Rugsėjo 30 dieną, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, vienijanti buvusius tremtinius, politinius kalinius bei Laisvės kovų dalyvius, minint iškilaus Lietuvos partizano Aleksandro Grybino-Fausto žūties dieną, surengė išvyką – žygį Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų takais. Su mumis, kelią rodydami važiavo ir LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas, Valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė. Pagal numatytą programą pabuvojome Griškabūdyje, A. Grybino-Fausto žūties aplinkoje, Lukšiuose ir Šakiuose.
Tauro apygarda viena iš pirmųjų pradėjo ginkluotą laisvės kovą prieš sovietinį okupantą. Jai priklausė ir dabar Lietuvoje daug kam gerai žinomi žmonės, sąmoningai pasirinkę sunkų, bet garbingą Laisvės kovotojų kelią, kaip antai – poetas Antanas Miškinis – Kaukas, solistas Antanas Kučingis – Kalvaitis, pirmasis Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša – Daumantas ir kt.Tauro apygarda įkurta vienijantis paskiriems Suvalkijoje veikusiems ginkluotiems partizanų būriams kunigo Antano Yliaus iniciatyva 1945 metų rugpjūčio mėn. 15 dieną Marijampolės apskrities Skardupių klebonijoje vykusiame partizanų grupių atstovų pasitarime. Pirmasis apygardos vadas buvo Leonas Taunys-Kovas. Tais pačiais metais pradėtas leisti ir laikraštis „Laisvės žvalgas“.
Tauriečiai į savo kovos metraštį yra įsirašę Šilavoto (Marijampolės apskr.), Miroslavo (Alytaus apskr.), Rudaminos (Lazdijų apskr.) mūšių pergales, Būdninkų, Degimų, o ypač jau plačiai žinomas Kalniškės kautynes, kur apsuptiems partizanams, vadovaujant leitenantui Jonui Neifaltui-Lakūnui, teko kovoti prieš žymiai skaitlingesnį ir geriau ginkluotą priešą. Jose žuvo didelę narsą parodžiusi vado žmona Albina Neifaltienė – Pušelė.
Tauro apygarda pasižymėjo savo karine drausme ir tvarka. Apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas-Jonas 1946 m. balandžio pradžioje įsteigė partizanų pasižymėjimo žymenis – juosteles, žymėjusias kovotojo narsumą bei uolumą. Jį pakeitęs Antanas Baltūsis-Žvejys išplėtė apygardos ryšius su kitomis apygardomis, aktyviai kovojo su vadinamų kolchozų steigimu, su girtavimu. Jis akcentavo, kad Laisvės kovotojai yra karinė organizacija, Lietuvos kariai, kurie privalo dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą, patvirtino partizanų drausmės nuostatus, patikslino Tauro apygardos ribas, Kazlų Rūdos miškuose organizavo partizanų mokymo kursus, siekė, kad būtų sudaryta Vyriausioji partizanų vadovybė, nurodė rinkti ir saugoti partizanų kūrybą, įsakė registruoti okupantų nusikaltimus Lietuvos gyventojams, išsaugoti archyvą. Rūpinosi ryšio palaikymu su užsienio lietuviais – 1947 metais organizavo du žygius į Vakarus: pirmąjį Juozo Lukšos bei Jurgio Krikščiūno, antrąjį – Juozo Lukšos ir Kazimiero Pyplio. Prisimintina, kad Juozas Lukša ir Kazimieras Pyplys, jausdami pareigą Tėvynei, atlikę užduotį, grįžo į Lietuvą toliau kovoti su sovietiniu okupantu.
Kazimieras Pyplys-Mažytis žuvo 1949 m. rugsėjo 23 dieną Alytaus apskrities Kalesnykų miške, o Juozas Lukša-Daumantas žuvo 1951 metų rugsėjo 4 dieną čekistų užverbuoto bendramokslio J. Kukausko iškviestas į susitikimą prie Pažėrų kaimo Veiverių valsčiuje. Jiems abiem, praturtinusiems Lietuvos istorijos garbingus puslapius, suteikti Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardai.
Partizano Kazimiero Pyplio vardas yra susijęs ir su garsiomis Marijampolės Užgavėnių vaišėmis – „blynų baliu“, kurio metu buvo sunaikintas būrys čekistinių pareigūnų.
