Pašėlęs mokytojas

Sakoma, jei susirasi gerą darbą – niekada nereikės dirbti. Taip ir padariau“, – juokiasi jaunas, charizmatiškas mokytojas Artūras Sinkevičius. Dėsto jis ne fiziką ir ne fizinį, o muziką, choreografiją ir vyriškajai pedagogų giminei gana netradicinę discipliną – etnokultūrą.

„Lipk ant sienų“

Savo specialybę Artūras laiko idealia. Ar verta ko ieškoti, dar daugiau norėti, jei visas jo gyvenimas – etnokultūra: darbas, laisvalaikis, pomėgis, net žmona Rimgailė, viena iš keturių Lietuvos Romuvos vadovų Jono ir Inijos Trinkūnų dukterų.

Linksmas, guvus, trykštantis energija, atviras ir mokantis bendrauti – toks man iš karto pasirodė pašnekovas. Jei ką daro, tai ne dėl akių, o iš širdies, su visu atsidavimu. Artūras juokiasi, kad lig šiol į visus dažniausiai užduodamus klausimus vis dar neturi tikslių ir protingų atsakymų. Viskas jo gyvenime klostosi savaime, be išankstinių planų, todėl jokių paaiškinimų jis net nebando ieškoti – džiaugiasi tuo, ką jam dovanoja gyvenimas.

Jaunas vyras vos spėja suktis: žmona ir du mažyliai, su etnokultūra susiję projektai, kapela, klubas, darbas dviejose Kauno mokyklose. „Ąžuolo“ vidurinėje mokykloje, kurią pats baigė, joje lankė žygeivių ir folkloro ansamblį „Gilė“, o šiandien yra vienas iš klubo vadovų, Artūras jaunesnėms klasėms dėsto muziką ir choreografiją. J. Grušo meno vidurinėje mokykloje veda etnokultūros pamokas, vadovauja gitarų būreliui ir pradinukų folkloro ansambliui. Ir dar: kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį „Purienų“ vidurinėje mokykloje kartu su savo kolegomis iš kapelos „Lipk ant sienų“ dvi valandas gyvai groja šokiams.

„Ne, tai ne populiari klubinė muzika, nors garsas apie mūsų pasilinksminimus sklinda toli už Kauno – atvažiuoja net iš Šiaulių, Kelmės. Susirenka arti 200–300 žmonių, kurie smaginasi šokdami tradicinius lietuviškus šokius: „Kiaulė grikiuos“, „Ciceliukė Marceliukė“, „Transveras“ ir kt.“ – pasakoja ir džiaugiasi, kad panašios „atrakcijos“ jų pavyzdžiu jau vyksta kituose Lietuvos miestuose.

Paskatino mokytojai

Tapti mokytoju A. Sinkevičius nei svajojo, nei, sekdamas tėvų pavyzdžiu, šio tikslo siekė. Viską nulėmė susiklosčiusios aplinkybės.

Augęs problemiškoje šeimoje, Artūras, kaip ir daugelis jo amžiaus paauglių, susidėjo su ne itin geromis kompanijomis. „Bet iš esmės nebuvau blogas vaikas“, – užtikrina. Matyt, tai jautė ir jo auklėtoja Eglė Černiavičienė, kuri tapo savotiška vaikino globėja.

„Primindavo, kad turiu pasiruošti sunkiai pamokai ar dalyvauti kokiame renginyje; kai matydavo, kad kažko nerimstu, turiu problemų, kviesdavo draugiškai pasikalbėti, pasitarti“, – prisimena Artūras.

Devintoje klasėje berniukas įstojo į „Ąžuolo“ vidurinėje mokykloje veikusį žygeivių klubą „Gilė“. Tiesa, po pirmo žygio pareiškė, kad kojos ten daugiau nekels, bet… „Sutikau puikų žmogų, šio klubo įkūrėją, fizikos mokytoją Dobilą Jušką. Jį pelnytai galiu vadinti savo gyvenimo mokytoju, dabar dar ir draugu, kolega – jau dešimt metų kartu vadovaujame didžiausiam Lietuvoje žygeivių ir folkloro klubui „Gilė“.

Bręstant atsiskleidė puikūs organizaciniai gabumai, o noras realizuoti save, padėti kitiems vaikams Artūrą atvedė į „Senamiesčio vaikų dienos centrą“, kur mokė vaikus dainuoti, groti kanklėmis, gitara. Tad nors po vidurinės Artūras baigė Maisto pramonės kolegiją ir įgijo Įmonių ūkio ir paslaugų valdymo specialybę, nė dienos pagal ją nedirbo.

