M. Kundrotas. Liberalų spindesys ir konservatorių skurdas

Firminis Bernardo Gailiaus straipsnis darsyk atskleidė ir galutinai įrodė faktą, kurį įžvalgesni suvokė jau prieš dešimtį ar netgi dvi dešimtis metų. Liberalai skina pergalę po pergalės, o konservatoriai užleidinėja pozicijas vieną po kitos. Prieš keletą metų vienas buvęs kolega, o vėliau – oponentas kalbėjo: reakcija visada pralaimi. Jis klydo. Ne reakcija pralaimi, bet inercija. Inercija pati savaime – ištisas ir amžinas pralaimėjimas.

Gediminaičių stulpų ir Lietuvos Trispalvės įvardijimas de facto fašistiniais simboliais, dėl to, kad juos galimai naudoja saujelė fašizmui ar net nacizmui simpatizuojančių asmenų, liudija seną ir iš esmės – katastrofišką tendenciją. Dvidešimt metų teko praleisti aiškinantis su asmenimis, save priskiriančiais konservatyviajai ar net patriotinei linijai, kaip vertinti svastiką arba „romėniškąjį“ saliutą. Absoliuti dauguma tokių „konservatorių“ ir „patriotų“ šiuos tūkstantmečius simbolius smerkė, nes juos „sutepė“ Adolfas Hitleris su savo komanda.

Ką gi, dabar, pasirodo, naciai sutepė ir Gediminaičių stulpus su Trispalve. Tai jau viešai paskelbta. Dabar mūsų „konservatoriai“ ir „patriotai“ jau piktinasi. Pasipiktins ir nutils. Nes konservatyvi pozicija beveik visame Vakarų pasaulyje tapatinama su inercija. Pasirodžius kokiai nors revoliucinei idėjai ar pozicijai iš pradžių ji smerkiama, paskiau įteisinama, o galiausiai jai entuziastingai pritariama. Štai, dėl ko liberalai ir marksistai laimi, o konservatoriai ir patriotai – pralaimi. Nes vieni visada puola, o kiti nuolatos tiktai ginasi.

Jei naciai galėjo sutepti akmens amžių siekiančią svastiką ar senovinį sveikinimosi gestą – žinomus nuo Jukatano iki Tibeto – kuo kitokie Gediminaičių stulpai ar Trispalvė? Argumentas, kad kažką kažkur naudojo ar tebenaudoja naciai, juk toks stiprus. Inertiški bailiai nutils. Išgirs pažangiosios visuomenės ar pasaulinės bendruomenės vertinimus ir nutils. O po kiek laiko jau patys klyks – taip, tai – nacistiniai simboliai, šalin juos! Vaivorykštė geriau.

Liberalai laimi ir laimės. Tol, kol konservatyvi pozicija reikš tik inerciją. Kol vieni puls, o kiti – ginsis. Jei norime, kad būtų priešingai, patys privalome pereiti į puolimą. Totalinį puolimą. Nenuilstamą puolimą. Tokį, kad priešams degtų smegenys ir žemė po kojomis. Primindami visą jų istoriją – nuo brolių Robespjerų iki peršamos Vakarų savižudybės, kai liberalų dėka naikinama Europos civilizacija, šeima, jos tautos, užleidžiant erdvę svetimiems. Iškeliant kiekvieną liberalų nusikaltimą, nuo lokalaus iki globalaus masto.

Lai jie ginasi. Pulkime juos taip, kad jiems pristigtų laiko pulti mus ar sieti su kokiais nors praeities nusikaltėliais. Lai nuolatos aiškinasi dėl savųjų. Užmirškime bet kokį teisinimąsi dėl to, kuo nesame kalti. Nepriimkime nė vieno priešų argumento, nė vienos jų pozicijos, jeigu tas argumentas ar pozicija nors kiek prieštarauja tiesai.

Per ilgai taikėmės su melu vien dėl to, kad jis užimdavo vyraujančio stereotipo vietą. Žingsnis po žingsnio užleisdami priešams savo erdves. Užmirškime, kad politika – tai kompromisų menas. Kompromisai galimi tik tarp galimų sąjungininkų, kurių pozicijos skiriasi antraeiliais klausimais. Liberalai – jokie galimi sąjungininkai. Tai – priešai, prilygstantys bolševikams. Arba jie mus sunaikins, arba mes juos. Pasirinkimas – ribotas.

Jokių nuolaidų – nei dėl simbolių, nei dėl istorinių herojų. Antanas Smetona buvo iškiliausias Lietuvos prezidentas, kokį turėjome. Kazys Škirpa buvo tautos sukilimo didvyris. Partizanai buvo teisėta Lietuvos valdžia, kovojusi su niekšingais okupantais ir dar niekšingesniais jų kolaborantais. Nebus per stipru pasakyti, kad Lietuvos likimas sprendžiamas šiandien. Mažų mažiausiai, per artimiausią dešimtmetį. Paskiau bus vėlu.

Lietuva būtent dabar privalo pagimdyti tikrą konservatyvų, patriotinį judėjimą, kad išliktų. Konservatizmą, kuris Vyčio pavyzdžiu gintų priešus kuo toliau nuo mūsų Tėvynės, užuot baikščiai taikstęsis ar ieškojęs kompromisų su tais, kurie siekia mus sunaikinti. Pradžiai apginkime Kazį Škirpą su Jonu Noreika. Tai – lemtingas posūkio taškas.

O verkšlentojus palikime verkšlenti ir taikstytis be mūsų.

Karas vyksta dabar. Pergalė arba mirtis.