atlyginimus aplinkosaugininkams. Kodėl jie buvo užsimerkę, ar buvo priversti užsimerkti? Kodėl imta nusigręžti nuo gamtos? Seimas įstatymus pakeitė taip, jog išsilakstė neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai ir dabar vėl juos tenka vilioti atgal.
Buvo ir neliko
Kažkada buvusi gana gausi neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių kariuomenė pakriko.
Iš 700 gamtos sergėtojų likę vos 300. Sakytum, juos išvaikė politikų ir aplinkosaugininkų mafija. Kitaip nepavadinsi, kai Seimas 2015 metais patvirtino Administracinių nusižengimų kodeksą (ANK), pakeitusį nuo sovietmečio tobulintą Administracinės teisės pažeidimų kodeksą (ATPK). Naujasis kodeksas įsigaliojo 2017-ųjų sausį. Nuo tos dienos neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai nebeteko savo galių.
Iki tol galėję pareikalauti asmens dokumentų, surašyti pažeidėjui protokolą, paimti, tarkime, neteisėtos žvejybos įrankius – meškeres, tinklus ir t.t., – jie tapo neįgaliais. Visas jų galėjimas – kaip šunytį vedžiojančios moterėlės: pamačius kokią neteisybę nufotografuoti ir paskambinti „kur reikia“.
„Mes ėjome į Seimą, pas politikus, bet atėjusi naujoji valdžia pasakė, kad jų nereikia, – prisimena V.Mazuronio laikų aplinkos viceministras Linas Jonauskas. – Seimo nariai nusprendė, kad tokiems asmenims, kaip neetatiniai aplinkosaugininkai, surašyti protokolus neturėtų būti leidžiama. Anksčiau etatiniai inspektoriai galėjo ne tik talkinti važiuodami su valstybiniais inspektoriais, jie ir patys galėjo realiai veikti. Pavyzdžiui, penkiolika neetatinių organizuoja reidą, pasiima penkis etatinius inspektorius, pasidalina į grupes ir eina tikrinti Neries upės. Tokios pajėgos gali per visą dieną patikrinti upės ruožą iki pat Jonavos. Tuo metu buvo normalu, kad neetatiniai galėjo surašyti protokolą. Bet Seimas pasakė, ne, nereikia“.
Buvęs viceministras stebisi, jog tada, kai aplinkosaugininkai norėjo išsikovoti teisę tikrinti medžiotojų blaivumą, buvo kilę daug diskusijų. O štai dėl inspektorių niekas per daug galvų nekvaršino.
Per daug uolūs – negerai
Visi žino, kad daugelyje valdiškų institucijų pernelyg uolūs darbuotojai nepageidaujami. Lygiai tas pat bus nutikę ir inspektoriams visuomenininkams. Juk jų buvimas ne visuomet parankus, ypač tada, kai reikia užsimerkti. Jie gali netyčia pakišti koją, nueiti kur nereikia, pamatyti tą, ką matyti nebūtina.
„Tų etatinių inspektorių niekas nenori, – pastebi L.Jonauskas. – Regionų vadai realiai nori kontroliuoti, kas, ką ir kada tikrina. Aš žinau tokį faktą, kad vienos regiono valdybos (anksčiau RAAD) vadas, tiesa, jau nebeeinantis pareigų, buvo davęs tokį parėdymą, kad neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai be jo žinios negalėdavo nieko daryti, ypač jeigu kalbama apie medžioklę. Jeigu jis su kolegomis arba su politikais važiuodavo medžioti, kad nenutiktų koks nors incidentas, jis pats viską kontroliuodavo. Neleisdavo važiuoti, stebėti, prisidengdamas, kad patys valstybiniai inspektoriai viską tikrina savo jėgomis. Žodžiu, jie būdavo daug kam neparankūs“.