Nuo pomėgio – iki profesijos

2001 m. E. Černiavičienės užtartas ir paragintas jis apsilankė pas J. Grušo meno mokyklos direktorę Nijolę Šimienę. „Drąsi moteris – patikėjo manimi: parengęs programą, gavau penktokams dėstyti vieną savaitinę etnokultūros pamoką. 2002 m. pradėjau mokytojauti dar ir „Ąžuolo“ vidurinėje mokykloje, šalia moksleivių žygeivių ir folkloro klubo „Gilė“ su D. Juška įkūrėme tokį patį studentų klubą, pradėjome gaminti muzikos instrumentus, – pasakoja įvykių ir veiklos pilną gyvenimą jaunas mokytojas, nuo 2003-ųjų vedantis liaudies muzikos pamokas. – Atsirado naujas pomėgis – muzika. Jei tik dievai talentą davė, šiais laikais galima išmokti groti ir ne muzikos mokykloje, aišku, neprofesionaliai. Groju įvairiais instrumentais, bet labiausiai man patinka smuikas ir dūdmaišis.“

Tiesa, vesti pamokas be pedagoginio išsilavinimo buvo neįmanoma: reikėjo žinių, be to, išėjo įstatymas, pagal kurį visi mokytojai privalo jį turėti. Artūras Vilniaus pedagoginiame universitete neakivaizdiniu būdu baigė gana naują specialybę – laisvalaikio pedagogiką.

Mokinių „viliojimo“ būdai

„Kodėl etnokultūra? Gal manyje protėvių kraujas atgijo? – šypsosi mokytojas. – Man Lietuvoje geriausia, neįsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kitur. Aplankiau daug pasaulio šalių, du mėnesius Norvegijoje namus dažiau, tačiau gražesnių už lietuvaites merginų nesutikau. Man čia gera ir svarbu, kad gera būtų kitiems.

Nesuprantu, kaip galima nesidomėti savo protėvių kultūra, ignoruoti jų papročius, išmintį – tai tarsi neigti save patį. Juk niekam nekyla klausimas, kam apskritai reikalinga etnokultūra? Tai lyg klausti: kam reikia valgyti ar kvėpuoti?“

Artūras sutinka, kad pedagogo darbas nėra paprastas, lengvas net tada, kai dėstomas dalykas – tavo gyvenimas, nes vaikų, ypač nenuoramų žemesnių klasių, dainomis ir šokiais nesuviliosi!

„Pirma, vaikus turi patraukti mokytojas kaip asmuo. Aš niekad savęs nesureikšminu: ir aš, ir jie – žmonės. Stengiuosi bendrauti nuoširdžiai, todėl nepykstu, jei koks mažius priėjęs paduoda ranką ir sako: „Sveikas, Artūrai!“ Aš jam taip pat nuoširdžiai atsakau. Antra, savo dėstomą dalyką reikia mėgti, išmanyti. Kažin ar kuris nors fizikos, biologijos ar matematikos mokytojas vien savo malonumui, siekdamas tobulėti ar savarankiškai atrasti ką naujo, laisvalaikiu sprendžia sudėtingus uždavinius, daro bandymus – aš visą savo, net savo šeimos laisvalaikį praleidžiu muzikuodamas, darau muzikos instrumentus, dalyvauju įvairiuose etnokultūros renginiuose“, – atvirauja pašnekovas, per dešimt mokytojavimo metų susikūręs savitą pamokos vedimo sistemą.

Tačiau Artūras niekada nevengia eksperimentuoti, išgalvoti naujų mokinių „viliojimo“ būdų. Štai liaudies muzikos pamokose į rankas jis dažnai ima gitarą. Paskambinęs kokią melodiją, pasiūlo paklausyti, kaip ji skambės grojama kanklėmis, dūdmaišiu ar Australijos aborigenų instrumentu didžiaridu – 45 min. visi mokiniai jau tavo, daryk, ką nori! Jiems įdomu pažiūrėti, kaip daromas vienas ar kitas instrumentas, o kai kas susigundo ir pats pasidaryti.

