Liudas Mažylis apie metų planus: Bus intrigų

Profesorius Liudas Mažylis jau daugiau nei pusmetį dirba Europos Parlamente (EP), kur jam pavyksta sėkmingai sujungti visas profesines patirtis: čia gelbsti ir chemiko, ir Europos Sąjungos politikos bei Europos integracijos dėstytojo žinios. Kartais L. Mažylis tapatinamas su chemiko profesija, nors, žinoma, istorijos temos profesoriui irgi svarbios. Be to, EP nariui vis norisi derinti politinę veiklą su asmeniniais pomėgiais. Atrodo, energijos viskam netrūksta. Kalbėdamas apie 2020-uosius, profesorius intriguoja: aiškėja, kad jis ir vėl žada ieškoti tautai bei valstybei svarbių dokumentų…

– Profesoriau, nors 2020-ieji dar tik pradeda įsibėgėti, galbūt pasidalintumėte savo planais? Kam šiemet skirsite daugiausiai dėmesio?

– Kalbant apie politinės veiklos sferas, Europos Parlamente didžiausiu prioritetu ir atsakomybe laikau darbą Aplinkos, sveikatos ir maisto saugos komitete, kurio trumpinys – ENVI. Esu pagrindinis to komiteto narys ir vienintelis iš Lietuvos delegacijos. Neseniai Europos Komisija pristatė Europos žaliąjį kursą. Jis tampa esminiu dokumentu ir įsipareigojimu visai kadencijai. Tikslai ambicingi – iki 2030 m. sumažinti anglies dioksido emisijas bent perpus lyginant su 1990 m. lygiu ir iki 2050 m. Europoje pasiekti klimato neutralizaciją!

Darbų laukia nemažai. Juk per penkerius metus turime ne tik rasti dialogą tarp skirtingų interesų grupių, bet ir įgyvendinti realius pokyčius, klimato kaitos procesus. Europos Parlamente pasisakiau ir apie daug kontraversiškų diskusijų sulaukusią Jungtinių Tautų klimato kaitos konferenciją, garsiąją COP 25. Juk mokslas neginčytinai įrodė, kokie yra klimato kaitos faktoriai. Tačiau politinė valia skirtinguose pasaulio regionuose, kaip matome, yra skirtinga.

Apsidairykime – gamta pati nuolat pažeria argumentų, kad būtina veikti aktyviai. Šiuo metu vis dar besitęsiantys milžiniško masto gaisrai Australijoje tik patvirtina, kad mūsų Žemė šyla. O štai kasdienybėje galime jausti, kad sausis Lietuvoje lepina ne sniegu, o pavasarišku vėju… Visa tai gali nuteikti ir neblogai, tačiau žinome, kiek ši padėtis kelia pavojų gyvūnų ir augalų rūšims…

– Bet Jūsų atstovaujamo komiteto vien pavadinimas byloja, kad jis nėra skirtas vien aplinkai. Kokie iššūkiai šiemet laukia maisto saugos ir sveikatos srityse?

– Turi įsibėgėti veikla dėl kovos su vėžiu, inkstų ligomis. Taip pat netrūks diskusijų apie naujų vaistų ir gydymo metodų iššūkius. Dar rugsėjį EP plenarinėje sesijoje vykusių debatų metu pabrėžiau, kad būtina sudaryti detalų kovos su vėžiu veiksmų planą. Džiaugiuosi, kad ši kova užima svarbią vietą ir Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Lejen (Leyen) programoje. Atskiras iniciatyvas siūlo ir Europos liaudies partija. Tikiuosi, kad Komisija kritiškai įvertins ankstesnes pastangas tokiose srityse kaip aplinkos veiksnių atpažinimas, sveikatos tikrinimas bei analizuos galimybes veiksmingiau ir anksčiau diagnozuoti ligą.

