Pavasario lygiadienis – gamtos ir žmogaus virsmo šventė (nuotraukos, video)

Pavasario lygiadienis – tai diena, kai dienos ir nakties trukmė susilygina ir nuo šios dienos dienos vis ilgėja, o naktys – trumpėja. Būtent pavasario lygiadienį mūsų senojoje lietuviškoje tradicijoje prasidėdavo naujieji metai. Tai buvo svarbus atskaitos taškas, simboline prasme – šviesos pergalė prieš tamsą.

Jau dešimt metų naujai atgaivinti Vilniaus etninės kultūros centro rengiami pavasario lygiadienio renginiai vyksta vienoje svarbiausių, istorinių Vilniaus vietų – Šventaragio slėnyje. Čia kadaise stovėjo viena svarbiausių lietuvių šventviečių, kurioje nuolat degė ugnis. Ne pirmus metus pavasario lygiadienio proga Šventaragio slėnis sutemus ima švytėti ugnies, žvakių liepsnomis ir gausti nuo pavasarį apdainuojančių giesmių ir sutartinių. Čia būnant apima ypatingas jausmas – pasijunti atgimęs, susiliejęs su aplinka, su bendruomene ir sustiprėjęs. Pajunti žodžiais neišreiškiamą bendrystę su šalia esančiaisiais.

Žiema gamtoje gali trukti ilgiau ar trumpiau, o bendruomenės, šalies gyvenime, kaip rodo mūsų istorija, ji gali tęstis ir ne vieną dešimtmetį ar net šimtmetį. Tačiau viskas ir gamtoje, ir žmonių gyvenime vyksta ratu. Ir po ilgai trukusios žiemos anksčiau ar vėliau vėl ima rastis daugiau šviesos, ima atgyti gamta ir savo gyvybės syvais maitinti visus alkstančius. Alkstančius bendrystės, šviesos, tiesos ir savasties. Dėl to ir traukiančius prie alkų. Norinčius pasisemti jėgų išpraeities taip, kaip medžiai semiasi jėgų iš savo šaknų. Norinčius, kad ugnies šviesa per žiemą susikaupusias „tamsumas prašalintų“ ir norinčius įsikvėpti nauja ugnimi.

Tokie sambūriai sutvirtina ryšį tarp žmonių, susieja juos su gimtąja žeme, su protėvių galiomis, su tautos dvasine patirtimi. Jeigu norime kaip žmonės ir kaip valstybė būti stiprūs, atsparūs ir gajūs, turime remtis tais dvasiniais turtais, kuriuos turėjome ir kurie buvo mūsų savastimi tada, kai kaip tauta ir kaip valstybė buvome tvirti ir tvirčiausi, gyvybingi ir gyvybingiausi. Klausimas, kada tai bus suprasta ir imama įgyvendinti valstybės lygmeniu, bet tai jau kitas – politinės, valstybinės valios reikalas.

Gali iškilti mintis, gali kas nors paprieštarauti, kad tai, kas kadaise buvo – jau pražuvo. Kad tai jau seni, praėję laikai, kad kas jau tapę istorija, istorija ir gali telikti.

O vis dėlto – galiu pateikti savo pačios pavyzdį. Daugiau nei trisdešimt savo gyvenimo metų buvau pragyvenusi, nelabai ką apie senąją Lietuvos istoriją, papročius, gyvenseną žinodama. Lietuvos istorija man, kaip ir daugeliui kitų, prasidėjo maždaug ties karaliaus Mindaugo ir Lietuvos krikšto laikais, o kas buvo prieš tai – gaubė migla ir nežinia. Mes nebuvome mokinami pažinti Lietuvos senovę (deja, ir dabar mokyklose apie tai beveik nekalbama). Iš lietuvių tautos dainų daugiausia tebuvo žinomos harmonizuotos, tai yra – perdirbtos, nugyvintos dainos, kurios nelabai mane ar kitus aplinkinius įkvėpdavo, kuriose nebuvo iš amžių gilumos atneštos ir išlaikytos gyvasties.

