Pernai gruodžio 8 d., Punske vyko „Terra Jatwezenorum“ konferencija, skirta Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui paminėti.
Punsko „Aušros“ leidyklos rūpesčiu jau dešimtus metus iš eilės leidžiamas tęstinis tarpregioninis istorijos paveldo metraštis, „Jotvingių kraštas“ („Terra Jatwezenorum“). Jo leidybą remia Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
„Jotvingių krašto“ rengėjams pavyko sutelkti gražų autorių kolektyvą – kalbininkų, istorikų, kraštotyrininkų, kultūrologų, publicistų iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Jie leidinio puslapiuose gilinasi į žuvusios tautos paslaptis arba kalba apie vėlesnius jotvingių krašto istorijos vingius.
Kiekviename metraščio tome dešimtys straipsnių, atsiminimų, apybraižų, kurios gali būti įdomios visiems, besidomintiems savo šaknimis.
Skelbiame vieno iš konferencijos pranešėjų Algio Uzdilos pranešimą „Šiaurryčių Lenkijos vardyno savitumai“, skaitytą per „Terra Jatwezenorum“ konferenciją Punske:
Labai įdomios mintys. Vis dėlto gerb. Uzdilos pavardę laikyčiau gimininga su šaknimi Lazd-, Lizd-, Luzd- (kaip galima). Manant, kad šiuo atveju pavardėje ‘L’ (Lj) praradimas yra galimas kaip tarminis. Beje, tokį žodžio pradžios garso ‘L’ praradimą galima įžvelgti ir Apšakalnio pavadinime, kuris giminiuotinas su kaimo Lapšius, Lapšiaus ežero (Seirijai) pavadinimais, taip pat su neretais Lapkalnių (iš lapė) pavadinimų atvejais. Taigi jis sunkiai gal būti artimiau giminiuojamas su latvių upėvardžiu Apse, o veikiau šis sietinas su liet. (dzūk.) vandenvardžiais Apsingė, Apsingis (Merkinė), taipogi su upėvardžiu Zapsė (Lazdijai), laikant ‘Z’ tarminiu skirtumu. Tad Apšakalnio pavadinimas kaip ir patvirtintų esant ‘L’ praradimo galimybę vardyne, o kartu ir Uzdilos pavardės kilmės galimybę iš nurodytų žodinių šaknų.
Iki 966 m. visa dabartinė Lenkija buvo lietuviakalbė, dzūkuojanti.
Gniezno vadinosi Žygniašnė (Schignesne), aplink esantys vietovardžiai aiškiau ar blankiau išlaikę ikikrikščionišką pradą, vadinosi jie prieš krikštą didūnais (diduni liaudyniškai užrašyti), dar spėjo išversti Didūna į Wielkopolska : Niekla, Skrzetuszewo, Skiereszewo, Labisznek, Welnica, Milawa, Gudowo, Pakszyn, Mielžyn, Pyzdry, Walga, Giewartow, Lubstow, Powidz,…
Žvelgiant vien į didžiųjų Lenkijos upių vardus : Visla/ Vistula, Warta, Naklo,…, o štai Varšuva ar Varžava tada pagal prasmę įsikūrė prie seklios vietos, kitoje pusėje buvo Pereiga / Praha…
Važiuojant nuo Lomžos link Upelotiškio / Plock sutinkame Dreglin / Drėglynas, Opinagora / Upyna kalnas,…
Krakow buvo Garagava > Gragova> Krakow ir t.t. per Lenkiją.
Lancatia yra užrašyta liaudyniškai, žemė kairiame Vislos krante, lanku apjuosta iš rytų ir šiaurės, sakytume lietuviškai Lankatija, Lankaitija, neužmirškime lenkų didikų Lanc- Koronski kilmės ir t.t. per Lenkiją.
Kašubai vėlgi buvo atkaklieji gaustuviai, priešinęsi šimtmečius sulenkinimui.
