Pasibaigus Lenkijoje parlamento rinkimų kampanijai, kur, deja, nevengta ir nacionalistinės kortos, tinkamas metas atsigręžti į lietuvių padėtį Lietuvos lenkiškosiose savivaldybėse. Skirtingai nuo Lenkijos lietuvių, pietryčių Lietuvoje yra ujami ne lenkai, o lietuviai, nors ir gyvena savo Tėvynėje.
Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose jie patiria vienpartiniu tautiniu pagrindu įsitvirtinusių vietos politikų kurstomą persekiojimą vien dėl to, jog jie nepriklauso lenkiškai bendruomenei ir savarankiškai balsuoja per rinkimus. Vietos valdžia atvirai pažeidinėja ne tik šalies įstatymus, bet ir žmogaus teises, nes nebejaučia čia centrinės valdžios – ji nebegina diskriminuojamų piliečių.
Visai kitaip elgiasi Lenkijos vyriausybė, kuri akivaizdžiai naudojasi Lietuvos valdžios neveiklumu. Tai geriausia atspindi abiejų šalių valdančiųjų politikų veiksmai per pastaruosius parlamento rinkimus Lenkijoje ir savivaldos rinkimus Lietuvoje.
Mūsų šalies vyriausybės nariai prieš vietos rinkimus nuvykę į Šalčininkus gynė ne diskriminuojamos lietuvių bendruomenės teisėtus interesus, bet bandė įsiteikti Lietuvos lenkų politiniams lyderiams ar net patarinėjo savivaldybės vadovams kaip faktiškai valstybės vardu pasiskolinti pinigų iš užsienio bankų. Lenkijos vyriausybė elgėsi priešingai – ji savo tautinės politikos strėles nukreipė Lietuvos lenkams politiškai ir finansiškai remti.
Daugelį valstybės ir mokesčių teisės specialistų pribloškė žinia, kad Lenkijos vyriausybė, ne tik skiria pinigų Lietuvos valstybės pilnai finansuojamoms lenkiškoms mokykloms, bet dar dalija po 1000 zlotų pirmokėlių tėvams, kurie pasirinks lenkiškas mokyklas. Toks įstatymams ir tarpvalstybinėms sutartims prieštaraujantis piliečių papirkinėjimas tautiniu pagrindu ypač kursto nesantaiką tarp lenkų ir lietuvių bendruomenių.
Priešingai, pasyviai elgiasi Lietuvos valdantieji, kurie toliau demonstruoja abejingumą perpildytoms lietuviškoms mokykloms, kurios dažnai glaudžiasi aptriušusiose šaltose patalpose. Vietos lietuvių papiktinimui šalies valdžia erdvesnėse lenkiškose mokyklose mažina minimalų mokinių skaičių ir penktadaliu didina moksleivio finansinį krepšelį, kai Lenkijos valdžia akivaizdžiai nesilaiko simetrijos principo – ji taupydama pinigus masiškai uždarinėja mažesnes lietuviškas mokyklėles.
Šalies vyriausybės administracinį ištižimą, kuris beje nesustiprins Lietuvos autoriteto dvišaliuose santykiuose, demonstruoja Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų abejinga reakcija į skandalingą 1000 zlotų pakišą. Užuot adekvačiai reagavusi turimomis finansinėmis ir teisinėmis priemonėmis, kai kurie iš jų net bando pateisinti kolegų lenkų nekorektiškus veiksmus, teikdami Lietuvos paramos užsienio mokykloms pavyzdžius. Tačiau Lietuva remia šeštadienines ir kitokias nevalstybines mokyklėles, kurios negauna įprasto valstybinėms mokykloms finansavimo. Mūsų valstybė remia užsienyje švietimo programėles, skirdama nedideles lėšas pačioms įstaigoms, o ne piliečių papirkinėjimui menkinant lojalumą valstybei ar provokuojant tautinę nesantaiką.
Nacionalinės vyriausybės, lyginant su vietos valdžia, turi nepalyginamai daugiau teisinių ir finansinių galių paremti diskriminuojamas bendruomenes. Nelojalūs valstybei vietos politikai, prireikus, tramdomi ir finansiniais svertais, ypač kai savivaldybių biudžetai ir investicinės programos priklauso nuo centrinės valdžios sprendimų ir ji pati gali finansuoti būtiniausias reikmes. Tačiau valstybiniai svertai lenkų politikų kontroliuojamose Lietuvos savivaldybėse arba netaikomi, arba nukreipiami priešinga kryptimi. Tad ar verta stebėtis, kad čia vietos valdininkai dažnai veikia savanaudiškais politiniais tikslais. Tenka pripažinti, kad dabartinė šalies vyriausybė, ypač po to, kai panaikino Vilniaus apskrities administraciją,Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybėse, deja, beveik nebekontroliuoja padėties.