Tauro apygarda priešinosi ir rusų kolonistų skverbimuisi į Lietuvą, į jos kaimus. Apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys ne kartą perspėjo atvykusius kolchozo organizuoti į Vilkaviškio apskrities Opšrūtų kaimą kolonistus, kad jie grįžtų į savo šalį. Jie tapę NKVD agentais, nepakluso, terorizavo vietos gyventojus lietuvius, apsiginklavo, paversdami savo buveinę tvirtove. Partizanai nutarė juos jėga išvyti. 1947 m. iš lapkričio 15 į 16 naktį įvyko kautynės tarp Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų, vadovaujamų V. Štrimo-Šturmo ir ginkluotų kolonistų. Mūšį partizanai laimėjo – likę gyvi kolonistai persikraustė į Vilkaviškį, o iš ten išvyko į Rusiją. Panašūs partizanų žygiai stabdė mūsų krašto, ypač kaimo rusifikavimo procesą.
Antano Baltūsio darbą tęsė Aleksandras Grybinas-Faustas. Jis aktyviai dalyvavo ir kuriant Žalgirio rinktinę, kurią sudarė Trispalvės vėliavos, Šturmo, Vasario 16-osios bei Dariaus ir Girėno tėvonijos. Aleksandras pradėjo partizanauti 1945 metų pabaigoje Kazlų Rūdos miške. Netrukus partizanų gretose Aleksandras Grybinas įgijo didelį autoritetą ir pasitikėjimą. Po pusmečio jis buvo paskirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno adjutantu, Žvalgybos skyriaus viršininku, o 1948 m. rugpjūčio mėn. žuvus Tauro apygardos vadui Jonui Aleščikui-Rymantui, buvo paskirtas Tauro apygardos vadu. Jo žodis lėmė paskiriant Pietų Lietuvos srities vadu Dainavos apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.
Siekiant suderinti partizanų veiksmus ir aptarti vieningos partizaninio karo vadovybės sudarymą vis sunkėjant kovos sąlygoms, Aleksandras Grybinas-Faustas ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1948 metų vėlų rudenį iškeliavo į Žemaitiją. Ši kelionė gana ilgai užtruko. 1949 metų pradžioje pavyko susisiekti su BDPS Prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu –Vytautu. 1949 metų vasario 10-20 d., Aleksandras, kaip Tauro apygardos atstovas dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Jonas Žemaitis buvo išrinktas LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininku, priimta vasario 16 dieną garsioji politinė Deklaracija. Ją pasirašė ir Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas. Deklaracijoje tarp kitų punktų, skelbiama, kad LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai, o suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai. LLKS Taryba įsipareigojo ne tik vadovauti išlaisvinimo kovai, bet ir atgavus nepriklausomybę iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų suformuoti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę.
Grįžęs iš partizanų vadų suvažiavimo A. Grybinas Tauro apygardoje atliko kai kurias struktūrines reformas: dėl sumažėjusio partizanų skaičiaus išformavo Kęstučio ir Birutės rinktines, palikdamas Žalgirio, Vytauto ir Geležinio Vilko rinktines.
1949 metų rugsėjo 28 dieną Aleksandras Grybinas-Faustas, grįždamas iš Šakių apskrities Šunkarių miško palaukėje pateko į pasalą. Per susišaudymą sunkiai sužeistas narsusis Tauro apygardos vadas sugebėjo pasitraukti į netoliese esantį savo bunkerį – naktį sunaikinęs turėtus svarbius dokumentus ir nesulaukęs pagalbos, kad nepatektų gyvas į priešo rankas, tęsėjo partizaninę priesaiką, pasirinkdamas savarankišką mirtį.
Faustas paskutiniame įsakyme savo kovos broliams, skirtame Tauro apygardos įkūrimo ketverių metų sukakčiai paminėti rašė: Tauro apygardos vyrai paaukojo savo jaunas gyvybes tam, kad įrodytų pasauliui, jog lietuvis geriau mirs, bet nevergaus, kad laisvės kovų kelias yra šventas jų tikslas dėl laisvo, garbingo Lietuvos ir visos žmonijos gyvenimo… Tačiau, nors ir kaulai trūnytų po velėna, atminimas tarp žmonių nežus tų, kurie savo gyvenimu nugalėjo mirtį, o pasiryžimas ir tesėjimas, taip ilgai užsitęsusios kovos, jau šiandien tave padaro Tautos Didvyriu.
