Lapkritis – tai laikas, kai anapilin išėjusių artimųjų atminimą šildome žvakių liepsna ir mintimis apie juos. Pirmą kartą ant Veliuonos piliakalnio surengtose Vėlinėse taip pat buvo pagerbti mirusieji, tačiau pagoniškas šventės atspalvis krikščioniškame pasaulyje iš karto sukelia atmetimo reakciją.
Ar priešprieša neišvengiama?
Prieš 630 metų, didiesiems kunigaikščiams Jogailai ir Vytautui į Lietuvą atnešus krikštą, į užmarštį sparčiai ritosi pagonybės tradicijos, dievybės ir papročiai. Globaliame pasaulyje žmonėms pradėjus ieškoti tapatybės, atsigręžta ir į senąsias tradicijas. Ar gali šalia krikščioniškų vertybių gyvuoti ir kitokios, ar tapome nepakantūs kitokiai nuomonei ir nesugebame gerbti kitaip galvojančių?
Prieš 7 metus Veliuonoje pastatyta Eriko Daugulio skulptūra deivei Velionei (Velonai). Ji gavo deivės Veliuonos pavadinimą, nes keletą metų iki miestelyje tvyrojo susipriešinimas – tautodailininko Rimanto Ordino skulptūros idėjai pritarė etnologai, tačiau sukilo Veliuonos krašto inteligentija, kuri tvirtino, kad pagonių deivės įamžinimas griauna katalikybę.
Rajono valdžia netgi rengė apklausas, kurios nulėmė, kad skulptūra Veliuonoje atsirado. 2010 m. rugpjūtį skulptūros atidengimas palydėtas ir apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“, ir „Veliuoniečio“ ansamblio dainomis, tad nuomonių karas nurimo, o meno kūrinys tapo neatsiejama miestelio dalimi.
Lapkričio 1-ąją Lietuvos Gyvosios Romuvos ir asociacijos „Conscia terra“ ant piliakalnio surengta Vėlinių šventė vėl kelia klausimą – ar neturėtume labiau atsigręžti į savo šaknis ir ten ieškoti stiprybės emigruojančiai tautai.
Nusilenkė protėvių dvasioms
Renginio organizatorius – vienas iš Lietuvos Gyvosios Romuvos vadovų Valdas Rutkūnas, kviesdamas į renginį paskelbė straipsnį apie Vėlinių reikšmę ir galimą kitokį jų paminėjimą. Jis atkreipė dėmesį, kad dabartinės Vėlinių tradicijos nuteikia dvejopai – balti žiedai ir žvakių liepsnos nušviečia visą aplinką, tačiau niūrias nuotaikas kelia laidotuvių giesmės ir dūdorių gaidos.
„Nenuostabu, kad tokiame fone kaip atsvara sielvarto nuotaikai, šiuo laiku Lietuvoje vis dažniau rengiami linksmi helovyno vakarėliai ir moliūgų žibintų festivaliai. Vis paburnojama, kad tai svetima tradicija. Tačiau ką mes nuveikėme, kad mūsų Vėlinės labiau įkvėptų jaunimą? Ar tikrai lietuviai turi pasižymėti išskirtiniu liūdesiu?“ – klausia autorius.
Rutkūnas tikina, kad lietuviškoje-baltiškoje pasaulėžiūroje ir laidotuvių, ir Vėlinių šūkis yra „Gyvybė!“, o papročiai labai įkvepiantys. Lietuvio charakteriui nebūdingas palūžimas ir sielvartas apraudant mirusįjį.
Rutkūnas ragina per Vėlines prisiminti ne tik artimuosius, bet ir kelias kartas protėvių: „Gyvastį mums teikę protėviai yra visi šventi! To žinojimas ir pajautimas visuomet buvo tautos augimo ir galybės užtikrinimas. Šios vienijančios jėgos labiausiai reikia nykstančiai ir išsivaikščiojančiai mūsų tautai.“ Todėl prigimtinės lietuvių kultūros puoselėtojas siūlo švęsti Vėlines pagal tūkstantmetes lietuviškas apeigas, dainuojat senąsias dainas, sutartines, kankliuojant, pučiant ragus bei sukant Vėlinių ratelius.
