Kovo 3 d. 16 val. LR Seimo II rūmų galerijoje atidaroma tapytojos Ingos Dambrauskienės ir dailės studijos „Piešiu-medituoju“ dalyvių tapybos darbų paroda „Anapus to laiko“. Ši paroda skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-osioms metinėms.
Parodoje pristatomi studijos vadovės ir ilgamečių šios studijos dalyvių Linos Ambroževičiūtės, Eglės Šlapkauskienės, Erikos Valiūnienės ir Audriaus Natkevičiaus tapybos darbai.
Anapus TO laiko
„Mums yra didžiulė garbė eksponuoti savo darbus čia, kur buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Ši diena mums visiems yra labai svarbi, tad su didžiuliu jauduliu pristatome savo darbus, kurie nutapyti širdimi, galvojant apie kelią, kurią reikėjo nueiti mūsų šaliai, kad vėl būtume laisvi. Ir tai lyg riba – iki jos prieš 30 metų ir po jos iki šiandien. Todėl ir paroda pavadinta „Anapus TO laiko“, – sako I.Dambrauskienė.
Parodoje lankytojai pamatys keletą senų ir keturis naujus Ingos Dambrauskienės darbus, pavadintus „Begalybė“. „Jau nuo senų laikų pati įdomiausia tema man buvo – kas mes ir iš kur mes? Ar yra riba, kur baigiasi visata, galaktika, ir ar yra riba, kur ji prasideda. Taip gimė mintis pabandyti sukurti ta tema ir atskleisti tą begalinį nematomo pasaulio trapumą ir peršviečiamumą, ląstelių formų ir spalvų begalybę. Iš to ir gimė paveikslas „Neužmirštuolės“ – tai mūsų taip sunkiai ir ilgai iškovotos laisvės simbolis.
Profesionalios tarnybos karė – fotografė Lina Ambroževičiūtė parodoje pristato originaliai sukomponuotą darbą „Tarp pilkų debesų“, inspiruotą mūsų tautos atmintyje krauju įsirėžusių tremties įvykių. Parodos dalyvė Eglė Šlapkauskienė, tapanti ne teptuku, o tiesiog pirštais, savo darbuose atskleidžia daugybę kultūrinių sluoksnių. Tapydama moteris nenaudoja jokių eskizų, jos idėjos transformuojasi tiesiog procese, kuriuo belieka tik mėgautis. Parodoje išsiskiria jautriai nutapytas Erikos Valiūnienės darbas „Angelas”, nešantis palaimą Vilniaus stogams. Filologo Audriaus Natkevičiaus liūdesiu dvelkiančiame darbe „Medis“ rasime savanorių kovų laikus menančius atgarsius.
Tos dienos prisiminimai – kaip gyvi
„Kovo 11-oji man yra lyg labai aiški riba – tai, kas buvo iki jos prieš 30 metų ir po jos iki šiandien. Tada man buvo 26-eri. Prilipę prie televizoriaus stebėjome Seimo rūmuose vykstančius įvykius. Prisimenu savo džiaugsmo ašaras ir neapsakomą pasididžiavimo bei pergalės jausmą, kalbant poetui Justinui Marcinkevičiui“, – sako Inga Dambrauskienė. Lietuvos laisvė, anot kūrėjos, yra kiekvieno iš mūsų gimęs kūdikis, kurį privalome saugoti, mylėti ir puoselėti visa širdimi.
Eglė Šlapkauskienė sako niekada nepamirš Nepriklausomybės paskelbimo dieną visoje šalyje tvyrojusio galingo vienybės jausmo, žmonių pasiryžimo bei drąsos. „Ši data visad primins tą svarbią kiekvienam lietuviui žinią, kad esame laisvi“, – sako moteris.