Kita vertus, pasakojo L. Jonauskas, būdavo tokių atvejų, kad kai kuriuose rajonuose neetatiniai inspektoriai surašydavo daugiau pažeidimo protokolų nei etatiniai. Galima tik įsivaizduoti, kaip tam atlyginimą gaunančiam inspektoriui reikėjo jaustis prieš savo vadovus, kada juodu ant balto matyti, kad negaudami pinigų, degalų, neturėdami mašinų neetatiniai fiksuoja daugiau pažeidimų.
„Trejus metus buvo einama link to, kad aplinkosaugos sistema buvo tendencingai smukdoma, valstybiniai inspektoriai neturėdavo degalų. O jeigu dar tuo metu būtų veikę neetatiniai, tai galima įsivaizduoti, kaip viskas būtų atrodę“, – svarsto L. Jonauskas.
Žvėrys ir žuvys – svarbiau?
Diskutuojama, jog ir egzaminas siekiantiems tapti inspektoriais atrodo keistokai. Nors neetatinis inspektorius pats nebaudžia, iš jo reikalaujama žinoti, tarkime, kiek kainuoja neteisėtai sumedžiotas žvėrelis, ne laiku sužvejotas ungurys ar salatis.
„Iš egzaminų susidaro įspūdis, kad neetatiniai inspektoriai turėtų dirbti tik su gyvąja gamta. O miškų šiukšlinimas, oro teršimas, visokie padangų mėtymai, deginimai, – niekas apie tai nekalba. Dabar aplinkosaugos praktiškai nėra. Arba, kaip aš keliu versiją, aplinkos apsaugos sistema merdi dėl sisteminės korupcijos“, – sako L.Jonauskas.
Lietuvoje yra apie 350 etatinių inspektorių. Iš jų apie 50 gyvosios gamtos, kiti 300 turėtų rūpintis vandens, pramonės įmonių, nuotekomis, fiksuoti panašius dalykus, kad nenutiktų kaip Klaipėdoje.
„Mano pavaldume buvo 50 etatinių inspektorių, šalia jų 700 neetatinių buvo didelė jėga. Buvo tokių pagalbininkų, kurie surašydavo po 100 protokolų per metus. Mes buvome padarę nuolaidas, kad policijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Vadovybės apsaugos departamento pareigūnai, kurie jau išmano teisę, galėtų be egzaminų ateiti išklausyti parengiamąjį kursą. Tai buvo labai didelis pastiprinimas, ir vėlesni ministrai kalbėjo, kad brakonieriavimo klausimas bent tuo metu buvo išspręstas. Lygiai taip pat galima išspręsti ir teršimo klausimus. Nes baudos yra viena, bet reikia, kad ir kontrolė būtų“, – L.Jonauskas neabejoja, kad tam pasitarnautų sugrąžinti visuomenininkai.
Interviu
Daugiau akių, daugiau tvarkos
Seimo aplinkos apsaugos komiteto narys Linas Balsys įregistravo įstatymų pataisas, kurios suteiktų daugiau galių ir etatiniams, ir jų pagalbininkams – neetatiniams gamtos apsaugos inspektoriams.
– Tai nėra kažkokia mano nauja idėja, ją nešioju seniai, o paskutinieji skandalai tebuvo paskutiniai lašai, – aiškina L.Balsys. – Kiek esu kalbėjęs su žmonėmis, jiems tiesiog trūksta įgaliojimų, kad būtų motyvacija savo asmeninius pinigus ir savo šeimos laiką skirti kilniam tikslui. Anksčiau neetatinių inspektorių įgaliojimai buvo didesni, bet kai jie buvo apriboti, dėl to labai sumažėjo žmonių, kurie nori būti neetatiniais inspektoriais. Dar yra ir Europos Komisijos rekomendacijos plačiau įtraukti visuomenę į aplinkos apsaugą.
– Ką nuveiktų neetatinis inspektorius su didesniais įgaliojimais?