Pagrindiniame Vėlinių ratelyje vyksta pokalbis tarp gyvųjų ir mirusiųjų bei gyviesiems siunčiamas palaiminimas: „Kas tave šaukia? Žalio vario!“ Žalvario dirbiniai – neatsiejama lietuvių protėvių kasdienybės dalis, dabar atgyjanti juvelyrikoje. Pasak V. Rutkūno, lietuviai su žalvario papuošalais gaivina ir pamirštą žalvario epochą – taikios, visokeriopo klestėjimo ir socialinės lygybės visuomenės amžių.
„Turime 1000 piliakalnių, kuriuose geriausiai galime pajusti Europos aukso amžiaus ir mūsų tautos tvirtybės dvasią. Juose galėtų degti įkvepiančių gyvastingųjų Vėlinių ugnys. Turime ir Lietuvos vėlių deivės Velionos sostinę Veliuoną su įspūdingais panemunių piliakalniais“, – į Vėlinių šventę kvietė Lietuvos Gyvosios Romuvos vadovas.
Apie prasmingas Vėlines rašė ir entologas Aleksandras Žarskus, priminęs jau užmirštas tą pačią dieną minėtas Ilges: „Ilgės ir Vėlinės — tai du tos pačios šventės pavadinimai, tačiau reiškiantys skirtingus lygmenis. Vėlinės skirtos daugiau kūnui, o Ilgės – žmogaus sielai. Tuose pavadinimuose girdisi ir šių švenčių prasmė“. Etnologas tikino, kad Vėlinės ir liks tik Vėlinėmis, jei nepakelsime akių nuo žemės ir nepajusime ilgesio.
„Šiandieninėse Vėlinėse tas ilgesys, tos Ilgės yra praktiškai užmirštos ir netrukus jos gali pavirsti Helovynu, karnavalinio pobūdžio pasityčiojimu iš mirties ir kartu baime prieš mirtį, tarsi slėpimąsi už kaukių. O Ilgėse priešingai — mirtis tampa tarsi gerasis draugas, kuris išveda į dvasinius pasaulius, kur ir yra tikroji žmogaus Tėvynė“, – gilesnės prasmės nei žvakės uždegimas ant kapo siūlė ieškoti A. Žarskus.
Šventė Veliuonai tinka
Atkreipti dėmesį į Veliuonoje įvykusį renginį ir jo prasmę ragina ir buvusi Jurbarko r. savivaldybės kultūros skyriaus vedėja, dabar projektus vykdanti dailės pedagogė Daura Giedraitienė. „V. Rutkūno nuomonė labai įdomi ir gal net priimtina daliai visuomenės, bet aš su ja ne visiškai sutinku. Gal per daug krikščioniškai mąstau“, – sako ji ir siūlo į visa tai žvelgti kaip į dar vieną galimybę Veliuonai tapti savitu, išskirtiniu, patraukliu ir lankomu objektu.
Giedraitienė siūlo pažvelgti į įvykusią šventę jos akimis: „Kas suskaičiuos, kiek kartų kūrė Lietuvą? Kiek mūsų brolių kraujo buvo pralieta ginant Tėvynę nuo sovietų ir carinės Rusijos? Kiek jų galvas padėjo karaliaus Mindaugo, Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vytenio, Gedimino, Vytauto laikais?
Svarbu prisiminti, kad šie didžiūnai kovėsi ir dabartinėse Jurbarko žemėse, kad vis dar turime simbolinį Gedimino, o gal ir tikrą Vytenio kapą. Didžios pagarbos nusipelno didžiavyrių kapai, tad darganotą lapkričio 1-ąją į Veliuoną susirinko žmonės iš Kelmės, Kauno, Telšių, Tauragės, Jurbarko… Didysis kunigaikštis Gediminas ir visi Veliuonos gynėjai pagerbti jų vėlėms suprantamomis senovės lietuvių apeigomis.
Didžiavyrių paminėjimui Veliuona pasirinkta ne tik dėl Gedimino žūties vietos. Veliuona – ypatinga vietovė, neabejotinai besisiejanti su viena iš mitinių vėlių globėjų senovės lietuvių deive Veliona (Velona). Peno apmąstymams apie vietovės sakralumą teikia ir tai, kad kitoje Nemuno pusėje – Ilguva. Ilgėmis kitados ir vadintos Vėlinės.