Dabar dėl Pamario / Pomorze. Duosiu pavyzdį, susirasti per Google ‘Hufenklassifikation 1717’, ten duodami vietovardžiai ir žmonių pavardės tuo metu, tai pamatysime perdėm lietuviškas vietas ir žmones aplink Stulpą / Stolp / Slupsk.
Tas pats su Šilinga / Schlesien / Slask.
Vartisaulavis virto Breslau, vėliau Wroclaw, kur dar šventasis kalnas Alkis ( Tacitus 98 m. užrašė Alcis, tų dienų tarimu Alkis), vokiečiams Zobten, dabar Sleza, pilnas išvartytų žmogaus apdirbtų akmenų su tikėtinais užrašais runomis. Bet kam to reikia ištirti ? Vėlgi vietovardžiai 1908 m. : Baudis, …
Žvelkime į lenkų kalbą, kuri dėl išvystyto dzūkavimo tapo tokia šaižiai šnabždanti, o pasidomėkime ( kaip ir vietovardžiams) kurioje kalboje yra veiksmažodis : kieszen – kišenė, pieniadz /peningas – pinigas, milosc – meilė, garnek – garinukas (puodas),…
Slavų kalba atsirado krikštyti Moravijos karalystės lietuviakalbius žmones 863 m. pagal Konstantinopolio doktrinas, sukurta Metodijaus, prisidedant Kirilui, tuo metu buvo apkrikštytos Garagavos apylinkės, o 966 m. perimta ir katalikiškos Didūnos.
1392 m. buvo pakviesti vienuoliai katalikai glagolitai iš Hrvatijos ( vardas nuo 863 m. valdžiusio vietininko Karpato nuo Garagavos), kad gyventų lietuviakalbių šeimose ir išmokytų naujakalbės.
Nuo 966m. taip ir nepavyko katalikiškai Lenkijai ištrinti lietuviškumo, 1042 m. neužteko.
Pats Lenkija pavadinimas atspindi dar liaudynų užrašytus ‘polensanus, lensanus’ / palankšėnai, lankšėnai ir apibūdintus kaip vergų, baudiauninkų gentis, tas atsispindi ir madjarų kalboje ‘lengyel’, ‘Lengyelorszag’, kai ‘lengetni’ yra ‘lenkti’, vėlgi lietuviakalbių panonų / gepidų kalbos išlieka, kai 895 m. atėjo klajokliai madjarai, neturėję savo žodžio ir priėmę vietinių lietuviakalbių.
Prisiminkime kunigaikščio Jurgio Giedraičio žodžius : ‘ Lenkijos istorija yra labiausiai suklastota istorija Europoje. Lenkijos istorija yra pavogta Lietuvos istorija’.
Lenkijoje iki šiol nėra atliekami jokie kalbotyriniai darbai siekiant nustatyti ikikrikštinės Lenkijos žmonių kalbą, nekalbat jau apie ‘ziemi odzyskane’ / atgautos žemės, kurios po Perkūnos / Arkonos žlugimo su Krivių Krivaičio sostu, buvo plėšiamos ir katalikų Lenkijos valdovų, ir tuomet katalikų Danijos ir Vokietijos žemių valdovų, kryžiumi ir kardu nuteriojamos, ugdantis patirtį taip pat užgrobti Lietuvos Prūsiją, ką ypatingai mielai vykdė Mažavijos kunigaikštis jau katalikas, 1227 m. prisiprašęs popiežiaus pagalbos iš Vokietijos (veiksmažodis ‘vogti’), prūsai vadino ‘mikšais’/ švepliais.
Labai dėkingas gerbiamam Algiui Uzdilai už paskaitą.