Partizanų kapitonui Aleksandrui Grybinui-Faustui po mirties, išaušus Lietuvos atgimimo aušrai, suteiktas pulkininko laipsnis, apdovanotas Vyčio kryžiaus 2 laipsnio ordinu.
Partizaniniam judėjimui daug pakenkė J. Markulio –Erelio niekšinga išdavystė. Suimtas, į išdavystės liūną įklimpo ir paskutinis Tauro apygardos vadas Juozas Jankauskas-Demonas, padėjęs priešui naikinti ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau čia pat prisimintini rašytojo Juozo Grušo žodžiai – išdavikais naudojamasi, o kai jie jau nereikalingi – sunaikinami. Lygiai tas pats nutiko ir J. Jankauskui. Jį 1955 metais čekistai sušaudė. 1957 metais rudenį apsuptas prie Gelgaudiškio savo namuose nusišovė paskutinis Tauro apygardos partizanas J. Balčius-Plutonas.
Važiuojant Nemuno kairiojo kranto keliu sulėtintu greičiu pravažiavome senąją gotikinę Zapyškio Šventojo Jono Krikštytojo bažnyčią. Prisiminėme, kad ši bažnyčia yra susijusi ir su dr. Vinco Kudirkos vienu gyvenimo tarpsniu. Palikęs Seinų kunigų seminariją dėl neturėjimo pašaukimo būti kunigu – V. Kudirka atvyko į Zapyškį. Čia jį globojo skatindamas siekti tolimesnio pasaulietinio mokslo vietos klebonas kunigas J. Kolyta. Šiose apylinkėse aktyviai veikė 1863 metų sukilėliai, buvo platinama draudžiama lietuviška spauda. Vienas to sukilimo dalyvių, kilęs iš Zapyškio, buvo aušrininkas, „Varpo“ bendradarbis, poetas ir vertėjas Andrius Vištelis – Višteliauskas, pasirašydavęs Lietuvio slapyvardžiu. Jis kūrė ir sukilėliams dainas, propagavo tėvynės meilę, Lietuvos gamtos grožį, aukštino ir ragino branginti lietuvišką žodį, lietuvių kalbą.
Pirmoji mūsų kelionės stotelė – Griškabūdžio bažnyčia. Joje LPKTS vadovybė buvo užsakiusi šv. Mišias už mirusius ir gyvus tremtinius, už žuvusį Lietuvos partizaną Aleksandrą Grybiną – Faustą bei už kitus žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus.
Griškabūdžio medinė aštunkampė klasicistinio stiliaus Kristaus Atsimainymo bažnyčia suprojektuota architekto karmelito Juozapo Vališausko, pastatyta 1796 metais. Tai vienintelė tokio architektūrinio plano išlikusi bažnyčia Lietuvoje. Bažnyčioje klebonavęs poeto Prano Vaičaičio brolis 1933 metais pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatydino gelžbetoninę varpinę, kuri savo materialine išvaizda yra priešybė greta stovinčiai grakščiai medinei bažnyčiai. Šventoriuje prie tos pačios varpinės palaidotas ir pats kunigas Juozas Vaičaitis. Pažymėtina, kad Antanas Bistrickas suprojektavo ir Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Iš Griškabūdžio valsčiaus yra kilęs istorikas kunigas Jonas Totoraitis – Marijampolės marijonų gimnazijos steigėjas, Lietuvos universiteto dėstytojas, pirmasis lietuvis, apgynęs disertaciją istorijos tematika, rašęs istorijos vadovėlius, 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo bei 1917 metų Lietuvių konferencijos dalyvis. Šiam iškiliam Lietuvos sūnui atminti bažnyčios šventoriuje yra pastatytas tautodailininko Vido Cikanos sukurtas kuklus paminklas. Priešais bažnyčią , kitoje kelio pusėje esančioje aikštėje 2012 metais buvo atidengtas skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklas lietuvių kalbos normintojui Jonui Jablonskiui.