Erikai Valiūnienei tada buvo 21-eri. Studijuodama VU mergina su tautinių šokių kolektyvu dažnai dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Labiausiai iš tų laikų ji sako prisimenanti žibančias žmonių akis. „Jose spinduliuodavo tokia viltis, tokia bendrystės dvasia, pasididžiavimas ir džiaugsmas! Ir tai dar labiau sustiprėjo, kai Lietuva buvo vėl paskelbta Nepriklausoma valstybe. Nors esame maža tauta, bet galime didžiuojuotis nuveiktais labai dideliais darbais, mūsų žmonių ryžtu ir pasiektais tikslais“, – įsitikinusi kelis darbus parodoje pristatanti kūrėja.
„Man visada smagu tapyti tautinėmis temomis. Ant drobės gimsta vaizdai, kuriuose su meile Lietuvai norisi pasakyti, kad džiaugiuosi, būdama laisva savo šalies piliete, kad galiu nevaržoma kalbėti gimtąja kalba ir laisvai gyventi, vadovaujantis savo gyvenimo vertybėmis. Tai lyg savotiškas palikimas savo vaikams – per meno skraistę perduoti tai, ką mes matėme, patyrėme ir ko pasiekėme. Kad jie žinotų ir gerbtų savo šalies istoriją, savo nacionalinį medį, jo tvirtumą ir jėgą“, – sako Erika Valiūnienė.
Atminimas tiems, kurių dėka nepraradome vilties
Prieš 30 metų Audriui Natkevičiui buvo 29 -eri. Dirbo mokykloje, turėjo tris vaikus, ketvirtasis buvo pakeliui. Labiausiai jam įsiminė nerimastingas laukimas – kada Aukščiausioji Taryba paskelbs atkurianti šalies Nepriklausomybę. Atmintyje išliko džiugesys, apsikabinimai, ašaros, gerklėje lūžtantys tautiškos giesmės žodžiai, ir vėl ašaros.
Vyras prisipažįsta – Kovo 11-oji jam – tai labai natūralus ir ilgai lauktas bei tikėtas rezultatas: Nepriklausomybės atstatymas ir išsivadavimas iš okupacijos, laisvai plazdanti trispalvė ir skambanti Tautiška giesmė. Sako visada žinojęs, kad taip tikrai atsitiks, ir to labai laukęs.
„Ši diena buvo tik pradžia laisvės kelio, nes visi jau žinome – sunku laisvę iškovoti, bet dar sunkiau – ją išsaugoti ir stiprinti, ir tai niekada nesibaigiantis procesas, kuriam reikia darbščių, tikinčių ir atsidavusių žmonių. Bet tada, Kovo 11 dieną, kvėpavome laisve, tikėjome vieni kitais ir šviesia Lietuvos ateitimi“, – prisimena Audrius.
Visgi parodoje eksponuojamas A. Natkevičiaus darbas – ne apie iškovotą laisvę. Jis apie tuos, kurie padėjo galvas už Tėvynę, už atmintį… „Tai jų dėka mes taip stipriai tikėjome ateitimi: kai išauš ta diena… Ir šis paveikslas, nors ir tamsus, liūdnas, gal niūrokas, bet ne tragiškas. Medis savo tankia laja saugo kritusiųjų ramybę, o likę gyvieji įamžina jų atminimą“, – pasakoja autorius.
Audrius neslepia – šis paveikslas – ir apie vaikystės prisiminimus. Mat užaugo apsuptas miškų. Ir netolimo miško gilumoje tekdavo praeiti didžiulį riedulį, ant kurio stovėjo kryžius, kažkas uždegdavo žvakę, padėdavo gėlių. „Mes, vaikai, žinojome, kad tai – miško broliams… Mūsų juokai ir šūkavimai visada aprimdavo, nors suaugusiųjų šalia nebuvo, ir niekas mūsų nedrausmindavo. Tai buvo šventa vieta“, – dalinasi vyras. Didžiausias jo palinkėjimas mums visiems – saugoti bei branginti iškovotą laisvę, nes nieko už tai nėra svarbiau. Visa kita sukursime.