Galvoji apie dabartinę mokyklą, ir nors verk. – Mūsų lietuvių k. ir literatūros mokytoja net sovietmečiu sugebėdavo čia to, ten ano įlašinti – bent šis tas į širdį bei protus įkrisdavo. Šiandien, kai laisvė, kai nei kuo rizikuoji, nei kas draudžia – nieko nereikia. Iš kur tas mokyklų (ir ŠMM!) „nereikia” – iš visiško neišmanymo, iš abejingumo, iš savinaikos? Juk net ir protmūšius mokyklose galima būtų rengti žodžių, vietovardžių, vandenvardžių pirminio skambesio, pirminės prasmės, jų kilmės „archeologijos” tema. Tai išugdytų augančios kartos „jutiklius” šiandieniame svetimžodžio skambesyje jo proprosenelį atpažinti, „jutiklius” savyje išsiauginti, kad iš tolo savą „užuostum”.
Gimtosios kalbos laivu keliauti laiku link pradžių pradžios, gal net iki tos pradžios, kai Pradžioje buvo Žodis – argi tai ne nuotykiai, galintys suteikti prasmę tavo gyvenimui, o gal ir žmonijai kažką lemtingo padovanoti?
Labai, labai didelis Tamstai dėkui – esate iš to nedaugelio, kas Lietuvos ateičiai tokį neįkainojamą kraitį krauna! Labai tikiuosi, kad atsigaus mūsų raštingumas, ir viso to ne vien Lietuvai – pasauliui prireiks.
Kiek prisimenu, tai prof. Olegas Poliakovas pasiūlė lietuvių kalbai reikalauti gauti UNESCO paveldo pasaulinį statusą, anksčiau ar vėliau taip bus.
Lietuvių kalba yra pasaulio kalbų Motina ir L. Hjelmslev nustatė, kad jei kurioje kalboje daiktavardžiui nėra veiksmažodžio, tai veiksmažodis tikrai yra lietuvių kalboje.
Visų Europos šalių pavadinimai turi lietuviškas šaknis, prieš 3 tūkstančius metų nuo Gibraltaro iki Uralo žmonės kalbėjo lietuvių tarmėmis, netgi genetiškai susipriešinusios R1a ir R1b į vakarus nuo Albio / Elbės.
Kurios Europos valstybės sostinės vardas nėra kilęs iš lietuviško žodžio ?
Varžava/ Warszawa, Mainiškas / Minsk, Varinga / Ryga, Kaunugardas / Kijiv, Mazgava / Moskva, Varulynas / Berlin, Ansloga / Oslo, Vandavanda / Wien, Paraseinė / Paris, Atėnai, Roma, Pereiga / Praha, Kaupangavana / Kiobenhavn, Brussel / Bruxelles galima ir patiems …
Portugalai netgi Brazilijai davė vardą Brasil veiksmažodiu mūsų ‘brėželenti’ pagal rąstų vilkimą link vandenyno, kai pačių vardas prasidėjo nuo Vartagala.
Taip galima eiti per visus žemynus, pvz. Peru atsirado iš Vara.
Kad ir Madagaskar – ‘mada’ reiškia ‘akis’, yra lietuvių ‘matyti’, šis veiksmažodis davė žodžius visiems žemynams.
Čia žiupsnelis, kad suvokti lietuvių kalbos didybę.
Butų gerai jei Lenkijos teritorijai kas nors padarytų tokio tipo žemėlapį http://www.vietovardziai.lt .
Peržiūrėjus Karaliaučiaus krašto vietovardžius krinta į akis perdėtas pritempimas iki lietuviškų : Haasenberg (Kiškių Kalnas) į Asenberkis, Mittenhagen ( Vidaus tvora, aptvėrimas) į Mitėnagis, Steinberg (tarti Štainberg, nebent tai būtų įkūrę iš Austrijos išvyti protestantai po 1738 m., tada tarti Šteinberg, tas švelnus tvirtagalis austriškas -ei-) į Steinberkis.
Tai mažina žemėlapio sudarymo vertę dėl sudarytojų nesąžiningumo.
Labai iškraipyti šiandienos lietuvių kalbos supratimu : Audithin į Audytė, kai turi būti Auditynas, Worienen į Varėnai, kai turi būti Vorynai, tai labai nususinama lietuviškų vietovardžių tikrasis grožis, nutrinant tų laikų lietuviškumą, jo kalbos grakštumą ir švelnumą, giliaprasmį dvasingumą, mes netenkame didžiulų dvasinių lobių.
