Lapkričio 22 d. „Litexpo“ parodų ir kongresų centre prasideda 9-oji švietimo naujovių paroda „Mokykla 2019“ – tai svarbiausias Lietuvos švietimo bendruomenės metų renginys. Jame susitinka, mokosi ir gerąja patirtimi dalijasi mokyklų steigėjai, švietimo centrų ir mokyklų vadovai, administracija, švietimo pagalbos ir kiti specialistai, verslo įmonių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, mokytojai, mokiniai bei jų tėvai.
Plačiau apie švietimo sistemos iššūkius, technologijų suteikiamas mokymosi galimybes ir neuropedagogikos pasiekimus Daiva Viskontienė ir dr. Urtė Neniškytė papasakos lapkričio 22 d. parodoje „Mokykla 2019“, K12 forumo metu, „Litexpo“ konferencijų centre.
Šiandieninis technologijų ir inovacijų pasaulis sparčiai juda į priekį už nugaros palikdamas visus, kurie su progresu nespėja. Tobulėjančios technologijos, vis didesnės dalies darbų automatizavimas, robotizacija, dirbtinio intelekto užuomazgos lemia vis ryškesnius socialinius pokyčius ir transformacijas darbo rinkoje, kuriai tampa reikalingos kitos kompetencijos. Šių pokyčių kontekste ypač svarbus vaidmuo tenka švietimo sistemai, kuriai, ekspertų teigimu, reikia naujo, šių dienų realijas labiau atitinkančio, požiūrio ir ugdymo metodų.
Svarbiausias įgūdis – nuolat mokytis
Jau daugiau nei 15 metų švietimo inovacijų plėtra Lietuvoje užsiimančios IT įmonės „Biznio mašinų kompanija“ (BMK) vadovė Daiva Viskontienė sako, kad šiandien švietimo sistema gerokai atsilieka nuo to, kaip pasaulis vystosi už mokyklos ribų, kokias galimybes ir iššūkius lemia technologijų raida ir kokie yra verslo bei darbo rinkos poreikiai.
„Šiandien švietimo sistema dažnai dar orientuota į teorines žinias ir akademinius metodus, kurie suteikia įgūdžių, leidusių tikėtis sėkmės praeityje, bet ne šiandien. Maža to, pokyčiai yra tokie spartūs, kad pagrindinis švietimo sistemos tikslas turėtų būti ne tik vieno ar kito žinių paketo suteikimas, o įgūdžių nuolat mokytis, perdėlioti savo žinių ir kompetencijų sistemą ugdymas. Lankstumas bendradarbiaujant, pajauta ir kūrybiškumas, problemų identifikavimo ir sprendimo įgūdžiai ir kritinis mąstymas turėtų tapti švietimo prioritetu“, – sako D. Viskontienė.
Specialistės įsitikinimu, reikalingos tarpdisciplininio ugdymo galimybės, kurios leistų efektyviai apjungti tradicinius akademinius dalykus po savotišku giluminio suvokimo „skėčiu“, leidžiančiu ne tik pritaikyti žinias skirtinguose kontekstuose, bet ir suteikiančiu įgūdžius nuolat plėsti ir perkurti savo kompetencijas.
„Ankstesnėms kartoms daugeliu atvejų užtekdavo vienos siauros specializacijos, stabilios žinių bazės, kuri leisdavo sėkmingai siekti karjeros tam tikroje srityje. Šiandien prognozuojama, kad naujosioms kartoms savo ekspertinį pagrindą per gyvenimą teks pakeisti 4-7 kartus! Vadinasi, švietimo sistema turi siekti ne tiek sudėti jaunam žmogui į galvą tam tikrų konkrečių žinių, o suteikti įrankius žinioms skirtingose situacijose pasigaminti pačiam, gebėjimus prisitaikyti prie pokyčių ir neapibrėžtumo. Būtent to šiandien reikia siekiant sėkmingai save realizuoti“, – pažymi D. Viskontienė.
Potencialo yra, ir bet reikia permąstyti mokymosi procesus
Pašnekovės teigimu, švietimui šiandien reikia ne tik daugiau tarpdiscipliniškumo, bet ir glaudesnio bendradarbiavimo su verslu, kuris daugeliu atvejų yra technologinių pokyčių ir inovacijų priešakyje.
„Lietuvoje ugdymo įstaigų ir verslo bendradarbiavimas yra apribotas. Švietimo sistema dažnu atveju uždara, veikianti tarytum vakuume, į kurį neprasiskverbia išorės vėjai. Trūksta tiltų tarp švietimo ir verslo, ir mes nežinome kaip tarpusavyje susijungti bendrai veiklai. Yra pilotinių bandymų, tačiau jie fragmentiniai, neturi tęstinumo. Tačiau užsienyje galime matyti nemažai sėkmingų švietimo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžių: mokytojams ir dėstytojams suteikiamos galimybės patiems mokytis verslo įmonėse, pažinti jų realybę ir procesus. Taip sukuriamos galimybės dėstomus dalykus susieti su praktine realybe ir iš mokymosi proceso gauti didesnės naudos“, – sako D. Viskontienė.
Vis dėlto, BMK vadovės manymu, Lietuvoje yra nemažai potencialo teigiamiems pokyčiams švietimo sistemoje įgyvendinti. Turime daug naujovėms atvirų, švietimo inovacijomis besidominčių specialistų, kurie yra pasirengę sukurti tinkamą terpę vaikų kūrybiškumui skleistis bei jų lyderystei ir iniciatyvumui skatinti. Tačiau pati sistema yra ganėtinai inertiška, todėl šis potencialas nėra tinkamai išnaudojamas. Tiek postūmiai „iš viršaus“, aiški vizija ir strateginės reformos, pačių mokytojų lyderystė ir verslo aktyvus įsitraukimas D. Viskontienės įsitikimu, leistų sistemą išjudinti.
