Rugpjūčio 6 d., antradienį, 8 val. Vilniaus miesto savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu Žvėryne buvo nuimta poetės, NKVD agentės, Valerijos Valsiūnienės atminimui skirta lenta.
Prieš nuimant šią lentą Vilniaus miesto savivaldybė išplatino pranešimą žiniasklaidai, kuriame paaiškino, kad sprendimas priimtas remiantis turimomis žiniomis, kad V. Valsiūnienė buvo užverbuota MGB (Valstybės saugumo ministerijoje, rus. Ministerstvo Gosudarstvenoj Bezopasnosti) ir sovietų valdžiai išdavė apie 40 su antisovietinio pasipriešinimo organizacija sietų žmonių.
„Nuimti memorialinę lentą V. Valsiūnienei buvo nuspręsta įvertinus turimus istorinius šaltinius apie jos ryšius su sovietinėmis represinėmis struktūromis – būtent dėl šio bendradarbiavimo buvo išduoti ir įkalinti laisvės kovotojai, rezistentai“, – teigė istorikas, Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų, atminimo lentų komisijos narys, lekt. dr. Marius Ėmužis, apsigynęs disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944 -1974 metais: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“.
Sprendimą nukabinti V. Valsiūnienės atminimo lentą šį kartą priėmė Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija, sudaryta iš istorikų, politikų, miesto plėtros specialistų, dailininkų ir architektų sąjungų atstovų bei kt. Šis sprendimas buvo priimtas po visuomenėje kilusios plačios protesto bangos po to, kai mero R. Šimašiaus vienašališku sprendimu, neišplatinus jokio pranešimo, slapčia buvo nukabinta atminimo lenta Lietuvos karininkui, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio kovotojui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, o jo išdavikės V. Valsiūnienės lenta liko kaboti.
Kilus plačiam Lietuvos visuomenės nepasitenkinimui R. Šimašiaus savavališka veikla, apskundus jo veiksmus teisėsaugos institucijoms, į visuomenę kreipėsi ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, kviesdamas ne aštrinti priešpriešos tarp skirtingą požiūrį turinčių visuomenės grupių, o burtis diskusijoms, „duosiančioms pradžią nacionalinės atminties politikos principų ir reglamento suformulavimui, kuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo“.
„Kol vyks tokių principų rengimas, kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui. Tuo tarpu daugiau dėmesio skirti istorinio konteksto pateikimui – kad žmonės galėtų susidaryti objektyvią nuomonę įvertindami skirtingus požiūrius, o ne politikai spręstų, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina,“ – sakė Prezidentas G. Nausėda.
Tačiau R. Šimašiaus veiksmai rodo, kad jam yra nesvarbi ir Lietuvos Respublikos Prezidento nuomonė, ir raginimas sustoti, kol nebus sutarta dėl bendrų principų ir suderinti skirtingi visuomenės požiūriai.
Istorinės atminties ir pagarbos lietuvių tautos didvyriams išsaugojimu susirūpinusi visuomenė rugpjūčio 7 d., 18 val. Vilniuje, šalia Vrublevskių bibliotekos, prie paminklo Karaliui Mindaugui ketina rinktis į mitingą „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“.
Komentarai
Nesuprantu, kodėl tiek metų ji kabėjo??? Ar todėl, kad E. Zingeriui ir Rusijos ambasadai netrukdė? O gal džiugino? Ir kas čia per manevras: jeigu jūs “nelaimingi” dėl J. Noreikos ir K Škirpos tai “paaukosiu” jums Valsiūnienę. Neįmanoma pagauti logikos jokiuose Šimašiaus veiksmuose…ir tai paaiškinama: marionėtė pati nemąsto, už ją nutaria kiti.
Man “pasistoja” kitas klausimas. Kaip turėdamas tokį siaurą mąstymą jis gali būti sostinės meru? Kažkas sveiku protu nesuvokiama… ?
+ + +
Kaip girdisi iš žmonių, Šimašius meru išrinktas balsavimu II- ame ture prieš Zuoką. Man jis, kaip meras, daro vaikogalio įspūdį, kas, žinoma, sostinei gėdą daro. Manau už šitą “prisidirbimą” jo laukia nušalinimas nuo pareigų ir naujo valstybės sostinės Mero vertos asmenybės išrinkimas.
Tai turbūt tokio mąstymo vilniečiai jį ir išsirinko, va.
Pridengti Valsiūnienės lenta savo juodus darbelius, įvykdytus prieš Valstybę ir Tautą Škirpos ir generolo Vėtros asmenybių atveju, Šimašiui nepavyks. Rytoj mitinge ir toliau protestuojant kituose mestuose reikalavimo: “Šimašių lauk!”, – neišvengti…
Dėl sauvališkai prisiskirto praeities teisėjo vaidmens:
Žinau štai ką:
ne visi gimę didvyriais tapti, ar bent valingai ir garbingai ištverti tai, ką likimas (ir okupantas) lemia;
ne visi pajėgūs ištverti okupanto jėgos struktūrų „draugiškus patarimus” ar „malonius siūlymus” „savanoriškai” bendradarbiauti, ar, pvz., paliudyti, jog viskas buvo būtent taip, kaip okupantui reikia.