Jeigu neturime senuosiuose raštuose įrodymų, tai geriau palikti vokiškąjį pavadinimą, negu dirbtinai kurti lietuvišką, kaip Haasenberg, Steinberg,…, atvejais.
Labai gražūs būtų lietuviški vietorvardžiai Alpėse : Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos, Austrijos, Vokietijos, Slovėnijos, dar gražesni būtų Pirėnų kalnuose, nekalbant apie Karpatus : Ukrainos, Rumunijos, Slovakijos, Lenkijos, Čekijos, įskaitant madjarakalbius Karpatus ir Pakarpatę.
O Vokietijos vietovardžius nesunku pradėti nuo Friezų salų (pradėti nuo Nyderlandų) ir eiti link Šventynės ( upė teka per Kylį /Kiel, veiksmažodis skelti, skilti ir nueiti ligi Gudaniškio ( Danzig, Gdansk – tiek vokiečiams, tiek lenkams pavyko išsivartyti iš to paties lietuviško), jau būsime prie Vistulos, prie Nuogaties, pasieksime Rytų Prūsiją, kai Vakarų Prūsija liko kašubais (gaustuviais).
Reikia rinkti iš senųjų raštų, o ten Bydgosc, rašomas Bucegard (Bučiagardas),…, prūsų Graudens (miškas) šiandien Grudziądz.
Prūsus suprasti reikia tik kaip lietuvių tarmę jų lietuviakalbiškumo laikais, kaip ir pamarėnus, meklius, anglius ir šėkšnas, kurių dalis išplaukė pas britonus. Turėkime omeny, kad angliai pavadinti nuo ‘angula’ / kampas, tai jų Šventynė teka per Kylį.
Lietuviai kalbininkai ir istorikai, lenkų vištų kavalieriai, neturi grantų užsiimti tokia veikla : ereliai musių negaudo.
Įdomu, kokia kalba remiasi, Worienen į Varėnai, o ne į Vorynai keisdami? Juk taip akivaizdu, jog ne Ė.
Dvi priežastys. 1. Nepakankamai kartų kartoja garsiai tai, ką perskaito. 2. Kažkokiais spalvotais akiniais skaito.
>Tai mažina žemėlapio sudarymo vertę dėl sudarytojų nesąžiningumo.
Kaip tai suprasti? Iki tol visi žemėlapių sudarynėtojai kaip įmonoma nuslėpdavo istoriniuose šaltiniuose paminėtus baltiškai skambančius pavadinimus. Atsiranda vienas autorius, kuris iš gausių pavadinimų atrenka labiausiai baltiškai skambančius, ir jis apkaltinamas nesąžiningumu. O tie visi germanofilai iki to buvo sąžiningi, vadinasi. Atsipeikėkit gerbiamieji. Jei istoriniuose vokiškuose šaltiniuose paminėti pavadinimai Krantz ir Krantas, tai kodėl mes,
lietuviai, turim savo žemėlapiuose naudoti Krantz?
Šventynė šiandien rašoma vokiškai Schwentine.
Tik prašau nesijuokti: žiūriu kažkurią italų serialo „Ponių rojus” seriją, ir girdžiu tariant pyrago pavadinimą: svenčione.
Pagalvojau, jog pasivaideno. Bet ne – dar kelis kartus tą pavadinimą pakartojo – svenčione. Kirtis ant O.
Gerb. Žemyna, kad Jūs įsivaizduotumėte, kiek daug lietuviškų žodžių yra visose srityse, kokių grynuolių, kur tik nesutiksi.
Kasdienė lietuvių kalba ‘svetimžodžiais’ :
rutina < gr. routina < srautyna;
spazma < gr. spasma < spausma;
lavina < liaud./ it. lavina < šlavyna;
šprotai < vok. Sprotten < spraustai;
skumbrė < liaud. / it. scumbria < sa(n)gumbrė;
pleneras < pr. plenaire < liaud. plenos + airos Augsta > Aosta, štai tokį kelią sukorė iki šiandienos.