– Jis iš esmės būtų kaip pareigūnas, galėtų surašyti protokolą. Nors, aišku, ne visi nori tai daryti, bet yra tokių, kurie turi kvalifikaciją, todėl ir gali, ir nori. Tokie žmonės galėtų svariau prisidėti prie gamtos saugojimo, o ne tik pamatę pažeidimą paskambinti. Pagal dabar galiojančią tvarką jie negali paimti brakonierių tinklų, pažeidėjų žūklės įrankių, paprašyti dokumentų asmenybei nustatyti. Galėjo tik ateiti užfiksuoti, nufotografuoti ir tai dar klausimas, ar pagal Europos duomenų apsaugos reglamentą gali tai daryti. Aš nesiūlau, kad vaikščiotų visiškai nekontroliuojami neetatiniai inspektoriai, mojuotų pažymėjimais ir visus gąsdintų. Jeigu daro reidą ar tikrinimą, jie turėtų būtinai pranešti Aplinkos apsaugos departamentui, savo institucijai, prie kurios jie yra, kad valstybiniai inspektoriai žinotų, kas daroma. Veiktų panašiai kaip policijos rėmėjai, kurie taip pat turi pranešti, kur patruliuos.
– Jie galėtų patys rengti reidus be etatinių inspektorių?
– Aš siūlau, kad galėtų vieni patys, nes prisišaukti etatinį inspektorių nėra paprasta. Vienas dalykas, jų nėra daug, kitas dalykas jie užimti, o trečias dalykas – jie turi darbo valandas. Jeigu neetatinis nuvažiuos prie ežero ir pamatys brakonieriaujant, tai neturėdamas įgaliojimų nieko pats nepadarys. Turės skambinti etatiniam. Bet, per kiek laiko jis atvažiuos? Geriausiu atveju, per valandą. Suprantu, kad valstybiniams inspektoriams neetatinių pagalbos reikia kraunant konfiskuotus įrankius, išnešant valtis, bet to nepakanka. Todėl aš siūlau, kad tie žmonės, kurie išlaiko gana sudėtingus egzaminus ir turi tam tikrą kvalifikaciją, nes yra buvę pareigūnai arba statutiniai, galėtų surašyti protokolą. Tokių yra nemažai, jie sutinka, tai kodėl mes jiems turime neleisti?
– Griežtesnės sankcijos už brakonieriavimą ar už gamtos teršimą – ne išeitis?
– Nors rasta galimybių valstybiniams inspektoriams kažkiek mokėti už darbą naktimis, kai dažniausiai vyksta brakonieriavimas, jiems pagerintos sąlygos, bet vis tiek žmonių trūksta. Jiems reiktų dar ir normalias algas mokėti. Sankcijos griežtinamos, bet atlyginimai inspektoriams nelabai padidėjo, o kontrolė vis tiek reikalinga. Tiesiog reikia, kad būtų daugiau žmonių. Juk, pavyzdžiui, jeigu rajone dirba tik 5-6 etatiniai, o yra 600 ežerų, tai ar galima juos apsaugoti nuo pažeidėjų?
Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos paaiškinimas:
„Neetatiniams inspektoriams rašyti protokolus draudžia Europos Sąjungos direktyvos. Mes ministerijoje kaip tik rengiame pataisas, kad galima būtų suteikti tokius įgaliojimus, kurie nesikirstų su Europos teise. Nes pagal ją protokolus gali surašyti tik valstybės tarnautojai. Mes rengiame pataisą, kad neetatiniai inspektoriai galėtų surašyti tik patikrinimo aktą ir paprašyti dokumentų, kad galėtų vykdyti prevenciją. Tokių dokumentų rengimas jau baigiamas. Seime tokios iniciatyvos irgi gali būti, tik reikia žvelgti plačiau, kad nesikirstų su Europos teise ir su įgaliojimų viršijimu.
Tai, ką gali padaryti neetatiniai inspektoriai, pirmiausia liečia gyvąją gamtą – žvejus ir medžiotojus. Neetatinių indėlis būtų didelis, nes tada daugiau laisvės turėtų, daugiau dėmesio etatiniai inspektoriai galėtų skirti taršos prevencijai, objektų tikrinimui.“
