Kolino Dundaso (Colino Dundaso) vadovaujama orbitinio zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ tyrėjų komanda Marse, aptiko aštuonias vietas, kur paviršiuje matomos didelių ledo sankaupų atodangos. Šios sritys gali suteikti duomenų apie Raudonosios planetos praeityje vykusius klimato pasikeitimus ir tapti vandens šaltiniu būsimoms pilotuojamoms misijoms. Tyrimų rezultatai skelbti žurnale „Science“.
Astronomai jau ne kartą minėjo, kad Marse anksčiau galėjo būti daugybė skysto vandens. Šią teoriją remia planetoje užfiksuoti vykusių procesų, tokių, kaip cunamiai, pėdsakai. Tyrimai rodo, kad upelių, ežerų ir nedidelių upių sistemos egzistavo iki amazono eros, kuri prasidėjo prieš 3 mlrd metų ir tęsiasi iki šiol.
2015 metais, specialistai paskelbė, kad skysto vandens Marse gali būti ir dabar. Jų nuomone, būtent jis suformuoja sezoniškai atsirandančias ir išnykstančias tamsias juostas planetos paviršiuje, tačiau paskui paaiškėjo, kad šie „upeliūkščiai“ tikriausiai susidaro iš uolienų dalelių, o ne skysčio. Kaip bebūtų, Marse yra daug sušalusio į ledą vandens, pavyzdžiui, ašigaliuose, užšalusiuose vandens telkiniuose ar popaviršiniuose sluoksniuose, kurie gali užimti trečdalį planetos paviršiaus ploto. Tyrinėjant tokias sankaupas, galima sužinoti klimato pasikeitimų istoriją, o patys telkiniai gali būti gėlo vandens šaltiniai Marso tyrinėtojams ir kolonizatoriams.
Mokslininkai ledą aptiko aštuoniose vietose, septynios iš jų – pietiniame pusrutulyje, o viena atodanga yra Milankovičiaus krateryje šiauriniame pusrutulyje. Visi šie objektai – erozijos sukurtų griovų sienos. Popaviršinių sluoksnių struktūra tiriama HiRISE (High Resolution Imaging Science Experiment) kamera ir CRISM (Compact Reconnaissance Imaging Spectrometer for Mars) spektrometru, o sluoksnių ir paviršiaus temperatūra buvo nustatoma THEMIS (Thermal Emission Imaging System) instrumentu, sumontuotu Mars Odyssey aparate.
Buvo nustatyta, kad ledo telkiniai sluoksniuoti ir per ilgą laiką susidarė iš sniego, kuris paskui sutankėjo ir persikristalizavo. Spektrometrijos ir šiluminių tyrimų duomenys rodo, kad tai – vandens ledas ir būtent popaviršiniuose sluoksniuose, o ne paviršiniuose, kuris susidaro sezoniškai. Ledą dengia 1-2 metrų storio uolienų, ledo ir dulkių mišinys, o po jais gan švarus ledas, kurio storis – bent 130 metrų. Šios ledo sankaupos gali būti panašios į esančias poliariniuose Marso regionuose. Pamažu į paviršių išslinkęs ledas yra ir sublimuoja, taip skatindamas skardžių eroziją, tai liudija prie jų pagrindo aptiktos koliuvinės nuogulos.