Na, kas yra nelietuviško nuo Gibraltaro iki Uralo ?
Viešpatie, kai kurių nė neįtarčiau. – Nežiūrint, kad trejus metus ir lotynų k.mokėmės, ir kalbotyros kursą išklausėme, ir teorinės fonetikos. Tik visa tai buvo dėstoma ne iš LK, o iš romanų bei germanų k. žiūros kampo. Bet, kai vėliau jau neteko tuo užsiimti, tie menki įgūdžiai iš tolo „užuosti” aisčių k. ilgainiui išnyko. Tik prisimenu Šventraščio knygelės tekstai senąja gotų kalba pačia gryniausia lietuvių k. skambėjo.
Man sunku gerai išmokti liaudynų ir graikų kalbas – skaitau žodžius ir keliauju laiko mašina atgal į lietuviakalbiškumo ištakas, pasivaikščiojimas ir po muziejų, ir po šventyklą. Mano abiejų kalbų žodynai mirga pastabomis pieštuku, daugybė santraukų lapų.
Suteiksiu bonus < dovanus šį kartą, žvelkime per šainestrus / fenestrus < faenus < šainas arba šienas/ langus ir glostykime švelnynus/ felinos/ kates patirti malonumą.
Dėl Šventraščio gudų kalba.
Nesuprantama man, kaip lietuvių kalbininkai sukaustyti begalinės baimės nesakė pasauliui savo darbais – tai mūsų senosios lietuvių kalbos tarme parašyta.
Č. Gedgaudas buvo išjuoktas ‘kvalifikuotų’ kalbininkų ir istorikų, kurie tikrovėje drebėjo tiek sovietiniais laikais dėl savo kailio, tiek dabar dėl savo ‘grantų’.
Č. Gedgaudas labai tiksliai suskaičiavo, kiek lietuviškų žodžių panaudota, kažkodėl iki šiandien joks lietuvių kalbininkas jokios disertacijos net nepradėjęs po daugiau kaip 45 metų.
Nusikando : pleneras < pr. plenaire Aosta, štai tokį kelią sukorė iki šiandienos.
turi būti :
pleneras < pr. plenaire < liaud. plenos + airos < pilnas + oras.
Italijoje yra Aosta, Alpių kalnuose, tai net Vikipedija rašo, kad vokiškai Augsthal, nesunku suprasti Augšta + dalis (nuo 'dalinti' slėnio pavadinimas, kaip ir slavams 'dolina' iš 'dalyna'), tai Aosta < Augsta < Augšta.
Užsirašykite tokius 'svenčione', pamatysite, kad kasdienybėje kitakalbiai naudoja savo kalbose daugybę lietuviškų žodžių, kuriuos nesunku lyg archeologui nuvalyti šepetuku nuo laiko dulkių ir suspindės lietuvišku tyrumu.
Juokas ima, kai ‘Nacionalinė ekspedicija’ su Bumblausku priešaky, netgi nežino Kijevo vardo iki krikšto, kuris dokumentuotas kaip Kaunugardas, juokas ima, kai praplaukiamas tylomis Irklijiv, lyg šiknomis, pilnomis šarmo – prasižiosi, pratrysi.
Lenkų istorikas Bumblauskas negali net perskaityti Kaunugard, Irklijiv, negali suprasti iš lenkų kalbos pusės, įžvelgti į šių vardų akis duriančią lietuvišką prasmę, tai jam tuščias bezdalas. Žinoma, tai grynas gedgaudizmas ir tvankstizmas, tai negi lenkai gali su tuo sutikti, užsimerks ir Bumblauskas, nes lenkai dar nieko nėra parašę apie Kaunugardą ir Irklijivą.
Būtent. Kai pažiūri tų vietovių iki Karpatų (toliau nežiūrėjau) administracinį vardyną, net širdis spurda.