Kiekvieną atvykstantį į Veliuoną simboliškai pasitinka skulptūra „Deivė Veliuona“. Deive Velona jos pavadinti nenorėta dėl gyventojų susipriešinimo. Tai galima suprasti, tačiau teisi Daiva Vaitkevičienė – lietuvių mitologė, folkloristė, humanitarinių mokslų daktarė: „Pripažinti prigimtinę religiją nereiškia ją išpažinti. Laisvas žmogus pats laisvai renkasi religiją – tokia šiandien yra visuomenės moralinė nuostata ir tokia Lietuvos teisė. O mokslo pasaulyje religijos jau daugiau kaip 7 dešimtmečius nebėra dėstomos į evoliucines grandines ir nevertinamos kaip geresnės ar blogesnės. Jos tiesiog skirtingos, kiekviena vis kitokia.
Tačiau, kokios religijos bebūtume (krikščionių, budistų, induistų ar kt.), būdami lietuviais turime įsisąmoninti, kad lietuvių prigimtinę religiją laikydami nepilnaverte, t.y. neprilygstančia kitoms religijoms, kartu paniekiname save kaip visavertę tautą. Ar neigdami tautos savaimines vertybes, pačias švenčiausias ir giliausias, gyvavusias tūkstantmečius, sykiu nesiliaujame būti ir lietuviais?“.
Iš pagarbos tūkstantmetei mūsų kultūrai, saugant seniausias tautos vertybes, ant Veliuonos piliakalnio lapkričio 1-ąją buvo iškilmingai įdegta Vėlinių ugnis. Prosenovinis Vėlinių laužų paprotys gyvai išlikęs tik istorinės Dainavos (dabar vadiname Dzūkija) krašte, Margionių kaime – čia kaimo bendruomenė kasmet renkasi prie Vėlinio laužo draugėje pasimelsti už mirusius.
Ar Vėlinės ateityje galėtų tapti vienu iš Veliuonos tapatybės reiškinių, turinčių unikalų istorinį-kultūrinį pagrindimą ir pabrėžiančiu vietovės išskirtinumą visos Lietuvos kontekste? Manau, kad Veliuona šito verta“.
Visi lygūs
Galima buvo numanyti, kad renginys nesulauks didelio populiarumo – tiek dėl religinių įsitikinimų, tiek dėl datos – šią dieną pirmenybė teikiama artimųjų kapų lankymui. Į Vėlinių šventę atėjo vos keli veliuoniškiai, kiti dalyviai atvyko iš kitų Lietuvos miestų.
Renginio partneriais buvo įvardyta Veliuonos seniūnija ir Panemunių regioninis parkas. Veliuonos seniūnas Egidijus Mikšta tikina nematantis nieko blogo, kad tokie renginiai vyksta miestelyje. „Veliuonoje, kaip ir kitur, gali tilpti visos religijos.
Mes privalome būti tolerantiški ir priimti kitaip mąstančius žmones“, – sako E. Mikšta. Seniūnija renginio organizatoriams parūpino elektros energiją bei paskolino palapinę, nes pliaupiantis lietus grasino permerkti šventės dalyvius.
Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis taip pat patikino, kad parko direkcija idėją palaikė. „Direkcijos nuostatuose viename iš punktų teigiama, kad direkcija propaguoja ir remia krašto materialios ir dvasinės kultūros paveldą. Ši iniciatyva – būtent tokia. Todėl ją ir remiame“, – sako M. Janušonis.
Šiek tiek kitokios nuomonės laikosi Veliuonos kultūros centro laikinai vykdanti direktoriaus funkcijas Birutė Jurkšienė. „Man Vėlinių diena skirta lankyti brangiausių žmonių kapus, pabūti su išėjusiais artimaisiais. Manau, daugumai tai yra svarbiau už visokias naujas šventes. Jei šis renginys būtų vykęs kitu laiku, būčiau nuėjusi pasidomėti“, – sako B. Jurkšienė.
Kai kalba pasisuka apie religijas, nuomonių būna visokiausių, tačiau jokie religiniai įsitikinimai neturėtų neigti žmogiškųjų vertybių ir praeities – to, kas buvo brangu šimtmečiais mūsų protėviams, kas teka lietuvio kraujyje, ko nepamename, bet kartais sapnuojame. Tik atsigręžę į praeitį galime būti stiprūs ir teisūs.