Tačiau viską pakeitė vienas įvykis, sudalyvavus ugnies apeigoje vasarą, ežero pakrantėje. Buvo deginamas ugnies aukuras, buvo gintaro dulkėmis maitinama ugnis, buvo prausiamas veidas šaltinio vandeniu, ratu siunčiama ruginė duona, iš senovinio kaušo geriamas vanduo. Buvo jaunų merginų giedamos sutartinės, buvo ir mūsų visų susirinkusiųjų rato giedamos atkartojamos senosios dainos. Visa tai kartu buvo ir taip nauja, ir tuo pat taip lengvai atpažįstama, sava. Išgyvenimas buvo įvairialypis – ir labai gera, ir tuo pat tarsi kažkas strigo gerklėje, migla kaupėse akyse. Kaip dabar suvokiu, tuomet tą vasaros vakarą manyje įvyko „trumpas sujungimas“. Suvokiau atradusi tai, ko man trūko – o trūko šaknų, tai, kas teiktų man stiprybę. Trūko savo tapatybės suvokimo. Dėl to suvokusi, kad aš tai atrandu, atgaunu, akyse sukilo ašaros. Tai buvo džiaugsmo, atradimo ašaros. Džiaugsmas pajautus ir patyrus, kad atsistato, atgyja nugriauti tiltai, jungiantys praeitį ir dabartį.Po šio įvykio ėmiau sąmoningai domėtis senąja Lietuvos istorija, ieškoti, kur galėčiau išmokti senųjų lietuvių dainų ir sutartinių.O ieškantys randa.

Ir čia, pavasario lygiadienį, buvo giedamos sutartinės. Jas giedojo jaunos merginos iš Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“. O juk pagalvojus… Juk sutartinės buvo visai pranykusios iš mūsų gyvenimo, iš gyvosios tradicijos. Apie jas ilgą laiką, beveik pusę amžiaus (o tai dvi žmonių kartos!) primindavo tik Zenono Slaviūno trijuose tomuose sukauptų sutartinių archyvas, žinomas tik siauram žinančiųjų rateliui. O dabar jos giedamos daugelio folkloro grupių, taip pat rengiami įvairūs sutartinių ratai, į kuriuos žmonės ateina vedami noro išmokti protėvių giedotų giesmių ir tarsi susijungti su jais, pasisemti iš jų dvasinių jėgų. Vincas Kudirka, Lietuvos himne kviečiantis semtis stiprybės iš praeities, žinojo, apie ką kalba.

Vilniaus etninės kultūros centras surengė šią šventę, kaip ir kasmet įtraukdamas į ją miesto mokyklų moksleivius, padėjusius uždegti daugybę žvakių. Iš žvakių buvo sudėlioti įvairūs baltiški ornamentai, vaizduojantys senųjų koplytstulpių saulutes, žalvario amžiaus papuošalus, verpsčių, velykinių margučių raštus. Moksleiviai atsinešė ir savo pagamintų šviečiančių paukštelių, aukurėlių, kuriais papuošė medžius Šventaragio slėnyje. Aukuro, kvepiančių žvakių šviesa ir aidinčios senosios sutartinės, palydimos šiuolaikinių hango ir balafono garsų, medžiuose kabantys dangaus sodai kūrė darnią nuotaiką. Tokiomis akimirkomis pajunti, kad atgimsta jėgos, atsikuria darna su savimi ir pasauliu. Supranti, kad praeityje slypinti galia yra gyva. Ji gaji, nepaisant skaudžių praeities ir dabarties įvykių ir tam tikrų jėgų noro ištrinti ar pakeisti istoriją, t. y. mūsų atmintį.

Ir kuomet sakoma, kad pažanga Lietuvos istorijoje prasidėjo tik po krikšto – tai tik žinių ar noro daugiau žinoti trūkumas.Mes dažnai nežinome, kad nežinome. Nežinome, ko nežinome. Apie buvusią galybę dažnas žino tiek, kad buvome „nuo jūros ligi jūros“. O kas mus iki to atvedė?

Pabuskime iš žiemos miego. Domėkimės, susižinokime, kas buvome ir kas esame. Ne globalumas mus išgelbės, o tapatybės susižinojimas. Ta pati tapatybė. Tapati tapatybė. Lieta sulieta tapatybė.

Tokios akimirkos, kaip šios, mus atgaivina ir suvienija – to mums visiems linkiu.

Rūtos Antulienės vaizdo įrašai.