Griškabūdyje yra gimęs lietuvių pasipriešinimo sovietiniam okupantui dalyvis Simas Kudirka. Jis 1970 metais per JAV ir sovietų žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse, peršoko į JAV krantų apsaugos laivą, paskui prievarta grąžintas į sovietinį laivą, nuteistas 10 metų kalėti. Po trejų metų kalinimo jo motinai – JAV pilietei pasisekė sūnų išvaduoti, su šeima išvyko į JAV, aktyviai dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje, demaskuodamas sovietinį okupantą. 2000 metais grįžo į Lietuvą, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Griškabūdyje gimė ir Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas. Miestelio kapinėse yra palaidotas, praėjęs sovietinių lagerių košmarą, žinomas žurnalistas, publicistas, filosofas, vertėjas ir rašytojas Valentinas Gustainis.
Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios vidus pasižymi savo puošnumu, mirgančių rombų raižiniais, dekoruotomis durimis. Į akis krito virš durų prasmingai nuteikiantis užrašas, išdrįstas lotyniškomis raidėmis parašyti dar spaudos draudimo laikais: Namai mano – namai maldos. Bažnyčios prieangį puošia keturių evangelistų – Jono, Luko, Morkaus ir Mato vaizdiniai su savo liturginiais simboliais. Šonuose – Mozės ir jo brolio Aarono – pirmojo izraelitų vyriausiojo kunigo, pasižymėjusio didele iškalba, paveikslai.
Bažnyčios šventoriuje susitikome su čia atvykusiais iš kitų Lietuvos vietų buvusių tremtinių, Laisvės kovotojų ir Šaulių sąjungos atstovais.
Šventas Mišias aukojo savo visuomenine veikla bei gražiu balsu pasižymintis kunigas Vytautas Mazirskas. Savo pamoksle jis pažymėjo šios dienos liturginę evangelinę prasmę, vykusiame partizaniniame kare su sovietais žuvusius Laisvės kovotojus, mirusius tremtinius, palinkėjo gyviems išlikusiems tremtiniams, buvusiems partizanams ir kitiems Lietuvos gynėjams kuo geriausios sveikatos, Dievo laiminamų gražių gyvenimo dienų.
Po Mišių bendra atvykusių eisena su savo vėliavomis pasuko link buvusios 1945 – 1950 metais NKVD, MVD-MGB ir stribų būstinės pastato teritorijos, kurioje yra pastatytas koplytstulpis ir įrengtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės žuvusiems Laisvės kovotojams atminimo paminklinis ansamblis. Paminkle įrašyti žodžiai: … Sudaužęs pančius drąsiasparnių pulkas Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs. Čia sugiedojome Lietuvos himną, padėjome gėles, uždegėme Atminties žvakes. Raiškingas kalbas pasakė Kudirkos Naumiesčio šaulys Jonas Matijošaitis ir aktyvus Gelgaudiškio LPKTS narys Antanas Bajarčius. Sąjungos pirminkinkas Gvidas Rutkauskas, pažymėjęs kai kuriuos savo šeimos gyvenimo epizodus ir šios vietos reikšmingumą, įteikė kalbėjusiems atminimo dovanėles. Tačiau gaila, kad šia memorialine vieta mažai rūpinasi vietos seniūnija: atvažiavus, ją dažnai randame apleistą, apaugusią piktžolėmis, mėtosi seniau padėtų gėlių stagarai, vazonėliai, paminklinių užrašų pavardės beveik jau neįskaitomos… Į šio memorialo priežiūrą galėtų įsijungti ir vietos gimnazijos mokiniai, kuriems būtų ne knyginio, o gyvojo patriotinio ugdymo pamoka.
Toliau pabuvojome prie jau mūsų minėto 1949 metų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaracijos signataro Aleksandro Grybino- Fausto buvusio bunkerio bei jo žūties vietos. Ją surasti mums padėjo rekonstruota uniforma apsirengę „partizanai“. Apžiūrėjus partizaninių kovų vietų rekonstruktoriaus Ramūno Skvirecko pastangomis atkurtą bunkerį, jo tamsą, požeminę drėgmę, pamatėme kokiomis pasibaisėtinomis sąlygomis partizanams teko gyventi. Jiems dažnai stigdavo net gryno oro, vandens, maisto, paprasčiausių higieninių sąlygų. Dar kartą pajutome Lietuvos partizanų auką, jų pasiaukojamą kovą dėl Lietuvos laisvės. Gal kam pasidarė ir gėda dėl šių dienų „išlepimo“ ar beprasmio nuolatinio niurnėjimo. Prie čia pastatyto akmeninio paminklo kalbėjęs istorikas Ramūnas Skvireckas išsamiai papasakojo apie Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto gyvenimą, jo sąmoningą pasirinkimą stoti į partizanų gretas, apibūdino partizaninės kovos prasmę. Jo kolega, pritariant savo lūpinei armonikai, padainavo patriotines dainas. Paminkle įrašyti žodžiai: Jūs žengėt į kovą nebijant mirties, kad pančiai nuo rankų nukristų, kad viltys sulaukti gražios ateities kiekvieno širdyje nušvistų… Paminklas ir jo aplinka lyg tikrai nušvito mūsų bendražygių padėtų rudeninių gėlių, žvakių ir pasakytų nuoširdžių žodžių šviesa.