Važiavau nuo Alkio kalno (Sleza) netoli Vroclavo (Vartisaulavis) link Prahos (Pereiga) – kokie gražūs vietovardžiai, nedaug atlietuvinus, tiesa lenkiškoje Šilingoje reikia žinoti bent iš Rademacher, 1908, Vokietijos vietovardžių žodyno.
Teko būti Ukrainos Karpatuose prieš 30 metų, jau tada buvo keistai man skambantys, užnešti lyg smėliu, lyg dulkėmis, vietovardžiai, keliantys tada dar nesuvoktą lietuviakalbiškumo pradą.
Važiuojant per Slovakiją prieš kelis metus nuo Zakopanės link Budapešto, kertant kalnus per perėjas, vėlgi pamalonino lietuviakalbiški vietovardžiai, labai tiksliai atitinkantys savo padėtį. Koks malonumas – sukiesi serpantinais, užvažiuoji, dairaisi sustojęs į visas galimas puses, į asfaltuotą kelią, lyg siūlas besiraitantį viršun ar apačion, didžiuliai kylantys iš slėnių sūkuriai leidžia pasijusti maža dulke ant Žemės kūno, žmogaus darbų trapumą, žmogaus norą prisitaikyti savo protu ir savo gerovei.
Kai LRT, tai Bumbliauskas. Kai Bumbliauskas, tai LRT.
Įjungti neįmanoma – vienintelis LDK istorijos žinovas visoje Lietuvoje.
Akad. J. Žiugždos likimas.
Gerb. Laimi, ne dėl Krantas / Krantz pasisakiau, kuris, mano nuomone, teisingai atstatytas, Jūs nusukate pokalbį, jog aš Jus užgaulioju. Išsakiau labai aiškias pastabas. Dėl dirbtinai lietuvinamų vokiškų pavadinimų – nejaugi Jūs galvojate, kad Steinberkis iš Steinberg yra gerai ?
Noriu pateikti platesnę pastabą dėl Audithin, paverstą Audytė, kai skaitant vokiškai girdime Audytyn, gal tada Audytynas, vyr. giminės, bet ne moteriškos Audytė. Priesaga -yn- nusako aukštesnį laipsnį vietovardžiui, tai lyg paaiškinimas, koks jis svarbus, duodantis pavyzdį, mokantis austi, audėjų sosto vardas, o jei būtų Audytė, tai liktų paprastų audėjų kaimu/ gyvenviete.
Dėl Worienen – girdime Vorynen, tai kodėl Varėnai ? Tai gali būti ir nuo ‘voras’, ir nuo ‘vora’ – gauname skirtingas žinias, bet kodėl Varėnai ?
Dar. Budewethen skaitant girdime Būdėvėten, tai gal Būdevietai ?
Mano pastabos buvo ne Jus užgauti, aš labai dėkingas, kad TAI darote. Bet mano noras yra – padarykite kaip galima tiksliau pagal praeities lietuvių kalbą, įspaustą tuose pavadinimuose, kad kuo mažiau kas nors galėtų pasakyti priekaištų, kad viskas būtų įsprausta į geležinę logiką, kitaip sakant – matematinę logiką.
Dar yra ir pietinė Prūsija, šiandien Lenkijoje, ten taip pat gražu pavadinimais.
Sėkmės Jums darbuose, gerb. Laimi, sveikatos, dvasios stiprybės ir proto vaiskumo. Lietuvių kalba yra tokia didinga, kad ja galime naudotis kaip ‘raktu į praeities paslaptis’ (I. Kantas apie 1800 metus), nereikia pritempti iki šiandienos supratimo pagal daugybę nususinimų, atliktų mūsų kalbininkų, siekiant išgryninti ir atmetant daugybę žodžių kaip svetimžodžius.
Worienen ir Audithin pastabos teisingos. Manau autorius atsižvelgs.
> Budewethen skaitant girdime Būdėvėten, tai gal Būdevietai
Taip, Bude__ yra daug tokių. Reikės surast apie kurį čia kalbama.