Vieni tave „įtikinėja”, sukeldami nepakeliamą fizinį skausmą, kiti šantažuoja, jog nuo „tavo sąmoningumo” priklauso, ar liks tavo kūdikis gyvas, arba kiti artimieji. O dar ir tremtimi gąsdina. „Neteisingai” nuspręsi, liksi „tu kalta(s)”! Tu, o ne okupantas, ne smurtautojas. Ar ir mes taip vertinsime to meto įvykius?
Net ir kai kurie mūsiškiai „pažangos” entuziastai, TO laikotarpio ne tik Lietuvos, bet ir Europos PAŽIŪRŲ MADOS FONE nekritiškai žavėjęsi viskuo, kas svetima (kaip primena šiandienos „liberalus”!),pasirengę „dėl pažangos” pasmerkti, apspjaudyti savo tautą, jos praeitį, netgi patys spėję kažkuo prisidėti, susidūrę su reklamuotųjų idėjų įgyvendinimo tikrove visgi išsiblaivė, gailėjosi, tik jau buvo per vėlu. (Salomėjos atgailos eilės).
Mano tėvas – Salomėjos mokinys, bei buvusi jos kolegė – mūsų mokyklos mokytoja, nepaprastai griežtai reikalavo nešnekėti apie tai, ko neišmanau, nes, būdama per jauna, elementariai negaliu to išmanyti, nepatyriau ir nežinau visų aplinkybių. Kategoriškai ir labai susinervinę draudė ją kaltinti.
Dėl Valerijos – kai eidavome mždg. pro 40-46 Vytauto g., namus, kas kartą tyliai užsimindavo, jog ČIA ji gyvena. Tik tiek. Niekad kitur neužsimindavo apie ją. Norėjo, kad namą įsiminčiau? Kodėl? Gal, kad tada jau buvo nužudytas tėvo brolis (tik aš apie tai nieko nežinojau). Ar Valerija ir mano dėdės žūtis kaip nors susiję? Tai buvo įmanoma, nes mano tėvas dar nuo tarpukario artimai bendravo su kūrėjais. O Valerija – net jei ji pati pasisiūlė, tik ten buvęs ir tikrai viską žinantis gali ją kaltinti. Iš savo artimųjų patirties Sibire bei Kazachstane šiek tiek žinau, ką jiems bei kitiems teko patirti. O moterims turėjo dar ir papildomų „poveikio priemonių” – prievartavimą ir pažadus dar žiauriau tai daryti. Ši priemonė labai „padėdavo apsispręsti”. Todėl, net kai tiksliai žinoma, jog kažkas bendradarbiavo, turime atskirti savanorius entuziastus nuo štai taip „įtikintų”. Ar esame tikri, kad patys atlaikytume išgamų kankinimus? (Tik įdomu, kas poną Š. taip, kaip tada rūsiuose bei tremtyje, įtikinėja, kad gen. Vėtros ir apskritai visų kovotojų atminimui į veidą spjovė?)
Beje, mane labai nustebino, jog kalbama apie Vytauto 3, kai tėvas tuos savo žodžius kartodavo ir rodydavo į namą priešingame gatvės gale, kur Poškos bei Moniuškos g. Mes niekada neidavome Vytauto g. toliau Vykinto g., kur buvo mano mokykla.
————————————-
Kažin, ar tikrai LŽB buvo skambinta, ar tikrai gavo ir įspėjimų, jog bus paviešinta kai kurių LŽB narių praeitis? O ar patikrinta, kas žinučių siuntėjai? Ar tikrai ne samdyti provokatoriai?
Negi tikrai kažkas iš mūsų taip neapgalvotai prieš mitingą pasielgė, kad ponia šaukiasi kapų apsaugos, sinagogą uždarė?
Taigi, rytoj galime tikėtis gal net PERDĖTO policijos budrumo, net ir jos persistengimų (Šimašiui įtikinamai rekomendavus)?
„Profesionalumo” pavyzdžius iš Maskvos matėme? Gal irgi MERO inicijuotus?
Valomas Vilnius nuo visko, kas nesižiūri ant lenkiško paso ? Ar, tiesiog, tos lentos iš brangaus metalo ? PS: Ar buvo nors vienas Vilniaus meras, kuriam nebūtų buvęs stogas pavažiavęs ? Kas vyksta su Vilniumi ?
ŽR 09 val. laidoje „Atviras pokalbis” išvardinti muziejai ir kt. atminimo ženklai, kur, pagal Šimašiaus koalicijos susitarimo logiką, „Grinda” turėtų irgi pasidarbuoti. Pirmas iš jų – A. Venclovos namai-muziejus. Vardinta ir daugiau.
Na, viskas labai paprasta: tai kuo užsiima Šimašius, yra klasikinis satanizmas. Daryti bele ką, kad tik sukelti kuo didžiausią pasibjaurėjimą. Nenustebsiu, jei jis bus pastebėtas kapinėse, vartantis paminklus.