Partizano Aleksandro Grybino-Fausto gimimo vietoje – Lukšiuose susitikome su vietos garsiu seniūnu, tautodailininku, Zyplių dvaro atkūrimo iniciatoriumi, parodų rengėju, mecenatu, Kultūros ministerijos premijos laureatu, LDK Gedimino ordino medalio kavalieriumi, meistrų meistru Vidu Cikana, kurio patriotinio turinio kūriniai puošia daugelį Lietuvos vietų, jo kūryba gėrisi ir užsienis. Prie jo sukurtos „Tremties atminimo koplyčios“ ir greta esančių jo sukurtų partizaninio karo ženklų žuvusiems kovotojams pagerbti, pagiedojome Maironio – Naujalio giesmę „Lietuva brangi“, padėjome gėlių, su įdomumu paklausėme paties Vido Cikanos žodžių. Prisiminėme, kad Lukšiai jau nuo seno garsėjo ir savo švietėjiška veikla. Ji tarsi atsispindi ir miestelio herbe, kuriame pavaizduotas angeliukas nešantis palmės šakelę – švietėjišką veiklą. Čia kunigas J. Skinkis 1906 m. įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių, biblioteką- skaityklą. Buvo įsteigti „Šviesos“, vėliau – „Žagrės“ draugijų skyriai. Lukšiuose kunigavo mūsų didaktinės literatūros pradininkas rašytojas Antanas Tatarė, įsteigdamas čia parapijinę mokyklą. Šiose apylinkėse aktyviai veikė ir lietuviškos spaudos platintojas – knygnešys P. Kriaučiūnas ir kt. Netoliese esančiame Zyplių dvare 1919-1921 buvo įsikūrusi lenkų išvaryta iš Seinų lietuvišką dvasią turėjusi kunigų seminarija. Iš Seinų taip pat buvo priverstas išvykti ir lietuvis vyskupas Antanas Karosas.
Šakių J. Lingio parke gardžiavomės paruošta kareiviška koše, pabendravome su buvusiais tremtiniais, partizanais, susitikome su „Misija Sibiras“ dalyviais, klausėme jų ekspedicijoje patirtų įspūdžių. Čia pabendravome ir su kandidate į LR Seimą Irena Haase. Šiandien p. Ireną jau sveikiname garbingai laimėjusią rinkiminę dvikovą ir tapusią Lietuvos Respublikos Seimo nare, linkėdami jai prasmingo skrydžio, gana liberalioje aplinkoje patriotinės dvasios išsaugojimo, prakilnaus darbo Lietuvos labui.
Gaila, kad nebuvo laiko pabūti prie Šakių istorinio vandentiekio bokšto – ant jo 1952 metais, pažymėdami Vasario 16-ją, miesto gimnazijos patriotiškai nusiteikę drąsūs moksleiviai iškėlė lietuvišką Trispalvę. Už vadinamą „antitarybinę veiklą“ septyni vaikinai ir keturios mergaitės buvo nuteisti ilgiems metams kalėjimo, trys ištremti į Sibirą, trys pašalinti iš gimnazijos. Tačiau mūsų širdžių sušildytos Trispalvės ir Tikėjimo dvasios jėga nugalėjo sovietinius tankus, sutraukė sovietinės okupacijos grandines.
Šį rašinį užbaigsiu Tauro apygardos partizanų himno žodžiais:
Kovot prisiekėme tėvynei,
mūs priesaika ir liks šventa,
krauju įrašėme ant žemės, –
per amžius būsi tu laisva.
Autorius yra LLKS Tarybos narys, štabo viršininko pavaduotojas, LPKTS ir Lietuvos šaulių sąjungos narys
