Kitą kartą žvirblis buvęs išperėjęs vaikus klojimo stoge. Gaspadorius rytą atsikėlęs sakąs:
– Šiandien ką dirbsme, tą, o rytoj rytą griausme klojimą!
Žvirblis, išgirdęs tą kalbą, nusigandęs. Tuoj nulėkęs pas poną Dievą ir sakąs:
– Pone Dieve, gaspadorius žada griaut klojimą, o mano da pliki vaikai tebėra!
Ponas Dievs sakąs:
– Negriaus, ne: da manės nesiklausė. Tu gali savo vaikus auginti sveiks.
Gaspadorius rytą atsikėlęs nuein į kūtę (tvartą) – rand patį gerąjį jautį nusprogusį. Kol tam jaučiui skūrą nulupo, kol padlieną pakavojo į žemes, ir praėjo ta diena.
Vel gaspadorius sakąs:
– Šiandien teip išėjo, teip, o rytoj tai griausme klojimą.
Žvirblis vakare – su skuba pas poną Dievą:
– Kad rytoj vel žad gaspadorius griaut klojimą.
Ponas Dievs sakąs:
– Da manės nesiklausė – da negriaus. Užauginsi tu savo vaikus.
Žvirblis parlėkė ir gyven ramiai.
Gaspadorius rytą atsikėlęs rand savo vyresnįjį sūnų numirusį. Daugiau, kol tą sūnų parbudėjo, alaus padarė, palaidoję pakasynas pagėrė, ir jau geras laikas praėjo.
Nu, jau po visų ruoštų parleidimo gaspadorius atsiduso iš pat širdies, sakąs:
– Rytoj, jei Dievas daleis, tai jau reikės griauti klojimą.
Žvirblis vel nulėkęs pas poną Dievą, sakąs:
– Pone Dieve, jau žad griauti klojimą.
Ponas Dievs atsakęs:
– Jau tavo vaikai užaugę, gali vest laukan, o ir gaspadorius manės pasiklausė.
[Papasakojo Jonas Mocius, užrašė M. Slančiauskas apie 1901-1910 metus, Trumpaičių km., Skaistgirio sen., Joniškio r., Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai / surinko Matas Slančiauskas ].
*************
Kai suplanuoji darbą – gerą ar blogą – ar ruošiesi priimti rimtą sprendimą – labai gerai reikia pagalvoti ar pritartų tam ir Dievas? Juk kitiems tai visuomet palinkim su Dievu (sudiev), kai atsisveikinam.
Matyt, kad čia velnias gaspadoriumi buvo pasivertęs, tikras gaspadorius juk klojimo negriautų… Taigi veikiau čia turime sakmės (mito) apie velnio kerštą Dievo paukšteliui žvirbliui nuotrupas su vėliau pasakotojų prikurta pabaiga…
…o man visai patiko – prasmingas pasakojimas su pamokymų, jog prieš Dievą visi lygus. Žvirblio poreikis išauginti savo vaikus, toks pats svarbus kaip pvz. žmogui poreikis perstatyti ar perkelti savo kluoną. Na ir žvirblio mėginimai apginti savo lizdą, gali žmogui atnešti ir tokias liūdnas pasekmes… Tai galima būtų aiškinti ir kvantiniu pasaulio susietumu, kai “drugelio plazdėjimas viename žemės pusrutulyje, sukelią audrą kitame…” Aš savo vaikams tai aiškinu taip – kaip jūs pasielgsite su šalia esančiais silpnesniais, taip ir su jumis pasielgs už jus stipresnės pasaulio jėgos…