Vardas suteikia stiprybės

Rimgailė, Artūro žmona, į jo gyvenimą atėjo taip pat per etnokultūrą. Pažinojo ją dar dvylikametę, tačiau suartėjo tik keliaudami į Etninių religijų kongresą Graikijoje. „Sėdėjome mašinoje greta ir susičiulbėjome!“ – juokiasi jauna pora. Rimgailės tėvų durys visuomet buvo atviros, bendri etnokultūros renginiai, bendri pomėgiai – kaip ir darbas, tad ir mergina į šio vaikino gyvenimą atėjo natūraliai. Po penkerių metų draugystės, 2009-aisiais, jie sukūrė šeimą, o ištikimybę vienas kitam pažadėjo, baltų dievų palaiminimo prašė Pašventupio sodyboje pagal lietuviškas apeigas surengtose vestuvėse, vilkėdami archeologiniais drabužiais ir žalvario papuošalais.

„Šeima man labai svarbi, tačiau viskas priklauso nuo situacijos: kartais pirmoje vietoje yra konkretus renginys, kartais draugai – tikri draugai, kurie su manimi, ar gera, ar bloga, o kartais – šeima. Barnių mūsų namuose retai pasitaiko, visas problemas stengiamės aiškintis ramiai, na, o jei ir pasipykstame, aš linkęs patylėti, užsidaręs viską apsvarstyti, o Rimgailė ilgai pykti negali – skuba taikytis“, – pasakoja Artūras ir pastebi, jog žmonos charakterį liudija net jos vardas: Rimgailė – „rami“ ir „galia“.

Neatsitiktinai jauna pora parinko vardus ir savo mažyliams: antrus metus baigiantis Skomantas gavo vardą Jotvingių kunigaikščio garbei (pirmas vardo skiemuo „sko“ reiškia „stengtis“, „rūpintis“, o „mantas“ – „tvirtas“, „sumanus“), vos trijų mėnesių jo sesė Giniotė turėtų „ginti“ ir „saugoti“.

„Vardas turi skambėti, būti malonus ne tik ausiai, bet ir lūpomis tarti. Ką duoda tie trumpi, bereikšmiai vardai? – nesupranta A. Sinkevičius, kurio vardas keltų kalba reiškia „tvirtas lokys, stiprus kaip lokys“.

Vaikai – tarsi spartiečiai

„Artūras niekada negali pasakyti „ne“. Jis prisiima daug darbų, o pasižadėjęs juos padaryti negali daryti bet kaip – viską iki galo ir tik labai gerai! Štai ir dabar suka galvą, kur reikės apgyvendinti rugsėjo 22–23 d. vyksiančio Tarptautinio šiuolaikinio ir tradicinio folkloro festivalio „Suklegos“ dalyvius“, – dalijasi rūpesčiais jauna jo žmona.

Net vasarą laisvalaikio šeima turi nedaug. Tarp etnokultūros festivalių bei stovyklų jie kartu su savo atžalomis keliauja po Lietuvą, pabuvojo prie jūros, Vilniuje pas Rimgailės tėvus, kur visada yra laukiami – jų atvykimo proga net vakarėlis surengiamas.

„Visi draugai man pavydi uošvės. Ji – stebuklingas žmogus. Nuveža į barą susitikti su draugais, o išgirdusi: „Grįšiu anksti!“, tai reiškia – „anksti ryte“, nesupyksta“, – džiaugiasi Artūras, vis abejojantis: gal reikėjo Rimgailei pasipiršti kaip nors romantiškiau, o ne „Meksikietišku troškiniu“?

„Per skrandį – į širdį, – cituoja liaudies išmintį santūrioji Rimgailė ir išduoda, kad valgio gaminimas – dar viena jos sutuoktinio aistra. – Aš taip skaniai ir meniškai gaminti nemoku – jis iš bet ko gali paruošti gardų patiekalą, visada improvizuoja, o man mieliau indus plauti ir kambarius tvarkyti.“

Tačiau didžiausias vadybą baigusios ir vos dvejus metus dirbusios moters kasdienis rūpestis – augantys vaikai. Skomantas ir Giniotė tikri spartiečiai – nuo mažens su jaunais tėvais važinėja po renginius, etnokultūros stovyklas, miega palapinėse; vos trijų mėnesių Giniotė jau spėjo trečdalį savo gyvenimo praleisti ne namie.

„Tikiuosi, kad vaikams bus artimas mūsų gyvenimo būdas, protėvių dvasia. Ne, tikrai nežadu jiems prievarta skiepyti savo įsitikinimų, versti domėtis etnokultūra. Tai turi įvykti natūraliai – juk mūsų aplinkoje visi bendraminčiai“, – mąsto Rimgailė, lietuvių liaudies dainas dainuojanti ne tik repeticijose, renginiuose ar koncertuose, bet ir palinkusi prie savo atžalų lovelių.

Eglė Leonovienė, „Šeimininkė“, 2011 rugsėjo 1 d.