Kitakalbiams Lietuvoje ir užsienyje lietuvių kalbą dėstanti VDU Tarptautinių ryšių departamento Švietimo akademijos Tarptautinių ryšių grupės vadovė Vilma Leonavičienė sako, jog nėra nieko gražiau, kai užsienio piliečiai randa savo šaknis Lietuvoje, tyrinėja mūsų unikalią kalbą ir ja žavisi.
– Kaip užsieniečius pradėjote mokyti lietuvių kalbos?
– Po Nepriklausomybės atgavimo į Lietuvą pradėjo atvažiuoti pirmieji užsieniečiai, taigi įsitraukiau į jų mokymą. Prieš 18 metų tuometiniame universitete įsteigėme Lietuvių kalbos ir kultūros centrą, kuriam ir vadovavau. Mano pirmasis projektas buvo su Čečėnijos studentais, kurie nukentėjo karo metu, Lietuvos Vyriausybė juos rėmė. Tada Vilniaus universitetas priėmė 12 studentų, ir mes tiek pat priėmėme, metus juos mokėme lietuvių kalbos. Tuo laiku aktyviausios buvo „Erasmus“ programos, aš tapau šios programos ambasadore Lietuvoje. Švietimo ir mokslo ministerija pradėjo lituanistikos politiką, baltistikos plėtrą. Man, lituanistei, tai tapo labai įdomu. Pradėjome steigti įvairius centrus ir ne tik Europoje. Pradžioje teko dirbti Vroclave, Lenkijoje, paskui dirbau Kazachstane, Centrinėje Amerikoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.
Šiuo metu aktyviai bendradarbiaujame su Ukraina. Prieš Naujuosius metus su VDU rektoriumi nuvykome į Kijevą, ten pavyko atidaryti Baltistikos centrą.
– Dėl kokių priežasčių užsienio studentai atvyksta mokytis lietuvių?
– Yra žmonės, atvykstantys ieškoti savo tapatybės. Šįmet yra tokių žmonių iš Brazilijos, Jakutijos, Sibiro. Tai žmonės iš tolimiausių vietų, į kurias buvo ištremti jų seneliai arba emigravo pirmoji karta. Atvyksta mokytis pas mus jau subrendę žmonės, maždaug 40 metų, daug keliavę, matę ir pajautę tapatybės taško trūkumą. Mokosi ir labai jauni, 18 metų. Tėvai išsiunčia vaikus ir sako: „važiuok, išmok lietuvių kalbą“.
Šie žmonės dažniausiai važiuoja į Suvalkiją, kurioje ir buvo nubuožinti ūkininkai, važiuoja į Alytų, Kauną, Marijampolę, Druskininkus, ieško savo giminaičių, o sunku susikalbėti, nes tie giminės nekalba kita kalba, tik lietuviškai. Mes jiems pagelbėjame.
Dirbant tokį darbą labai sujautrėji, norisi visiems padėti. Čia mano bažnyčia, Komunija ir mano sakramentai. Tai labai išvalo. Aš iš savo veiklos pasikraunu energijos, gerumo, neišklystu iš meilės Lietuvai.
– Su kuo užsieniečiams asocijuojasi Lietuva?
– Atlikome apklausą, pirmas jiems šaunantis į galvą žodis, išgirdus „Lietuva“, yra „laisvė“. Jiems labai įdomu, kaip mes išsikovojome laisvę. Esame šalis, kuri visada kovojo už laisvę. Mūsų kultūra, literatūra yra apie laisvę.
Yra studentų, kurie pas mus užklysta iš smalsumo, pavyzdžiui, savo universitete pamato, kad Lietuvoje rengiami lietuvių kalbos ir kultūros kursai. Jaunas žmogus pasako – važiuoju! Taip pas mus iš Japonijos atvažiavo Aja, ji buvo susikausčiusi, išsigandusi, paskui išlaisvėjo, sustiprėjo. Iš santūrios mergaitės Aja tapo kurianti, rašanti, verčianti iš lietuvių kalbos vaikų literatūrą į japonų. Grįžusi iš Lietuvos į Japoniją universitete pradėjo mokyti lietuvių kitus, nors negauna jokio atlygio.
Pernai buvo Ilė iš Indonezijos, nuostabaus grožio mergina.
Ji taip pamilo Lietuvą, surado net detalių, ko net mes nežinojome apie Lietuvą. Ji grįžo į savo universitetą ir man siunčia nuotraukas, kaip sėdi moteriškame universitete dar 6 merginos ir mokosi lietuvių kalbos.
Kursai kaip kokia psichoterapija, juk susirenka žmonės iš 15, o vasarą gali ir iš 35 šalių atvykti. Didžiulė reklama Lietuvai, tie žmonės išvažiuoja labai pozityvūs, sako, kad lietuvių kalba yra nuostabi. Dingsta politiniai nesusipratimai, žmones sujungia žmogiškosios vertybės. Pernai skaičiavome, kad per visą laiką jau esame išmokę daugiau nei 3400 studentų.
– Visi nori mokytis anglų, prancūzų, vokiečių, nes šias kalbas lengviau pritaikyti praktikoje. Kodėl žmonės mokosi lietuvių, kai nėra lietuviškų šaknų?
– Pirma grupė – mūsų valstybės remiami studentai, pavyzdžiui, dabar turime ukrainiečių grupę ir iš Sakartvelo, jie gauna stipendiją. Tai jiems finansinė motyvacija, be to, čia jiems gyventi ekonomiškai palanku. Didžiausia grupė atvykusiųjų yra iš Ukrainos, nes ten vyksta politiniai, ekonominiai neramumai. Ukrainiečiai suinteresuoti studijuoti lietuvių kalbą, kad paskui galėtų pas mus integruotis.
Yra žmonės, kurie čia atvyko dėl meilės, susituokę su lietuviais.
Yra verslo žmonės, kurie steigia Lietuvoje verslą ir jiems reikia išmokti lietuvių kalbą.
Tačiau yra grupė žmonių, kuriems lietuvių kalba yra unikali, juk tai seniausia indoeuropiečių kalba. Tie žmonės tyrinėja mūsų kalbą. Yra keturi mokslininkai, kurie apsigynė disertacijas, susijusias su Lietuvos kultūra. Jiems Lietuva įdomi dėl savo istorinės patirties.
– Gyvename globaliame pasaulyje, tačiau žmonės nuolat ieškos savo šaknų.
– Mano studentės brazilės Sandros pavyzdys rodo, kad šaknys – labai svarbu. Moteris išėjo į pensiją ir sau pažadėjo, kad būtinai atvažiuos į Lietuvą ir būtinai pamatys savo senelių žemę. Jai labai svarbu išmokti lietuviškai, kad ji galėtų perskaityti pasakas, padavimus, istorijas. Ji dabar savo gyvenimą pašventė šiam kilniam tikslui.
Tapatybės klausimas yra labai svarbus. Kai save atrandi, ateina palengvėjimas.
Įdomu ir malonu pasiskaityti, sėkmės mokant lietuviškai.
Tam kitataučiams reikalinga LIETUVIŲ KALBA, kad JI YRA SENIAUSIA KALBA ŽEMĖJE!!!
Be LIETUVIŲ kalbos niekas ir niekada nepažins PRAEITIES, DABARTIES ir ATEITIES!!!
Antraštės klausimas provokuoja atsakymą pagal principą „o aš jam tuo pačiu per tą pačią vietą”: O kam jaunuoliui pažinti savo prosenelius?