Taip pat plenarinės sesijos metu gruodį pasisakiau debatuose dėl sąlygų skaitmeninei sveikatos priežiūros ir slaugos transformacijai sudarymo. Sukūrus bendrą sistemą, kuri padėtų derinti sveikatos duomenų rinkimą bei išsaugojimą ir jų naudojimą Europos Sąjungoje, būtų gerinama teikiamų paslaugų kokybė, plėtojami moksliniai tyrimai, gerinamas duomenų prieinamumas. Juolab kad būtų atsigręžta į vis didėjančius ligonių lūkesčius stebėti savo sveikatą.

Be aplinkosaugos ir sveikatos temų, šiame, mano atstovaujamame ENVI komitete daug dėmesio skiriama ir bioįvairovei. Praėjusį pusmetį aktyviai gyniau bites ir kitus skraiduolius. Komitetui parengiau partijos poziciją dėl augalų apsaugos gaminių poveikio bitėms vertinimo. Man nekyla jokių abejonių, nes būtinybę tirti ne tik ūmų, bet ir ilgalaikį poveikį bitėms rodo bitininkystės patirtis bei naujausi moksliniai tyrimai. Čia, aišku, kalbame apie visas bites ir kamanes. Gruodžio plenarinės sesijos metu vėl išreiškiau savo nuomonę apie šią iniciatyvą.

Taigi, veiklos ENVI komitete tikrai netrūksta. O kur dar mano nepaliestos vandens apsaugos bei oro taršos, ligų prevencijos, stebėsenos ir gydymo temos…. Nuo Žaliojo kurso iki vėžio – šias temas ir toliau analizuosiu bei pristatysiu visuomenei.

– Pastaruoju metu ir Lietuvoje netrūko aplinkosaugos katastrofų. Gaisras Alytuje, „Grigeo Klaipėda“ atvejis. Gal galite pakomentuoti jas?

– Lyg seniai laukta – prokuratūros operacija, kai gaunami įrodymai, jog Kuršių marios buvo begėdiškai teršiamos. Panašius dalykus buvo galima seniai įtarti, ir ne tik Klaipėdos regione. Nedelsdamas oficialiu raštu kreipiausi į Aplinkos ministrą, prašydamas paaiškinti, kokie sisteminiai veiksmai vykdomi – ar nevykdomi – dėl vandens taršos stebėsenos visoje Lietuvoje. Čia svarbu kalbėti ne tik apie Kuršių marių akvatoriją. Suformulavau konkrečius klausimus apie tai, kas yra daroma, siekiant užkirsti kelią panašioms katastrofoms, kaip Alytuje, Klaipėdoje… Išties – labai apmaudu, kad Lietuvoje neturėdami drastiškų katastrofinių gamtos reiškinių, jas kuriame žmogaus veikla…

– Rodos, viešoje erdvėje nedingsta diskusijos ir apie dabartinės kadencijos Europos Parlamente svarbią veiklą Rytų partnerystės srityje. Jei galite – pakomentuokite padėtį išsamiau.

– Toji veikla tikrai aktyvėja. Siekiame, kad Rytų kaimynių integracijos galimybė išliktų Europos Sąjungos darbotvarkėje. Skaudi problema – Astravo atominės elektrinės klausimas. Kaip ją išspręsti? Rinkimai Baltarusijoje nedemokratiški, europinės institucijos su šitaip suformuotomis Baltarusijos institucijomis bendradarbiauti negali. Tai kaip tada veikti? Praeitą savaitę parengiau klausimus Europos Komisijai, į kuriuos atsakoma raštu. Kreipimosi tema – patarimų Astravo atominės elektrinės statybai įgyvendinimas. Komisijai keliu klausimus apie statybų stebėseną, ES institucijų informavimą, pasirengimą galimoms nelaimėms… Dabar laukiu atsakymo.

– Ką žadate veikti, kad prisidėtumėte prie istorinės atminties išsaugojimo?

– Europos Parlamente prisijungiau prie labai svarbių iniciatyvų šia tema. Per pusmetį buvo priimtos net penkios rezoliucijos, kurios vienaip ar kitaip susijusios su istorine atmintimi ir jos išsaugojimu. Štai 2019 metų pabaigoje parengiau atvirukų iš savo asmeninės kolekcijos parodą Vilniuje. Regis – paprasčiausi sveikinimai Kalėdų ir Naujų metų proga, bet kartu jie pasakojo ir Lietuvos XX a. istoriją bei pasaulio geopolitinius lūžius, kuriuos patyrėme per šimtą metų.