„Mokykla turi mokyti vaikus drąsiai veikti, tačiau vien „kalant“ vadovėlių medžiagą to padaryti nepavyks. Turi formuotis naujos darbo aplinkos, pritaikytos bendradarbiavimui ir savarankiškoms grupinėms veikloms. Taip pat reikia naujo mokymosi turinio, individualaus mokymosi programų, pritaikytų kiekvienam vaikui pagal vystymąsi ir poreikius. Kuriant šiuolaikišką mokymosi aplinką neabejotinai reikia pasitelkti ir technologijas, išmaniąsias mokymosi platformas, žinių pasitikrinimo sistemas. Labai svarbu, kad vaikai mokytųsi ne tik tam tikrų dalykų, bet ir save patys įsivertinti; ugdytų savirefleksiją. Šis aspektas itin svarbus siekiant augančio visuomenės sąmoningumo ir atsakomybės didėjančių technologinių galimybių akivaizdoje“, – sako D. Viskontienė.
Specialistės teigimu, priemonių ir galimybių suteikti vaikams šiandienos poreikius atitinkantį švietimą tikrai yra, klausimas – ar esame pasirengę jas išnaudoti ir ar sugebėsime įgyvendinti sisteminius pokyčius?
Efektyvesnių mokymosi būdų paieškos – per smegenų pažinimą
Neuromokslininkė dr. Urtė Neniškytė pažymi, kad žmonių technologinė aplinka šiuo metu vystosi gerokai greičiau nei jų smegenys. Dėl to siekdami mokytis efektyviai ir prisitaikyti prie pokyčių turime suvokti, kaip veikia mūsų smegenys ir mokymosi mechanizmai. Šios žinios, kartu su pedagogikos ir psichologijos disciplinų pasiekimais, gali būti naudingos tiek vaikų, tiek suaugusiųjų ugdymui.
„Šiuo metu jau yra pasaulinių iniciatyvių, kurios siekia neuromokslo žinias apie žmogaus smegenų veiklą ir mokymosi procesus praktiškai taikyti švietimo srityje. Tai vadinama neuropedagogika ir ši mokslo sritis gali padėti atrasti būdus mokyti bei mokytis efektyviau“, – sako U. Neniškytė.
Mokslininkės teigimu, neuropedagogika dar pakankamai nauja sritis, tačiau jau sėkmingai veikianti, teikiant rekomendacijas asmenų, kenčiančių nuo disleksijos, diskalkulijos ir panašių sutrikimų, ugdymui. Žinios apie smegenyse vykstančius procesus padeda atrasti efektyviausius būdus mokymosi sutrikimų turintiems žmonėms išmokti skaityti ar skaičiuoti. Pavyzdžiui, jau įmanoma dar prieš vaikui pradedant eiti į mokyklą nustatyti, ar jis susidurs su iššūkiais mokydamasis skaičiuoti, ir atitinkamai parinkti efektyviausius mokymosi metodus.
Sklaido pedagogikos mitus
„Nors neuropedagogika dar tik skinasi kelią į platesnį pripažinimą ir pritaikomumą edukacijos srityje, tačiau viliamasi, kad neuromokslo pasiekimai švietimo sistemą netolimoje ateityje turėtų pakeisti taip, kaip biomedicinos mokslai pakeitė sveikatos priežiūros sritį. Dabar jau, turbūt, niekas neįsivaizduoja medicinos srities be mokslinių tyrimų, nors kažkada tai atrodė nauja ir neįprasta“, – sako U. Neniškytė.
Mokslininkės teigimu, neuromoksliniai tyrimai padeda išsklaidyti ir tam tikrus plačiai paplitusius su mokymu susijusius mitus. Vienas jų – įsitikinimas, kad kiekvienam asmeniui geriausiai tinka tam tikras vienas mokymosi stilius: vizualinis, kinestetinis ar audialinis. Naujausi tyrimai rodo, kad mokymo medžiagos diferenciavimas pagal skirtingus tipus nepadeda pasiekti geresnių mokymosi rezultatų. Neva efektyviausią mokymosi stilių paprastai renkasi pats mokinys, tačiau šis subjektyvus vertinimas daugeliu atveju yra grįstas ne stiliaus efektyvumu, o patogumu. Kitaip tariant, jei pačiam žmogui atrodo, kad geriausiai informaciją jis įsisavina per vaizdus, tai dar nebūtinai reiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Priešingai, daugiausiai informacijos įsisavinama ją gaunant įvairiais būdais.
„Galiausiai, svarbiausia yra ne tiek bandyti vaikus mokyti, kiek padėti jiems mokytis patiems. Iš esmės nieko negalima išmokyti, galima tik sudaryti galimybes mokytis. Mokinys turi aktyviai mokytis pats. Mokytojas gali tik pateikti reikiamą medžiagą, ją nuosekliai ir aiškiai išdėstyti, nurodyti esamas žinių spragas, suteikti tinkamą mokymosi aplinką, bet jis negali išmokyti. Apie tai irgi svarbu kalbėtis su mokiniais: kad jų žinios ir gebėjimai galiausiai yra tik jų pačių motyvacijos ir pastangų rezultatas“, – sako U. Neniškytė.