Per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį šalies vyriausybės pietryčių Lietuvoje steigė centrinei valdžiai (apskričiai) pavaldžias ir jos finansuojamas švietimo ir socialines įstaigas, pradėjo įgyvendinti veiksmingas ekonomines, socialines ir kultūrines programas lietuvių mažumos atskirčiai panaikinti ir Lietuvos lenkų lojalumui valstybei stiprinti.
Taip subalansavus centrinės ir vietos valdžios įtaką, subliūško vietos lenkų politinių jėgų (bandžiusių šlietis prie Maskvos ar Varšuvos) autonomijos idėjos, pagerėjo sąlygos dvišaliams santykiams su Lenkija. Kremliaus nuostabai Lenkijos ir Lietuvos santykiai buvo išaugę į abipusiai pagarbią partnerystę, įgyvendinamą per reguliarius dalykiškus tarpvyriausybinės tarybos posėdžius.
Pastaruoju metu paaštrėjusių Lietuvos ir Lenkijos santykių normalizavimu turėtų būti suinteresuotos abi valstybės, nes priešprieša naudinga tik Rusijoje stiprėjančioms nedraugiškoms jėgoms, kurios toliau bando didinti savo įtaką Baltijos valstybėse ir Vidurio Europoje (per jas – ES ir NATO) jų „skaldymo“ principu. Tačiau bestuburė Lietuvos politika nepasitarnaus dvišaliams santykiams su Lenkija normalizavimui.
Lietuvos valdantiesiems politikams metas apsispręsti, kam ji toliau teiks prioritetą: ar aštresnei retorikai dėl lenkiškų pavardžių rašymo ir kai kurių dalykų mokymosi lietuvių kalba, ar valingesnei finansinei ir socialinei politikai pietryčių Lietuvoje, siekiant iš esmės palengvinti lietuvių bendruomenės gyvenimo sąlygas ir pašalinti vietos lenkų politikams sąlygas tautinę kortą panaudoti savanaudiškais partiniais tikslais.
Nenoriu užgauti nacionalinių jausmų tiems, kurie pirmenybę teikia lenkiškų rašmenų pase vietai ar lietuvių kalba mokomų dalykų švietimo įstatyme apimčiai. Tačiau Lietuvos lenkai netaps lojalesni Lietuvai vien dėl to, jog asmens dokumentuose atsiras viena ar kita lenkiška raidė. Greičiau priešingai, tokia erzinimo retorika ir populistine politika tik suteikiame vietos politikams naujų galių stiprinti savo vienpartinę tautinę įtaką rinkėjams ir tarpusavyje priešinti kaimynines valstybes.
Žinoma, valingesnės tautinės politikos ir administracinio darbo vengiantiems vyriausybės politikams daug lengviau savo neveiklumą pridengti įstatymų pataisų skambesnėmis frazėmis, kurios savaime iš esmės nieko nekeičia – jos nei kiek nepagerins lietuvių tautinei mažumai sąlygų nei Lenkijoje, nei lenkų kontroliuojamose savivaldybėse Lietuvoje. Skambi politinė ar įstatyminė retorika negali atstoti valingos tautinės politikos stuburo, kurį akivaizdžiai prarandame tautinės nesantaikos kurstytojų naudai.
Lenkijos lietuviai taip pat gyvena savo tėvynėje Lietuvoje. Kokia sutartimi Lietuva atdavė Suvalkus, Punską, Seinus ir Augustavą Lenkijai? Jokia. Lenkija šį kraštą užgrobė karine jėga.
Pilnai pritariu.
O gal teingesnis straipsnio pavadinimas būtų toks: “Lietuvos valdžios ištižimas – Lenkijos politikų pakišų pasekmė”?
Čia man vienam taip atrodo, ar iš tiesų pagal šitą tekstą sunkoka suprasti Vagnoriaus poziciją lenkiškų pavardžių ir lietuvių kalbos mokymo klausimu?
Ką čia suprasti? Vagnuorys bando, politinių taškų užsidirbti, popigiąj. Jis nuor papuolt vielek valdžiuoun.
Vagnorius, kaip ir lenkijos politikai, bando sau iš tautinės kortos pasidaryti dividendus rinkimams. Kaip sako: “Abu labu tokie”
Vietoj “Pasibaigus Lenkijoje parlamento rinkimų kampanijai, kur, deja, nevengta ir nacionalistinės kortos…” turėtų būti “Pasibaigus Lenkijoje parlamento rinkimų kampanijai, kur, deja, nevengta ir šovinistinės kortos…” . Tie 1000 zlotų – tai tautinės nesantaikos kurstymas ir Lenkijos vyriausybės kyšininkavimas, todėl šį atveją būtinai turi įvertinti ne tik Lietuvos, bet ir Europos juristai.