Supratau, kad parodos – tai mano bandravimo būdas, dėl kurio galiu diskutuoti su visuomene. Taigi, tęsiu iniciatyvas ir šių metų vasario 14 d. kviečiu į visiems atvirą parodą „Vasario 16-osios Akto Signatarų autografai“, kuri vyks Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Čia pakalbėsim apie tų išskirtinių, daugiabriaunių asmenybių nestandartines veiklas – tai iliustruosiu Jų autografais ant įvairių epochų – nuo caro laikų iki Antrojo pasaulinio karo – dokumentų. Sekite informaciją apie renginį – bus tikrai įdomu! Kartu tai ir puiki proga paminėti savo valstybės gimtadienį.

Valstybės 100-metis paskatino mus teigiamai permąstyti visą pastarojo dešimtmečio istoriją. Nekukliai priskiriu ir savo asmeniui tam tikrą kuklų nuopelną: „Ieškoti ir rasti“ – bandymas, kuris atvedė iki svarbiausio valstybės dokumento suradimo.

Balandį Briuselyje rengiu parodą apie ryžtingą įvairių tautų – nuo Suomijos ir Sakartvelo iki Lietuvos – apsisprendimą kurti naujoviškas valstybes. Ją rengiu kartu su Kauno apskrities valstybiniu archyvu. Eksponatai padės atsakyti į klausimus, kaip tos valstybės radosi prieš šimtą metų, ką galima siūlyti Europai dabar ir ateityje bei koks jų įnašas į kontinento raidą. Tai ne tik istorija – tai iššūkiai šiandienai, visai mūsų kaimynų geopolitinei erdvei. Manau, reikia ir daugiau svarbių artefaktų, nes gilinimasis į savo praeitį būtinas ir šiandien. Beje, porą įdomių eksponatų apie tą laikmetį įsigijau visai neseniai. Kolekcininko azartas vis neapleidžia…

– Įsigijote? Tai negi dar ne viskas atrasta, dar neguli saugiai muziejuose? Galima spėti, kad nerimaujate ne tik dėl Europos problemų, bet ir dėl savo kolekcijos, vis papildote ją?

– Mano privati kolekcija pasipildė net trimis įdomiais eksponatais, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto Signatarų autografais. Gi, rodos, jau kviečiau visus į vasario 14 d., 16 val. vyksiančios parodos atidarymą? Tai va ir ateikite – savo akimis pamatysite. O po dienos, vasario 15-ąją, kai ką iš savo kolekcijos perleisiu Ateitininkų federacijai – taip jau ketverius metus iš eilės pasielgiu per Vasario 16-ąją. Tegu ir jie studijuoja Signatarų asmenybes, tegu irgi susižavi svarbių praeities įvykių palikimu, lai per tai permąsto ateities iššūkius. Pagaliau gi jie taip ir vadinasi – ateitininkai! Na, o mano asmeninis iššūkis nesikeičia. Tikslas vienas – ieškoti ir rasti.

– Tai negi vėl vyksite paieškų vedamas?

– Manau, jau įsivažiavau į veiklą Europos Parlamente. Jau man aišku, kaip inicijuoti teisės aktus dėl bičių apsaugos, kaip rengiamos rezoliucijos bei kokia jų esmė. Be abejo, visa tai nepaprastai svarbu ir veiklos aplinkosaugos srity tikrai neapleisiu. Juk tai taip svarbu Europai ir visam pasauliui! Bet… ką čia daug slėpti… Siekis ieškoti ir surasti vėl mane patraukė nenumaldomai. O ir daugybė mano rinkėjų man taip liepia! Štai ir išsiruošiu į apleistus vienos valstybės archyvus. Ten glūdi primiršti seni dokumentai, kurie svarbūs Lietuvai ir ne tik!

– Profesoriau, intriguojate?

– O ką?! Politiko gyvenimas kupinas intrigų!